23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/09
Kiaulių selekcijos kryptys ir metodai
  • Prof. habil. dr. Ramutis KLIMAS, dr. Asta KLIMIENĖ ŠU Biologinių tyrimų mokslinis centras Stanislovas RIMKEVIČIUS Valstybinė kiaulių veislininkystės stotis
  • Mano ūkis

Lietuvoje veislinių kiaulių produktyvumo duomenys kaupiami ir analizuojami veislininkystės apskaitos informacinėje sistemoje. Galioja Lietuvos baltųjų, didžiųjų baltųjų, jorkšyrų ir landrasų veislinių kuilių, paršavedžių bei veislinio prieauglio vertinimas BLUP (best linear unbased prediction) metodu, kuris naudojamas visose ES šalyse.

Lietuvos vietinės, senojo genotipo Lietuvos baltosios, dabar šalyje esantys diurokai ir pjetrėnai vertinami kol kas 100 balų sistema. Pagrindinis BLUP metodo privalumas, nustatant veislinę vertę tas, kad panaikinamos aplinkos sąlygos, turinčios įtakos kiaulių produktyvumui ir pan. Be to, šiuo metodu nustatoma gyvulio genetinė vertė yra tuo tikslesnė, kuo daugiau panaudojama giminaičių duomenų. BLUP metodas šiuo metu yra objektyviausias teoriškai ir praktiškai pagrįstas gyvulių genetinio įvertinimo matematinis metodas, kuris leidzia pagreitinti selekcinį progresą, genetiškai gerinti kiaulių populiacijas.


Veislynuose kiaulių selekcija nukreipta jų vislumo ir pieningumo didinimo, penėjimosi ir mėsinių savybių gerinimo kryptimi. Vertinant BLUP metodu, veislei turi būti paliekamos tos kiaulės, kurių bioekonominis indeksas yra ne mažesnis kaip 100.


Remiantis 2005 m. kuilių, paršavedžių, kiaulių prieauglio atrinkimo, įvertinimo pagal produktyvumą, raumeningumą, veislines savybes, vertinimo BLUP metodu apyskaitos duomenimis, šalies veislynuose laikomų pagerintų Lietuvos baltųjų, skirtingos selekcijos didžiųjų baltųjų, jorkšyrų ir landrasų veislės pagrindinių paršavedžių vislumas (atvestų gyvų paršelių skaičius) buvo panašus (10,6–11,2 paršelių). Mažesniu vislumu pasižymėjo diurokų ir pjetrėnų (9,9 paršelių) veislės pagrindinės paršavedės. Kadangi diurokai ir pjetrėnai yra grynai specializuotos mėsinių veislių kiaulės ir pramoninio mišrinimo deriniuose naudojamos tik kaip tėvinė forma, joms aukšti vislumo reikalavimai netaikomi. Įvairių veislių pagrindinių paršavedžių pieningumas (21 dienos amžiaus paršelių vados masė) svyravo nuo 52,3 (pjetrėnų) iki 65,6 kg (didžiųjų baltųjų).


Siekiant pagerinti veislynuose auginamų Lietuvos baltųjų mėsines savybes, o importuotų veislių kiaulių – jas išsaugoti, ir toliau bus naudojami šie pagrindiniai selekcijos metodai: kontrolinis penėjimas, skerdenų ir mėsos kokybės įvertinimas, raumeningumo nustatymas gyvam prieaugliui (85–110 kg) su ultragarso aparatu Piglog 105, stresams atsparesnių kiaulių atranka. Iš papildomų metodų tikslinga atnaujinti kontrolinį kuiliukų auginimą, taip pat įtraukti paveldimos ydos – osteochondrozės – tyrimą ir jos šalinimą kiaulių selekcijos eigoje.


Kiaulių kontrolinis penėjimas ir skerdenų vertinimas


Kontrolinio penėjimo tikslas – išryškinti kiaulių augimo ir mėsinių savybių genetinį potencialą, esant vienodoms šėrimo ir laikymo sąlygoms, visapusiškai įvertinti kuilius ir paršavedes pagal palikuonių kokybę. Kontrolinio penėjimo metodas sukurtas ir pirmą kartą pradėtas taikyti 1907 m. Danijoje. Šios šalies patirtimi susidomėjo daugelis pasaulio šalių, kuriose intensyviai buvo vystoma kiaulininkystė. 


Lietuvoje nuo 1932 m. bekoninių kiaulių atranka buvo daroma pagal danų ir švedų sistemą prie Kvietiškio žemės ūkio mokyklos įsteigtoje Kiaulių tyrimo stotyje. Nuo 1958 m. pradėtas kiaulių kontrolinis penėjimas veislininkystės ūkiuose ir fermose, o nuo 1962 m. – kontrolinio penėjimo stotyse. Baisogalos kiaulių kontrolinio penėjimo stotis pradėjo veikti 1962 m., Kauno – 1968 m., Anykščių – 1970 m., Vilniaus – 1976 m., Klaipėdos – 1977 m. ir Marijampolės – 1984 m. Minėtose kontrolinio penėjimo stotyse buvo įvertinami tuo laiku buvusių 6 tarprajoninių veislininkystės įmonių zonų veislynų kuiliai ir paršavedės. Be 6 kiaulių kontrolinio penėjimo stočių, tam tikru metu veikė ir 2 kontrolinio penėjimo punktai (Radviliškio r. Aukštelkų ir Vilkaviškio r. Šeimenos veislynuose). Pastaruoju metu šalyje išlikusi ir veikianti yra tik Baisogalos kiaulių kontrolinio penėjimo stotis (Valstybinė kiaulių veislininkystės stotis), kurioje 2005 m. įvertinta 148 kuiliai ir 796 paršavedės. Pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes veislynuose laikomos paršavedės ir kuiliai turi būti įvertinti iki 24 mėn. amžiaus. Paršelių atrinkimas, kontrolinis jų penėjimas (nuo 30 iki 95 kg masės) ir skerdenų vertinimas šiuo metu šalyje atliekamas pagal Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2003 m. patvirtintą metodiką (Veislinių kiaulių produktyvumo kontrolės, vertinimo, informacijos kaupimo ir teikimo taisyklės, 2003).


Praėjusių metų kontrolinio penėjimo ir mėsinių savybių įvertinimo duomenimis, Lietuvoje auginamos grynaveislės kiaulės ir jų mišrūnai 100 kg masę pasiekė per 179 dienas, priaugdamos per parą po 795 g ir kilogramui priesvorio sunaudodamos 2,84 pašarinių vienetų (p. v.). Jų skerdenos puselės buvo 98,3 cm ilgio, nugaros lašiniai už paskutiniojo šonkaulio – 16,1 mm storio, ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas – 38,5 cm2, kumpio masė – 11,6 kg ir raumeningumas – 55,5 proc.


Pagrindinis kiaulių skerdenų kokybės rodiklis yra raumeningumo procentas. Šalies mėsos perdirbimo įmonėse raumenų išeiga skerdenoje iki 2002 m. gegužės 1 d. nebuvo nustatoma, nes neturėta tam reikalingos ultragarso įrangos. Todėl populiariausias ir tiksliausias būdas moksliniuose tyrimuose buvo visiškas vienos skerdenos puselės išpjaustymas, atskiriant bei pasveriant raumenis, lašinius su oda ir kaulus. Kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, nuo 2002 m. gegužės 1 d. LR Žemės ūkio ministro įsakymu skerdyklose pradėta kiaulių skerdenas klasifikuoti pagal SEUROP raumeningumo klases. Tai naujas skerdenų kokybės vertinimo etapas Lietuvoje. Dauguma skerdyklų turi Danijos gamybos kiaulių raumeningumo matavimo prietaisus Fat-o-meat‘er.


Šalies mėsos perdirbimo įmonės ar skerdyklos, turinčios skerdenos raumeningumo nustatymo įrangą, su guvulių augintojais atsiskaito už skerdenos masę ir raumeningumo procentą, kaip numato standartas LST 1372:1994 „Kiaulių skerdenos EUROP Techninės sąlygos“ (1994).


Tai viena iš pagrindinių priemonių, skatinančių gaminti geros kokybės skerdeną. Esant naujai atsiskaitymo sistemai, kompleksai, prekinės fermos ir ūkininkai pagal savo realias galimybes naudos efektyviausius mišrinimo variantus, užtikrinančius raumeningos kiaulienos gavybą, o veislynai atitinkamai bus suinteresuoti vykdyti griežtesnę veislinių kiaulių atranką mėsinių savybių gerinimo kryptimi. Šį teiginį patvirtina gauti rezultatai. Pastaruoju metu apie 90 proc. klasifikuotų kiaulių skerdenų atitinka S-E-U klasių reikalavimus. Tai 14 proc. geresnis rodiklis negu buvo 2002 m., vos tik pradėjus klasifikuoti kiaulių skerdenas mūsų šalyje.


Jau treti metai kiaulių skerdenų raumeningumas nustatomas ir Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties skerdykloje, naudojant stacionarią Fat-o-meat‘er įrangą. Tačiau, siekiant išvengti painiavos su ankstesniais duomenimis, veislininkystės apyskaitose ir toliau pateikiamas kontrolinio penėjimo tvartuose užaugintų gyvų skirtingų veislių kiaulių raumeningumas, įvertintas ultragarso aparatu Piglog 105.


Mėsos kokybės įvertinimas


Veislinių kuilių ir paršavedžių vertinimas pagal palikuonių mėsos kokybę yra vykdomas beveik visose Europos Sąjungos šalyse. Šis vertinimas labai svarbus kiaulių selekcijos procesui ir tiesiogiai turi įtakos gaminamos kiaulienos konkurencingumui. Jei kiaulės būtų selekcionuojamos, neatsižvelgiant į mėsos kokybę, labai pablogėtų kiaulienos kokybė. Taigi be raumenų išeigos skerdenoje vienas iš svarbiausių kiaulienos rodiklių – jos kokybė. Iš genetinių veiksnių, lemiančių kiaulių mėsos fizines savybes ir cheminę sudėtį, yra ne tik kiaulienos kokybei įtakos turintys genai, bet ir veislė, lytis bei individualios paveldimos savybės. Tam tikrų veislių kiaulių, pasižyminčių didesniu raumeningumu (pjetrėnų, hempšyrų, landrasų), mėsa dažnai yra rūgštesnė, šviesesnė, daugiau nuverda, palyginti su kitos produktyvumo krypties mažiau raumeningų veislių kiaulėmis. Tačiau raumeningesnių veislių kiaulių mėsos sausosiose medžiagose yra daugiau baltymų ir daug mažiau tarpraumeninių riebalų. Išimtis yra diurokų veislės kiaulės, kurios pasižymi ne tik geru mėsingumu, bet ir didesniu tarpraumeninių riebalų kiekiu, gerinančiu mėsos skonines savybes. Ši teigiama diurokų savybė skerdenos ir mėsos skoninių savybių atžvilgiu skatina juos, kaip tėvinę veislę, plačiai panaudoti pramoninio mišrinimo deriniuose.


Jeigu didžioji dalis pjetrėnų savo genome turi streso (halotano) geną, tai hempšyrų ir su jais poruotų kiaulių 15-toje chromosomoje yra atrastas RN genas. Pastarasis genas taip pat blogina mėsos kokybę, ypač kumpio. Priklausomai nuo lyties, kiaulaičių skerdena yra raumeningesnė, jų mėsoje yra daugiau baltymų ir mažiau tarpraumeninių riebalų, palyginti su kastratais.


Nuo 2003 m. veisliniai kuiliai ir paršavedės vertinamos pagal palikuonių mėsos kokybę ir Lietuvoje. Paršavedė pagal palikuonių mėsos fizines savybes ir cheminę sudėtį vertinama pagal jos vados dviejų paršelių (kiaulaitė ir kastratas) mėsos kokybę, o veislinis kuilys vertinamas pagal ne mažiau kaip iš trijų su juo sukergtų paršavedžių šešių palikuonių mėsos kokybę. Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties skerdykloje atlikus palikuonių kontrolinį skerdimą ir įvertinus skerdenas, mėginiai mėsos kokybės tyrimams imami iš ilgiausiojo nugaros raumens. Praėjus 48 val. po kontrolinio skerdimo, mėsos mėginiai tiriami Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės vertinimo laboratorijoje.


Įvertinant veislinius kuilius ir paršavedes pagal palikuonių mėsos kokybę, nustatomi šie mėsos kokybiniai rodikliai:

  • mėsos pH
  • spalva
  • sausosios medžiagos
  • vandeningumas
  • vandens rišlumas
  • kietumas
  • virimo nuostoliai
  • riebalų kiekis
  • proteinai
  • pelenai


Minėti mėsos kokybiniai rodikliai nustatomi pagal Europos Sąjungos šalyse bendrai priimtus tyrimų metodus. Lietuvos specialistų apibendrinti tyrimų duomenys rodo, kad mėsos kokybę labiausiai lemia individualios gyvulio savybės, o ne veislė. Tyrimai dar kartą įrodo veislinių kuilių ir paršavedžių vertinimo pagal palikuonių mėsos kokybę svarbą, kadangi toje pačioje veislėje yra gyvulių, kurių mėsos kokybė labai gera. Tai leidžia vykdyti selekciją bei atranką mėsos kokybės gerinimo kryptimi, nepabloginant produktyviųjų savybių (augimo spartos, raumeningumo ir kt.).


Prieauglio fenotipinis mėsingumo įvertinimas


Sparčiai didėjant kokybiškos ir rentabilios kiaulienos paklausai, pasaulyje kuiliukų kontrolinio auginimo stotyse (eleveruose) bei kiaulių veislynuose plačiai taikomas prieauglio fenotipinis įvertinimas su ultragarso prietaisais. Kiaulių nugaros lašinių storiui matuoti ir raumeningumo procentui nustatyti ES šalyse pradėtas naudoti ir danų gamybos ultragarso aparatas Piglog 105. Nuo 1996 m. pradžios pagal aparato Piglog 105 parodymus atrenkamas 85–110 kg svorio veislinis prieauglis ir Lietuvos kiaulių veislynuose. Prieauglio mėsingumo įvertinimą minėtu aparatu veislynuose atlieka Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties specialistai.


Veislinio prieauglio atranka veislynuose, taikant fenotipinį mėsingumo įvertinimo metodą (Piglog 105), pakankamai efektyvi. Tyrimų duomenimis, 1996–2002 m. iš esmės nepakito tik Suomijos ir Norvegijos landrasų, Vokietijos didžiųjų baltųjų bei hempšyrų raumeningumas, o pjetrėnų šį rodiklį išsaugoti nepavyko. Pastarosios veislės kiaulių raumeningumas sumažėjo 1,77 procento. Kitų veislių ir tipų prieauglio raumeningumas veislynuose padidėjo nuo 1,67 proc. (diurokų) iki 5,07 proc. (Lietuvos baltųjų bekoninio tipo - LB-B1). Manoma, kad LB-B1 tipo kiaulių raumeningumo padidėjimui įtakos turėjo ir 1998 m. įvežtų Švedijos jorkšyrų panaudojimas.


Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties duomenimis, šalies veislynuose auginamas kultūrinių veislių prieauglis pagal raumeningumą, nustatytą aparatu Piglog 105, 2005 m. išsidėstė tokia seka: pjetrėnai – 58,87 proc., diurokai – 58,81 proc., landrasai – 58,27 proc., didžiosios baltosios – 57,63 proc., jorkšyrai – 57,53 proc. ir pagerintos Lietuvos baltosios – 56,76 proc.


Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos viršininko 2003 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1A-55 (Veislinių kiaulių produktyvumo kontrolės, vertinimo, informacijos kaupimo ir teikimo taisyklės, 2003) veislynams patvirtinti minimalūs veislinio prieauglio raumeningumo, nustatyto ultragarso aparatu, atrankos reikalavimai: motininių veislių (išskyrus Lietuvos vietines ir senojo genotipo Lietuvos baltąsias) kiaulaitėms – 53 proc., kuiliukams – 55 proc., tarpinės veislės – atitinkamai 54 ir 57 proc., tėvinių veislių – atitinkamai 56 ir 58 proc.


Stresams atsparesnių kiaulių atranka


Intensyvinant selekciją mėsingumo gerinimo kryptimi, padidėjo stresams jautrių kiaulių skaičius. Šį reiškinį sukelia kiaulių 6-oje chromosomoje sutinkamas recesyvinis halotano genas (n). Jeigu šis genas yra homozigotinės būklės (nn), tokios kiaulės yra jautrios stresams. Literatūros ir atliktų tyrimų duomenimis, stresams jautrios kiaulės sunkiau negu jiems atsparios išgyvena stresines situacijas, blogiau prisitaiko prie pakitusių aplinkos sąlygų, jautresnės įvairioms ligoms, prastesnis jų kai kurių vidaus organų išsivystymas, mažesnis vislumas, pieningumas ir atjunkomų paršelių masė. Palyginti su stresams atsparių veislių kiaulėmis, jautrios stresams kiaulės blogiau penisi, jų mėsa šviesesnė, minkšta, vandeninga (angl., pale, soft, exudative – sutrumpintai žymima PSE) arba atvirkščiai – tamsi, kieta ir sausa (angl., dark, firm, dry – sutrumpintai žymima DFD). Jautrios stresams kiaulės yra raumeningesnės, tačiau jų mėsa, kuriai būdingos PSE savybės, yra blogos kokybės, ne taip tinka perdirbti, ypač rūkytiems gaminiams, prastesnė jos prekinė išvaizda.


Kiaulių reakcija stresiniams veiksniams, priklausomai nuo organizmo atsparumo, veislės ir lyties, yra nevienoda. Apibendrintais įvairių užsienio šalių literatūros duomenimis, jautriausi stresams yra pjetrėnai ir įvairios selekcijos landrasai. Be to, stresams jautresni yra kuiliukai negu kiaulaitės. Analogiška situacija nustatyta ir Lietuvoje.
Kiaulininkystėje daugelį stresinių situacijų būtina pašalinti, tačiau jų visiškai išgyvendinti neįmanoma. Todėl greta mėsingumo gerinimo turi būti vykdoma ir stresams atsparesnių kiaulių atranka. Kiaulių stresinę reakciją galima nustatyti daugeliu metodų, tačiau tiksliausią stresams atsparesnių kiaulių atranką galima padaryti, naudojant genotipinio įvertinimo metodus. Daugelyje pasaulio šalių sparčiai diegiamas genetinių žymenų metodas (polimerazinės grandininės reakcijos metodas, sutrumpintai žymimas PGR). Juo galima ištirti įvairaus amžiaus kiaules. Tam užtenka iškirpti ausies gabaliuką, galima paimti spermos, kraujo arba šerių su šaknelėmis pavyzdžius, kurie laboratorijoje specialiai apdorojami ir iš jų išskiriama DNR (deoksiribonukleininė rūgštis). Analizuojant DNR grandinę, genetinių žymenų metodu nustatomos ne tik jautrios stresams kiaulės (nn), bet ir tos, kurios yra heterozigotinės (Nn) ir su visiškai dominuojančiais atsparumo stresams genais (NN). Šis metodas įdiegtas ir Lietuvoje.


Stresams atsparesnių kiaulių atranka šalyje atliekama pagal Lietuvos veterinarijos akademijos K. Janušausko gyvūnų genetinių tyrimų laboratorijos išvadas. Kadangi ši yda yra paveldima, atsparesnių stresams kiaulių atranka turi būti vykdoma tik veislynuose, nes jie aprūpina kompleksus ir prekines fermas veisliniais gyvuliais, o veislininkystės įmones (spermos ėmimo centrus) – kuiliais-reproduktoriais. Nustačius chromosomose recesyvinį halotano geną (nn arba Nn), kiaulės turi būti išbrokuojamos, veislei nepaliekamos. Išimtis gali būti daroma tik pjetrėnams, nes dauguma jų chromosomose turi minėtą streso geną. Mišrinimo deriniuose siūloma naudoti heterozigotinius (Nn) pjetrėnų veislės kuilius, jeigu jie poruojami su recesyvinio geno neturinčiomis (NN) kiaulėmis, o gauti pirmos kartos mišrūnai realizuojami mėsai.


Kuiliukų kontrolinis auginimas


Europos Sąjungoje ir kitose šalyse, kuriose sparčiai vystoma kiaulininkystė, be kontrolinio penėjimo metodo naudojamas ir kuiliukų kontrolinis auginimas. Jis vykdomas specialiose auginimo stotyse – eleveruose. Kuilio veislinė vertė pagal palikuonių kontrolinio penėjimo ir mėsinių savybių duomenis nustatoma iki 24 mėn. amžiaus. Naudojant kontrolinio auginimo metodą, veisliniai kuiliukai pagal produktyvumą ir spermos kokybę įvertinami jau 5–7 mėn. amžiaus. Turint tokio amžiaus įvertintus kuiliukus, galima nuspręsti jų tolimesnę paskirtį ir panaudojimą. Šiuo metodu spartinamas selekcijos procesas kiaulių penėjimosi ir mėsinių savybių gerinimo kryptimi. Pabrėžtina, kad daugelyje šalių kuiliukai kontroliniam auginimui atrenkami veislynuose tik tie, kurie kilę iš geriausiai įvertintų tėvų pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes. Šie metodai vienas kitą papildo, todėl kontrolinį penėjimą ir kontrolinį kuiliukų auginimą rekomenduojama plėtoti kartu.


Lietuvoje kuiliukų kontrolinis auginimas pradėtas 1990 m. Utenos elevere. Kurį laiką ši veikla buvo nutrūkusi, 2002 m. atnaujinta, o nuo 2005 m. vėl pristabdyta. Elevero pajėgumas vienu metu – iki 200 kuiliukų. Auginant dviem turais, per metus elevero pajėgumas – iki 400 kuiliukų.


Vykdant Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Šiaulių universiteto 2004 m. birželio 2 d. sutartį Nr. 29, buvo parengtos naujos kuiliukų kontrolinio auginimo ir jų veislinės vertės nustatymo taisyklės, apimančios veislinių kuiliukų atrinkimo veislynuose, jų laikymo bei šėrimo elevere, kompleksinio vertinimo pagal produktyvumą ir šviežios spermos kokybę reikalavimus. Pagal elevere užaugintų kuiliukų veislinės vertės nustatymą numatytas jų suskirstymas kuilių spermos ėmimo centrams, veislynams, kompleksams ir kitiems prekiniams ūkiams.


Pagal minėtas taisykles tipingi veislei, sveiki, atsparūs stresui, gerai išsivystę ir be eksterjerinių trūkumų, priklausomai nuo įvertinimo (BLUP metodu ir balų sistema) rezultatų, elevere užauginti veisliniai kuiliukai skirstomi į tris klases.


Į kuilių spermos ėmimo centrus turi patekti tik I klasei priskirti veisliniai kuiliukai. Į kiaulių veislynus turi patekti veisliniai kuiliukai, priskirti ne žemesnei kaip II klasei, o į kiaulių kompleksus ir kitus prekinius ūkius turi patekti veisliniai kuiliukai, priskirti ne žemesnei kaip III klasei. Kuiliukai, neatitinkantys minimalių III klasės reikalavimų, brokuojami ir realizuojami mėsai.


Elevere užaugintų veislinių kuiliukų pardavimo kaina turi būti diferencijuota pagal nustatytą jų veislinę vertę. Praktika Lietuvoje parodė, kad iš keturių elevere užaugintų kuiliukų geriausias atrenkamas tik vienas.


Kiaulių osteochondrozės kontrolė


Osteochondrozė – tai kaulinio ir kremzlinio audinių liga, deformuojanti sąnarius, dėl to sumažėja galūnių (kojų) tvirtumas, kiaulės pradeda šlubuoti, nepaeina. Įvairių veislių kiaulių kojų silpnumo ydos paveldimumo koeficientas svyruoja nuo 0,2 iki 0,6. Auginant eksterjeriniu požiūriu ilgas ir raumeningas kiaules, ši yda tampa vis aktualesnė. Ypač osteochondrozės požymiai išryškėja suaugusioms (didesnio kaip 100 kg svorio) kiaulėms. Dėl šios ligos patiriami nuostoliai ir veislinėje, ir prekinėje kiaulininkystėje.


Kadangi ši yda yra paveldima, ją būtina kontroliuoti selekcijos eigoje. Osteochondrozės tyrimai sėkmingai vykdomi Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, JAV, Kanadoje ir kitose šalyse. Linkusioms sirgti osteochondroze kiaulėms liga paūmėja dėl prastų šėrimo ir laikymo (judėjimo laisvumas, grindų tipai, drėgnumas ir pan.) sąlygų.


Mūsų šalyje kiaulių osteochondrozė pradėta tirti 2001 metais. Osteochondrozės paplitimas tarp ištirtų Lietuvoje auginamų veislių kiaulių sudarė 47,4 proc. Be to, didesnį polinkį kojų silpnumo sind¬romui, susijusiam su osteochondroze, turi kuiliukai-kastratai (50,4 proc.) negu kiaulaitės (44,4 proc.). Dažniau pažeidžiami priekinių kojų sąnariai. Pažymėtina, kad didesnis ar mažesnis osteochondrozės pasireiškimas nustatytas visuose tirtuose šalies kiaulių veislynuose.


Tiriant osteochondrozės įtaką Lietuvos baltųjų, Švedijos jorkšyrų ir Vokietijos landrasų veislių kiaulių penėjimosi savybėms, esminių skirtumų nerasta, tačiau buvo nustatyta šios ydos priklausomybė nuo kiaulių raumeningumo ir kitų mėsinių savybių. Kiaulių su osteochondrozės pažeistais kojų sąnariais raumeningumo procentas, ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas ir kumpio svoris buvo didesni, o nugaros lašinių storis – mažesnis negu šios ydos neturinčių kiaulių.


Tyrimų duomenimis, osteochondrozė turi būti kontroliuojama selekcijos eigoje. Siekiant apriboti paveldimo kiaulių kojų silpnumo sindromo plitimą, veislynuose tikslinga vykdyti jų atranką. Neturint specialių rentgeno aparatų, pastaruoju metu priimtiniausias minėtos ydos tyrimas būtų, atliekant paskerstų kiaulių petikaulio ir šlaunikaulio distalinio paviršiaus pjūvį. Nustačius paskerstiems palikuonims, užaugintiems Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties kontrolinio penėjimo tvartuose, osteochondrozės pažeistus kojų sąnarius, veislynuose laikomi jų tėvai turėtų būti stebimi. Kuilių ir paršavedžių, turinčių kojų silpnumo požymių, kurie pagal palikuonių tyrimus gali būti susiję su osteochondroze, tolimesniam veisliniam naudojimui reikėtų nepalikti. Todėl gerinant veislinių kiaulių produktyvumą ir sveikatingumą, iš papildomų selekcijos metodų rekomenduotina diegti ir osteochondrozės tyrimą ir jos kontrolę veislynuose.


Spartinant veislynuose laikomų kiaulių selekcijos procesą biologinių ir ūkinių savybių gerinimo kryptimi, be visaverčio šėrimo ir tinkamų laikymo sąlygų būtina:

  • naudoti tik teigiamai įvertintus kontrolinio penėjimo ir skerdimo metodu kuilius ir paršavedes. Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties kontrolinio penėjimo tvartams modernizuoti reikalinga svari valstybės parama. Pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes veislynuose laikomos paršavedės ir kuiliai turi būti įvertinti iki 24 mėn. amžiaus;
  • vykdyti griežtą veislinio prieauglio (85–110 kg gyvojo svorio) atranką pagal raumeningumą, nustatytą su Piglog 105 ar kitais leistinais ultragarso aparatais. Minimalūs reikalavimai: motininių veislių (išskyrus Lietuvos vietines ir senojo genotipo Lietuvos baltąsias) kiaulaitėms – 53 proc., kuiliukams – 55 proc., tarpinės veislės (landrasų) – atitinkamai 54 ir 57 proc., tėvinių veislių – atitinkamai 56 ir 58 proc. Šį darbą veislynuose atlieka Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties specialistai;
  • plėtoti kuilių ir paršavedžių atranką mėsos kokybės atžvilgiu. Palikuonių mėsos kokybės tyrimus atlieka Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės tyrimo laboratorija;
  • atrinkti stresams atsparesnes kiaules pagal Lietuvos veterinarijos akademijos K. Janušausko gyvūnų genetinių tyrimų laboratorijos išvadas;
  • atkurti ir sustiprinti kuiliukų kontrolinį auginimą elevere. Eleverui modernizuoti taip pat reikalinga svari valstybės parama;
  • diegti osteochondrozės tyrimą ir ligą kontroliuoti. Šiam tikslui būtina parengti veislinių kiaulių osteochond¬rozės kontrolės metodiką, pritaikytą Lietuvos sąlygoms. Veislynuose vykdoma atranka apribos paveldimo kiaulių kojų silpnumo sindromo plitimą ir taip pagerins veislinių kiaulių produktyvumą bei sveikatingumą. Kiaulių osteochondrozės tyrimus atlieka Šiaulių universiteto Biologinių tyrimų mokslinis centras.