Praėjusiais metais Kanados eksportas viršijo 1 mln. tonų kiaulienos ir, palyginus su 2004 metais, jis padidėjo 10 proc., o eksportas į Azijos šalis išaugo net 30 proc. Europos kiaulienos gamintojai tai pajuto, nes sunkiau pasidarė konkuruoti Tolimųjų Rytų rinkose.

Mažos gamybos išlaidos

Kuo paaiškinti šį netikėtą ir milžinišką Kanados šuolį kiaulininkystės srityje? Didžiausias kanadiečių pranašumas – mažos kiaulienos gamybos išlaidos. Jos dažniausiai neviršija 3,5 Lt/kg (1 EUR/kg) skerdienos. Tik braziliška kiauliena yra šiek tiek pigesnė negu užauginta Kanadoje.

Kiaulininkystės verslas ne visoje Kanadoje plėtojamas tolygiai. Tradiciškai kiaulės auginamos Ontario ir Kvebeko provincijose, kurios visą laiką pirmaudavo kiaulienos gamyboje, tačiau šiuo metu abu regionus ištiko stagnacija. Priešingai, vakarinėse Albertos, Saskačevano ir Monitobos provincijose gamyba šiuo metu labai plečiasi. Taip yra todėl, kad gamybos išlaidos šiuose regionuose kur kas žemesnės negu kitur, nesiekia 2,93 Lt/kg (0,85 EUR/kg) skerdienos, o tai leidžia šių provincijų kiaulių augintojams pasiekti aukštą konkurencingumo lygį ne tik vidaus rinkose, bet ir užsienyje.

Išskiriama keletas pagrindinių pigios kiaulienos gamybos Vakarų Kanados provincijose sąlygų. Viena iš jų – pigūs pašarai. Užaugintų grūdų transportavimas į toli esančius Vakarų ir Rytų Kanados uostus kainuoja brangiai, o realizuojant vietoje jie yra daug pigesni negu kitose provincijose. Antai pašarinių miežių kaina Vakarų Kanadoje neviršija 207 Lt/t (60 EUR/t). Be to, netoliese yra JAV ir Rytų Kanados sojų auginimo regionai. Dėl to baltyminių pašarų kaina taip pat kur kas žemesnė negu kitur. Pašarų sąnaudos Vakarų Kanados provincijose vienai kiaulei nupenėti yra vidutiniškai 20–30 EUR mažesnės negu, pavyzdžiui, Vokietijoje.

Kita sąlyga – paprasti ir pigūs pastatai. Tvartai statomi iš medienos, stiklo vatos ir skardos, skystas mėšlas laikomas atvirose lagūnose. Stambiuose kompleksuose gamybos išlaidos yra dar mažesnės. Viena kiaulės vieta, skaičiuojant ir paršelių auginimą, kainuoja apie 16,9 tūkst. litų (4 900 EUR). Tai apie 25 proc. pigiau negu Vokietijoje.

Trečioji sąlyga – mažesnis gyvulių tankumas. Esant mažesniam tankumui negu 5 kiaulės 1 km2, Kanados augintojai gali išvengti daugelio nepageidaujamų reiškinių, pavyzdžiui, užkrečiamųjų ligų protrūkių, skysto mėšlo panaudojimo problemų. Be to, yra didesnė tikimybė apsirūpinti vietinės gamybos pašarais. Pavyzdžiui, palyginus su Vokietijos regionu, kuriame auginama daugiausia veislinių kiaulių, jų tankumas yra net 38 kartus didesnis negu Kanadoje. Todėl Kanados ūkiuose yra geresnis kiaulių sveikatingumas, didesnis biologinis našumas, o tai labai sumažina gamybos išlaidas.

Ketvirtoji sąlyga – pakankami žemės ūkio naudmenų plotai. Panaudoti skystą mėšlą dideliuose ariamos žemės laukuose Kanados kiaulių augintojams nėra jokių problemų. Žemės galima palankiomis sąlygomis nusipirkti arba išsinuomoti. Tiesa, galioja tam tikros skystojo mėšlo paskleidimo taisyklės. Skystą mėšlą būtina įterpti arba labai greitai aparti. Maksimali skiriamo skysto mėšlo norma yra 170 kgN/ha.

Svarbu užtikrinti kokybę

Palankios kiaulių auginimo sąlygos dar nėra sėkmingo kiaulienos eksporto garantas, o ypač tada, jeigu produkcija eksportuojama į Azijos valstybes. Bene aukščiausius kokybės reikalavimus kiaulienai kelia japonai.

Todėl dar 1998 metais Kanados ūkininkai pradėjo vystyti garantuotos kokybės programą, kuri tapo sėkmingo kiaulienos eksporto pagrindu. „Canadian Quality Assurance“ programoje numatyti įvairūs veiksniai, turintys įtakos kokybei: gyvulių apsauga ir jų gerovė, pašarų kokybė, veislinis darbas, higienos priemonės, medikamentai ir kiti. Panašios kokybės programos yra ir daugelyje Europos Sąjungos šalių. Apie 97 proc. kanadietiškos kiaulienos ženklinama kokybės garantijos ženklu. Visos didžiosios mėsos perdirbimo įmonės superka tik šiuo ženklu paženk­lintą kiaulieną, nes kitaip būtų neįmanoma ją sėkmingai eksportuoti.

Kanados kiaulių augintojai yra labai gerai organizuoti. Visose provincijose augintojai yra įsteigę jų interesams atstovaujančias organizacijas. Šios organizacijos taip pat skleidžia informaciją ūkininkams apie situaciją užsienio ir šalies rinkose. Kiekvienas augintojas moka organizacijai nario mokestį, kurio dydis priklauso nuo paskerstų kiaulių skaičiaus – 2,4 Lt (0,70 EUR) už kiekvieną paskerstą kiaulę.

Trūksta specialistų ir skerdyklų

Kokia ateitis laukia Vakarų Kanados kiaulių ūkio? Europos kiaulių augintojai gali tik pavydėti kanadiečiams gamybos sąlygų. Tačiau ir kanadiečiai susiduria su problemomis. Stambios įmonės, turinčios 1 000 ir daugiau paršavedžių, ir stambesni šeimos ūkiai stokoja kvalifikuotų darbuotojų.

Atbertos provincijoje ši problema ypač opi, nes ten labiau išplėtota aliejaus gamybos pramonė pasiūlo darbuotojams kur kas geresnes darbo sąlygas ir didesnius atlyginimus. Didžiausios šios provincijos kiaulių auginimo įmonės, ieškodamos išeities, susivienijo į asociaciją, kuri stengiasi užverbuoti darbuotojus iš Meksikos, Filipinų ir Europos.

Kita problema, slegianti Kanados kiaulininkystės ūkius, yra mėsos perdirbimo įmonių ribotas pajėgumas. Todėl didelį kiekį gyvų kiaulių ir paršelių tenka eksportuoti į kaimynines Jungtines Valstijas. 2004 metais gyvų kiaulių buvo eksportuota 8,5 mln., iš kurių apie 2/3 sudarė paršeliai. Siekiant išplėsti kiaulių penėjimą bei skerdimą savo šalyje, Saskačevano ir Manitobos provincijose planuojama pastatyti 2 stambias kiaulių skerdyklas. Be to, mėsos perdirbėjai planuoja geriau išnaudoti esamus pajėgumus, organizuojant darbą 2 pamainomis. Tuo kanadiečiai siekia dar labiau sustiprinti savo pozicijas pasaulio kiaulienos rinkose.