Vabalų požymiai

Spragšių vabalai aptinkami dirvos paviršiuje, ant augalų lapų, žiedų. Jie nėra žalingi, minta žiedų nektaru, ištekančiomis augalų sultimis, amarų saldžiomis išskyromis, gali šiek tiek apgraužti žiedus. Suaugę vabalai išgyvena apie 10–12 mėnesių.

Vabalų kūnas yra plokščias, į abu galus siaurėjantis, galva maža. Skirtingų rūšių vabalų kūno ilgis yra nuo 6 iki 18 mm, spalva gana įvairi – žalsva, juoda, ruda. Apversti ant nugaros vabalai sugeba pašokti, apsiversti ore ir krisdami atsistoti ant kojų. Laikomi dviem pirštais už pilvelio, jie staigiais judesiais judina prieškrūtį ir tarsi spragsi. Iš to ir kilo visos šeimos pavadinimas – spragšiai (Elateridae).

Vystymosi ciklas

Skirtingų rūšių spragšių vystymasis panašus, tik skiriasi jo trukmė: vienų rūšių generacija nuo kiaušinio iki suaugusio vabalo trunka trejus metus, kitų tęsiasi iki penkerių metų.

Vabalai kiaušiniams dėti renkasi daugiamečių žolių plotus, dirvonus, gausiai varpučiais ir kitomis daugiametėmis piktžolėmis užsikrėtusias dirvas, kuriose daug augalų šaknų ir kitų organinių medžiagų – maisto šių kenkėjų lervoms. Kiaušinius deda pavasarį gegužės-birželio mėnesiais. Kiaušiniai 0,6 mm, ovalūs, baltos spalvos. Viena spragšio patelė 0,5–2 cm gylyje krūvelėmis padeda nuo 120 iki 250 kiaušinių.

Maždaug po 4 savaičių iš jų išsirita baltos iki 2 mm ilgio lervos, kurios pirmaisiais gyvenimo metais minta daugiausia negyva organine medžiaga, puvenomis ir dar mažai kenkia kultūriniams augalams. Pasėliams kenkti lervos pradeda kitais metais. Skirtingų spragšių rūšių lervų vystymasis dirvoje užtrunka dvejus, ketverius, kartais penkerius metus. Suaugusios lervos užauga iki 25–33 mm, yra volelio formos, kietos, blizgančios, geltonos ar šviesiai rudos spalvos. Galva ruda, krūtinės kojos trumpos. Labai ryški kūno segmentacija. Galinis pilvelio segmentas kūgiškas arba baigiasi dviem ataugėlėmis. Pagal šio segmento išvaizdą nustatoma, kokiai rūšiai priklauso lerva.

Paskutiniais vystymosi metais lervos rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais virsta lėliukėmis. Iš pastarųjų rugsėjo–spalio mėnesiais išsirita vabalai, kurie ir žiemoja.

Ir vabalai, ir lervos žiemoja dirvoje, 60 cm gylyje, todėl žiemojimo sąlygos kenkėjui yra gana palankios.

Kenkimo pobūdis ir žalingumas

Spragšiai priskiriami prie polifaginių (visaėdžių) kenkėjų. Spragšių lervos apgraužia įvairių daržovių sėklas, daigus, požemines augalo dalis, gumbus, šakniavaisius, jaunus nesumedėjusius vaismedžių ūglius. Pažeistos sėklos nedygsta, daigai žūva, pasėliai išretėja. Prie pažeisto augalo randamos kelios lervos. Dažnai greta vienas kito būna pažeisti keli augalai. Spragšių pažeistų augalų pasėliuose priskaičiuojama iki kelių procentų, o židiniuose pažeistų augalų gali būti net iki 80–90 procentų. Teko matyti labai stipriai pažeistus kelių hektarų ploto svogūnų ir morkų pasėlius.

Šakniavaisėms daržovėms ir bulvėms spragšiai gali kenkti įvairiais jų vystymosi tarpsniais – nuo augalų sėjos ir sodinimo iki derliaus nuėmimo. Pažeistų daržovių šakniavaisiuose, bulvių gumbuose matyti 1–3 mm skersmens apvalios skylutės. Pablogėja ne tik produktų prekinė vertė, bet, laikymo metu į pažeidimo vietą patekus bakterinei ar grybinei infekcijai, daržovės ir bulvės saugyklose greičiau sugenda.

Dirvų patikrinimas

Nuo to, kiek randama šių kenkėjų, sprendžiama, ar verta konkrečiame lauke auginti kultūrinius augalus. Dirvos užsikrėtimo spragšių lervomis laipsnis vertinamas pagal vidutinį lervų skaičių viename dirvos armens kvadratiniame metre.

Lervų gausumą geriausia nustatyti vasarą, kai jos visos yra ariamajame dirvos sluoksnyje, nes rudenį jos sulenda giliau žiemoti, o ankstį pavasarį dar nebūna pakilusios į armenį. Tiriamame lauke, einant įstrižaine ar šachmatine tvarka, kasamos keturios–aštuonios 50 x 50 x 30 cm dydžio duobės (0,25 m2), iš kurių iškastas dirvožemis pilamas ant šalia patiestos polietileno plėvelės ir, susmulkinus grumstelius, atidžiai išrenkamos ir suskaičiuojamos spragšių lervos.

Žalingumo ribos

Spragšių lervų žalingumo ribos skirtingos įvairiems augalams, be to, priklauso ir nuo augalų auginimo technologijų. Mažai užkrėstomis laikomos tokios dirvos, kuriose 1 m2 randama ne daugiau kaip 6 spragšių lervos, labai užkrėstomis – kai 1 m2 priskaičiuojama iki 20 lervų.

Šakniavaises daržoves galima sėti, jei 1 m2 randama ne daugiau kaip 5 spragšių lervos. Jei jų skaičius 1 m2 nuo 5 iki 15 vnt., rizikinga sėti net insekticidais beicuotą sėklą, nes, sumažėjus beicų efektyvumui, spragšių lervos gali pakenkti daigams, o vėliau ir šakniavaisiams. Radus 15–20 ir daugiau lervų, rekomenduojama parinkti kitą, saugesnį lauką, nes nuostoliai bus akivaizdūs.

Bulves, ypač ankstyvųjų veislių, rizikinga auginti dirvose, kurių 1 m2 randama daugiau kaip 5 spragšių lervos. Sėjant sėklas, beicuotas kombinuotais beicais su insekticido priedu, žalingumo riba laikytina 10 lervų 1 m2.

Apsauga nuo spragšių

Tai bene skaudžiausias ir sunkiausiai sprendžiamas šiuo metu klausimas. Išnaikinti spragšius dirvose nelengva, ir tai trunka kelerius metus. Todėl dirvas parinkti kultūroms, kurioms spragšiai gali kenkti, reikia labai atsakingai.

Svarbios visos priemonės, mažinančios spragšių paplitimą: dirvos dirbimas, kalkinimas, augalų parinkimas, cheminiai preparatai. Lietuvoje registruotų cheminių preparatų spragšiams naikinti nėra. Lenkijoje, kur ši problema egzistuoja, nuo dirvoje gyvenančių kenkėjų registruota veiklioji medžiaga diazinonas priklauso fosforoorganinių junginių grupei (pagal 2005 metų katalogą). Granulių formos preparatai įterpiami į dirvas rudenį po derliaus nuėmimo arba pavasarį prieš sėją ar sodinimą. Tirpalų formos preparatais augalai laistomi.

Šakniavaisiams rekomenduojama parinkti priešsėlius, kurie yra nepalankūs spragšiams veistis. Vengti sėti šakniavaises daržoves po daugiamečių varpinių ar ankštinių žolių, nesėti į varputėtas, apleistas dirvas.

Daugiamečiai žolynai ir dirvonai yra netinkamas priešsėlis daugeliui augalų. Daugiamečių piktžolių naikinimas yra vienas iš būdų mažinti spragšių kiekį dirvoje, bloginant sąlygas jiems vystytis. Spragšių lervas dirvoje sunaikinti cheminėmis priemonėmis nėra galimybių, todėl, iš anksto numačius lauką daržovių sėjai, sumažinti spragšių lervų skaičių galima intensyviai keletą kartų sezono metu įdirbant lauką – į dirvos paviršių išverstas lervas sulesa paukščiai, dalis jų žūsta nuo drėgmės stokos. Dažnas tarpueilių purenimas taip pat mažina šių kenkėjų skaičių.

Plačiau apie tinkamos agrotechnikos naudojimą apsaugai nuo spragšių skaitykite kitame „Mano ūkio“ numeryje