Po to, kai 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva įstojo į ES, kaimo gyventojai galėjo įsitikinti, kad populiariose televizijos reklamose tikrai buvo tiesos. Šalies kaimo gyventojams ir žemdirbiams atsivėrė galimybės naudotis ES struktūrinių fondų lėšomis. Paramą kaimo plėtrai pradėta finansuoti iš dviejų šaltinių: ES struktūrinių fondų ir nacionalinio biudžeto. ES struktūriniai fondai, kurių finansinės lėšos tapo prieinamos kaimo gyventojams, yra trys: Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas (EŽŪOGF), Europos socialinis fondas (ESF) ir Europos regioninės plėtros fondas (ERPF). Tačiau kaimo žmogui svarbu ne tiek nauji kaimo plėtros finansavimo šaltiniai, kiek  paramos kryptys. Jos išryškėjo pradėjus įgyvendinti ES Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP). Žmonėms rūpėjo, kokiomis konkrečiomis paramos priemonėmis gali pasinaudoti pavieniai kaimo gyventojai ar bendruomenės.

Lietuvai tapus ES nare, kaimo plėtros politiką galima apibrėžti trimis pagrindinėmis nuostatomis: parama ir dėmesys žemės ir miško ūkio bei žuvininkystės konkurencingumo didinimui, aplinkos apsaugai ir gyvenimo kokybės gerinimui kaime. Šios politikos kryptys yra ryškios jau dabar ir mažai tikėtina, kad artimiausioje ateityje (t. y. pradėjus įgyvendinti ES naująją finansinę perspektyvą) keisis.

Galimybės didinti konkurencingumą

Pirmoji kaimo plėtros politikos kryptis skirta didinti žemės ūkio veiklos, įdarbinančios daugiau kaip pusę kaimo gyventojų, konkurencingumą ir užtikrinti jų užimtumą bei pajamas. Svarbiausi šios krypties elementai yra pajamų palaikymo ir rinkos reguliavimo priemonės, parama žmogiškųjų išteklių vystymui bei investicinė parama ūkių modernizavimui ir restruktūrizavimui.

Nuo 2004 metų pagal ES BŽŪP šalyje tiesiogines išmokas žemdirbiai gauna ne vien tik už plotus, kuriuose užaugina žemės ūkio produkciją, bet ir už visas turimas žemės ūkio naudmenas, kurias gebėjo tinkamai prižiūrėti, t. y. laiku nušienavo, neapleido sumedėjusiomis piktžolėmis ar  krūmokšniais. Šalia tiesioginės paramos už tinkamai prižiūrėtas visas žemės ūkio naudmenas žemdirbiai dar gauna papildomai už tai, kad jų žemės ūkio naudmenos yra apsėtos javais, rapsais, bulvėmis krakmolui, proteininiais augalais bei pluoštiniais linais, o pievose ganosi karvės žindenės ir ėriavedės. Be to, už pieną bei skerdimui pristatytą suaugusį galviją (tarp jų ir bulių) taip pat skiriama parama. Bendra tiesioginės paramos suma, tenkanti visiems šalies žemdirbiams, išaugo, palyginti su 2003 metais, maždaug septynis kartus. 2004 metais žemdirbiams buvo išmokėta per 600 mln. Lt tiesioginės paramos. Žemdirbių pajamos iš žemės ūkio veiklos beveik susilygino su  pajamomis iš samdomo darbo.

Dalis žemės ūkio naudmenų yra pripažintos nenašiomis, beveik pusė šalies teritorijos laikoma mažiau palankiomis ūkininkauti vietovėmis. Šio nuo žemdirbių nepriklausančio veiksnio įtaka žemdirbių pajamoms iš dalies kompensuojama, mokant išmokas už ūkininkavimą mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, antraip šios žemės gali būti tiesiog apleistos. Taigi šalyje įgyvendinant ES BŽŪP, net nenašios žemės duoda žemdirbiams pajamų. Žinoma, turtų iš šių ir tiesioginių išmokų žemdirbiai nesusikraus, tačiau gamybos sąnaudas padengti ir gal net dalį, nors ir nedidelę, investicinių lėšų sukaupti išmokos jiems tikrai padeda.

Be jau minėtų dviejų ES biudžeto finansuojamų priemonių šalyje taikomos ir nacionalinės pajamų palaikymo priemonės. Svarbiausioji – kreditavimo žemės ūkio sektoriuje sąlygų gerinimas. Žemdirbiams, norintiems investuoti į žemės ūkio valdą ir imantiems šiam tikslui kreditą, numatytos kredito garantijos bei palūkanų kompensavimo mechanizmas. Žemdirbiams, besirūpinantiems savo ekonominės veiklos rizika, taip pat padeda valstybė, kuri kompensuoja dalį draudimo įmokų ir remia nukentėjusiuosius nuo gamtos stichijų.

Ir valstybė, ir žemdirbiai suvokia, kad be naujų žinių ir profesinio tobulėjimo kokybiško žemės ūkio produkto nepavyks sukurti. Todėl remiamas žemdirbių tęstinis mokymas ir konsultavimo, švietimo bei informavimo paslaugos žemdirbiams. Šių mokymų ir konsultacijų metu žemdirbiai gauna vadybos ir verslo ekonomikos žinių, be kurių rinkos ekonomikoje daugelis ūkininkų negali apsieiti. Žemdirbių tęstinį profesinį mokymą vykdo tolygiai po visą Lietuvą išsidėstę regioniniai žemdirbių tęstinio profesinio mokymo centrai. Mokymus vykdo ir kitos mokslo, mokymo bei konsultavimo institucijos.

Suprantama, kad vien tiesioginės ir kompensacinės išmokos nepadės šalies žemdirbiams pasiekti prekinę produkciją gaminančio ūkio konkurencingumo. Prekinio ūkio konkurencingumui didinti reikia kapitalinių investicijų, kurias žemdirbiams savo jėgomis finansuoti sunku, nes jie nepajėgūs pritraukti ar sukaupti tiek lėšų. Todėl verta kreiptis į ES struktūrinius fondus. Vienas iš jų yra skirtas investicijoms į valdas, žemės ūkio produktų perdirbimui ir rinkodarai gerinti, ES standartams diegti. Tuo būdu žemdirbiams sudarytos sąlygos investuoti į gamybos restruktūrizavimą ir modernizavimą, produktų kokybės gerinimą, aplinkos apsaugą, higienos sąlygų gerinimą bei gyvūnų gėrovės standartų įgyvendinimą. Žemdirbiams reikia kompetentingų konsultantų, galinčių parengti verslo projektus. Juos vertina Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA), o Žemės ūkio ministerija priima sprendimus dėl paramos skyrimo. Žemdirbiams, kurie nestokoja drąsos, iniciatyvos, atsiveria galimybės atnaujinti ir parengti savo ūkį bendrosios rinkos konkurencinėms kovoms.

Struktūrine parama gamybos priemonėms modernizuoti gali pasinaudoti ir žvejai. Jiems numatyta parama žvejybos ir žuvų perdirbimo įmonių modernizavimui, žuvų išteklių atkūrimui ir apsaugai. Struktūrinės paramos lėšomis statomas žvejybos uostas, modernizuojami žvejybos laivai, o niekam nebetinkantys laivai pjaustomi metalo laužui, laivų savininkams mokant už juos kompensacijas. Investuojama į gėlųjų vandens išteklių apsaugą ir plėtrą, modernizuojami akvakultūriniai ūkiai, tobulinamas žuvų perdirbimas ir rinkodara. Kompensuojami net ir nuostoliai, patirti dėl priverstinio laikino žvejybos veiklos nutraukimo, skatinamas žvejų bendradarbiavimas, priekrančių žvejyba.

Remiama ir kita su žemės išteklių naudojimu susijusi veikla. Daug ūkininkų deklaruoja nuosavus miško plotus. Investavus į mišką, jis gali tapti ne vien kraštovaizdžio puošmena, bet ir alternatyviu pajamų šaltiniu. Todėl numatyta valstybės parama šio turimo turto ekonominei ir gamtinei vertei didinti, investuojant į miško infrastruktūrą, miško kirtimo, medienos ruošos gerinimą ir racionalizavimą.

Įgyvendinant naująją politiką, nepamiršti ir pusiau natūrinių ūkių savininkai, jauni ūkininkai bei iki šiol ūkininkaujantys, tačiau galvojantys apie ankstyvą pensiją vyresnio amžiaus žemdirbiai. Dalis pusiau natūrinių ūkių turi galimybę žengti žingsnį prekinio ūkio kūrimo link, pasinaudodami finansine parama. Tai investicinio pobūdžio parama, galinti padėti modernizuoti ūkį ir pritaikyti jį prie ES kokybės bei higienos standartų. Mažėjant žemės ūkio mokslus studijuojančių jaunuolių ir žemės ūkyje dirbančių jaunų specialistų, ypatingas dėmesys skiriamas žmogiškųjų išteklių žemės ūkio sektoriuje atjauninimo problemoms. Jauni iniciatyvūs iki 40 metų amžiaus specialistai gali kreiptis dėl paramos ūkininko ūkiui įkurti. Ši vienkartinė parama gali viršyti net 80 tūkst. Lt. Dvejų metų patirtis parodė, kad šalyje yra jaunimo, norinčio ir galinčio užsiimti žemės ūkio veikla. Norinčiųjų pasinaudoti šia parama yra daugiau negu skirta lėšų šiai priemonei finansuoti. Neretai jauni ūkininkai perima savo tėvų ar kitų pagyvenusių artimų žmonių ūkį. Šiais atvejais asmenims, nusprendusiems nutraukti iki tol jiems pajamas garantavusią žemės ūkio veiklą, keliolika metų mokamos kompensacinės išmokos. Minėtos priemonės sudaro prielaidas restruktūrizuoti šalies žemės ūkį, formuojant prekinius, veiklių, jaunų verslininkų valdomus ūkius.

Be ūkių pajamų palaikymo, ūkių restruktūrizavimo ir modernizavimo uždavinių, didelis dėmesys skiriamas ES maisto saugos, kokybės, higienos reikalavimams įgyvendinti žemės ūkio produkciją gaminančiuose ūkiuose. Šalies ūkininkai kol kas nėra pajėgūs įgyvendinti šių reikalavimų, susijusių su didelėmis investicijomis. Todėl numatyta valstybės parama. Čia persipina ES ir nacionalinės paramos priemonės. Žemdirbiai gali pasinaudoti parama, skirta tiesiogiai ES standartams įgyvendinti, augalų sertifikuotai dauginamajai medžiagai ir veisliniams gyvuliams įsigyti.
Reikia pripažinti, kad gabūs ­verslininkai, kvalifikuoti darbuotojai, moderniausios technologijos, įdiegti kokybės standartai nėra galutinis sąrašas veiksnių, lemiančių verslo sėkmę ir sektoriaus konkurencingumą. Rinkos ekonomikos sąlygomis kiekvienas gamintojas privalo turėti savo rinką ir, nesižavėdamas laisvosios rinkos konkurencinių kovų azartu, protingai pasinaudoti rinkos reguliavimo priemonėmis. Šios galimybės kaip tik ir atsivėrė Lietuvai tapus ES nare. Šiuo metu Lietuvos žemdirbiai jau gali naudotis ES intervencinių pirkimų sistemos privalumais ir  eksporto subsidijomis. Žinoma, šie rinkos reguliavimo „pyragai“ tenka prekinių ūkių savininkams, pagaminantiems pakankamai dideles produkcijos partijas intervenciniams pirkimams ir eksportui į kitas šalis. Be to, įgyvendinamos ir kitos eksporto skatinimo priemonės: parama tarptautinėms ir respublikinėms parodoms, mugėms, konkursams, informacinės sistemos plėtrai. Finansuojama eksporto skatinimo ir informacijos apie kaimo plėtrą, maisto bei žemės ūkio ir žuvininkystės politikos aktualijas sklaidos programa. Šios priemonės atrodo mažiau  susijusios su konkrečiu žemės ūkio produkcijos gamintoju, tačiau jos gali paspartinti produkcijos išėjimą į pasaulinę rinką.

Galimybės gerinti aplinkos apsaugą bei kraštovaizdį

Antroji kaimo plėtros politikos kryptis, teikianti tam tikras galimybes ir kartu apribojimus šalies žemdirbiams bei žemės savininkams, yra aplinkos apsauga ir kraštovaizdžio gerinimas. Pasaulio susirūpinimas gamtos apsauga ir aplinkos užterštumu pasiekė ir mūsų kraštą, todėl nuo 2004 metų šalyje ypatingai pagausėjo priemonių, skirtų aplinkos apsaugai.

Daugelio žemdirbių viltys kompleksiškai pertvarkyti savo žemės sklypus, pakeisti jų ribas dabar jau gali išsipildyti. Nuo 2005 metų numatyta parama konsolidacijos projektams rengti ir jiems įgyvendinti teritorijose, kuriose reikia iš esmės pertvarkyti žemės sklypų išdėstymą, siekiant ūkių žemėvaldų kompaktiškumo. Be to, parengta ir kitų priemonių, kurios ženkliai pagerins žemės valdymo reikalų administravimą. Tačiau realią paramą pajus tie žemės savininkai, kurie, nusprendę pasinaudoti parama, skirta apleistoms žemėms (kurių dirvožemiai potencialiai derlingi) įsavinti, panaudos jas žemės ūkio veiklai, sutvarkys žemės plotus, kuriuose yra nenaudojamų pastatų liekanų, kalkins rūgščias dirvas bei remontuos, rekonstruos ir prižiūrės privačius melioracijos statinius.

Ne vienas ūkininkas svarsto galimybes savo ūkyje diegti ekologinio ūkininkavimo principus. Ekologinių produktų gamyba yra perspektyvi. Jei ne taip sparčiai daugėja ekologiškų produktų vartotojų tarp jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių, tai mažųjų šalies piliečių mamos savo atžaloms, o ligonių artimieji – sergantiesiems tikrai ieškos nors ir brangesnių, tačiau sveikų ekologiškų produktų. Žemės ūkio produkcijos gamintojai yra skatinami plėtoti ekologinius ūkius, jiems skiriama finansinė parama.

Pasiruošusiems įrengti paviršinio vandens telkinių pakrančių apsaugos juostas pievoje bei ariamojoje žemėje ir jas apsaugoti nuo erozijos, susitvarkyti kraštovaizdį, dirvožemio kalkinimą ir kitas aplinkos apsaugos priemones taip pat numatyta ne viena finansinės paramos galimybė.

Lietuvoje yra daug apleistų žemių. Žemės valdytojai, neketinantys žemę naudoti žemės ūkio produkcijos gamybai, galėtų  ją apsodinti mišku. Jie gali gauti paramą iš ES struktūrinių fondų. Jau dabar remiamas miško įveisimas žemės ūkio paskirties ir ne žemės ūkio paskirties žemėje. Be to, apželdinti skirtuose ­plotuose žemės valdytojai skatinami auginti biokurui skirtus medžius ir krūmus. Ši iniciatyva taip pat remiama.
Sunku vertinti, pasisekė ar nepasisekė tiems žemdirbiams, kurių žemėje nebuvo nustatyta NATURA 2000 teritorijos. Viena vertus, jie nėra įpareigoti tose vietovėse apriboti savo ūkinės veiklos tam, kad išsaugotų laukinius paukščius ir natūralias buveines, antra vertus, jiems nebus skiriamos kompensacijos už prarastas pajamas dėl apribotos veiklos, ir jų žemėvaldos biologinė įvairovė bus skurdesnė.

Galimybės pagerinti gyvenimo kokybę kaimo vietovėse

Gyvenimo kokybės gerinimas kaime yra trečioji kaimo plėtros politikos kryptis. Kaime žmogus negyvens, jei jis neturės darbo, negalės patenkinti būtiniausių poreikių. Kita vertus, jei nebus kaime dirbančio žmogaus, nebus ten ir ekonominės veiklos. Gyvybingai ekonominei veiklai reikia aktyvių, kvalifikuotų, patenkintų gyvenimo kokybe kaime žmonių ir, žinoma, tinkamos verslui plėtoti infrastruktūros.

Ne vien žemės ir miško ūkio ar žuvininkystės veikla kaime kuria darbo vietas. Kaimo gyventojams būtinos sveikatos, švietimo ir kitos paslaugos. Be to, nagingi kaimo gyventojai visada laukiami amatų ir kaimo turizmo versle. Nereikia tikėtis, kad įvyks stebuklas ir didelės kompanijos, besimėgaujančios šalies logistikos centrų teikiamais privalumais, patrauks į kaimo vietoves, siekdamos plėtoti regionuose savo veiklą. Lietuva tam yra per maža. Todėl kaimas lieka laisva erdve smulkiajam ir vidutiniam verslui, kurį pajėgūs kurti vietos gyventojai. Šios galimybės didžiąja dalimi priklauso nuo pačių kaimo gyventojų iniciatyvos ir noro patiems savimi pasirūpinti. Tos kaimo gyventojų iniciatyvos yra skatinamos ir remiamos. Tuo būdu jau buvo paremta ne vienos kaimo turizmo sodybos rekonstrukcija ir statyba, amatų ir veiklų, alternatyvių tradiciniam žemės ūkiui, plėtra.

Investicijų pritraukimas į kaimo vietoves, kaip ir gyvenimo kaime patrauklumas, priklauso nuo kaimo etninės, kultūrinės, fizinės ir socialinės infrastruktūros. Infrastruktūros problemų vieni kaimo gyventojai nepajėgūs išspręsti. Jiems turi padėti valstybės institucijos, remdamos kaimo bendruomenių ir vietos veiklos grupių iniciatyvas. Valstybės institucijos šiuo atveju yra tiesiogiai įsipareigojusios kaimo gyventojams įgyvendinti visas programiniuose dokumentuose numatytas priemones, skirtas kaimo fizinės ir socialinės infrastruktūros plėtrai, ir taip užtikrinti kaimo gyventojų šansus maksimaliai pasinaudoti narystės ES teikiamomis galimybėmis.

Valstybės rūpesčiu tapo institucinės infrastruktūros ir paslaugų teikimo verslui gerinimas, investicijos į viešąją turizmo infrastruktūrą ir paslaugas, turizmo informacines sistemas, kaimo gyventojų perkvalifikavimas ir kompiuterinio raštingumo ugdymas, geriamojo vandens gyvenvietėse ir kaimuose kokybė bei nuotekų šiose vietovėse sistemų tobulinimas, elektroninės infrastruktūros, interneto prieigų plėtra kaime, sveikatos priežiūros paslaugų vystymas ir medicinos įstaigų bazės atnaujinimas, vietinės reikšmės viešųjų kelių asfaltavimas ir priežiūra. Taigi valstybinės institucijos turi pareigų ir atsakomybės ne mažiau nei pats kaimo gyventojas, kurio gerovės augimas yra pagrindinis sėkmingos kaimo plėtros politikos įgyvendinimo rodiklis.

Galimybių, kuriomis gali ir, tikimasi, turėtų pasinaudoti šalies kaimo gyventojai, kaip tiesioginiai vykdomos kaimo plėt­ros politikos naudos gavėjai, yra daug. Vienos jų skirtos padidinti žemės ir miško ūkio bei žuvininkystės ekonominių veiklų konkurencingumą, kitos skatina ir remia iniciatyvas, orientuotas į aplinkos apsaugą ir kraštovaizdžio gerinimą, o trečios žada spręsti užimtumo alternatyviose tradiciniam žemės ūkiui veiklose problemas, tobulinti fizinę ir socialinę kaimo infrastruktūrą. Todėl teisinga būtų teigti, kad tik nuo pačių kaimo gyventojų, kaimo bendruomenių, vietos veiklos grupių bei vietos ir nacionalinės valdžios aktyvumo priklausys, kiek šiomis, jau atsivėrusiomis ir atsiversiančiomis, galimybėmis bus pasinaudota ir kaip bus pasinaudota.