Seni tradiciniai Anglijos kaimo amatai pastaraisiais dešimtmečiais išgyveno krizę. Labai sumažėjo smulkiais specializuotais amatais užsiimančių amatininkų, kad net iškilo grėsmė visiškai prarasti amatininkystės įgūdžius. Įstatymų leidėjai ir vykdomoji valdžia neturėjo informacijos apie amatų sektoriaus dydį, skirtingų amatų rūšių būklę, amatų indėlį į kaimo ekonomiką, kultūrą ir paveldą, amatininkystės įgūdžių poreikį. Nuo 1920 metų Anglijos kaimo amatų išsamiau niekas netyrė. Ir tik pastaraisiais metais buvo atliktas gilesnis tradicinių amatų tyrimas.

Kaimo amatai Anglijoje, kaip ir kitose šalyse, reikšmingi rekreacijos, turizmo ir statybų sferose. Jie padeda išsaugoti istorinę aplinką ir tarnauja vietos gyventojų bei turistų poreikiams, įvairina kaimo ekonomiką ir užtikrina pajamas tose vietovėse, kuriose užimtumas žemės ūkyje sparčiai mažėja. Tai puiki alternatyva kūrybingiems Anglijos kaimo žmonėms, nenorintiems dirbti žemės ūkyje ar siekiantiems gauti papildomų pajamų greta žemės ūkio veiklos. Tačiau irstant šeimos ūkiams nutrūksta tradicinių amatų įgūdžių perdavimo iš kartos į kartą grandinė, o kai kuriems amatams kyla grėsmė išnykti.

Tyrime dalyvavo beveik 30 tūkst. visą darbo dieną dirbančių amatininkų. Kartu su ne visą darbo dieną dirbančiais ir sezoniniais darbuotojais bei žmonėmis, kuriems amatai tik rimtas pomėgis, o ne verslas, amatininkų Anglijoje yra 60–80 tūkst. Gausiausiai tyrime dalyvavo istorinių, botanikos sodų ir privačių dvarų restauratoriai bei prižiūrėtojai (6 tūkst.), staliai (5 tūkst.), plytų restauratoriai (3,8 tūkst.), kalviai (1,8 tūkst.), tradiciniai tapytojai (1 tūkst.), balnininkai (1 tūkst.).

Visi su miško ištekliais susiję amatininkai ir didžioji dalis kalvių, arklių kaustytojų, račių gyvena toliau nuo sostinės ir didmiesčių. Dauguma krepšių pynėjų, pynėjų iš šiaudų, kėdžių gamintojų, istorinių sodų prižiūrėtojų taip pat dažniausiai koncentruojasi kaime. Pusė amatininkų, dirbančių paveldo objektų restauravimo srityje, ir visi (jų yra labai mažai) stogdengiai, medinių karkasų gamintojai irgi darbuojasi kaime. Didelė dalis dekoratyviųjų menų atstovų dirba kaime, išskyrus juvelyrus, stiklo ir grafikos menininkus, kurie telkiasi Londone ir aplink jį. Bendras miesto ir kaimo amatininkų skaičius Anglijoje svyruoja nuo 205 iki 500 tūkstančių.

Mažėjant užimtumui ir pajamoms žemės ūkyje, miškininkystėje ir kasyboje, plečiasi kaimo amatai. Jei amatai ir su žeme susijusi pramonė Anglijoje vystysis tokiu pačiu tempu kaip dabar, tai po 10–15 metų amatininkų indėlis į kaimo ekonomiką bus didesnis negu ūkininkų. Kai kuriuose visuomenės sluoksniuose pasigirsta nuomonių, kad tradiciniai kaimo amatai – tai archaiška liekana, nebemadinga tradicija, kuri jau netenkina modernios visuomenės poreikių. Tačiau vartotojų visuomenėje rankų darbo produkcijos paklausa didesnė negu masiškai gaminamos produkcijos, kadangi įsigyti rankų darbo dirbinį yra prestižo reikalas. Modernaus vartotojo poreikiai labiau individualizuoti, jį dažnai traukia istorinę, kultūrinio kaimo paveldo vertę turintys gaminiai ir paslaugos. Tačiau vartotojai nuo funkcinių amatininkystės dirbinių pereina prie dekoratyvinių, nuo menkos vertės – prie turinčių pridėtinę vertę. Augant gyventojų pajamoms, vykstant demografiniams pokyčiams, įvairėjant vartotojų skoniams, amatai modernioje vartotojiškoje pramonėje efektyviai transformuojasi. Tradiciniai amatai Anglijoje nebetarnauja žemės ūkiui ir kaimo bendruomenėms, bet prisitaiko prie visos šalies ir užsienio vartotojų gyvenimo stiliaus. Jei anksčiau pinučių tvoras amatininkai gamino avių aptvarams, tai dabar jos naudojamos kaip sodo, daržo dizaino detalė. Anksčiau baldžiai gamino grubias kėdes, skirtas atsisėsti, dabar – aukštos kokybės rankų darbo baldus, kurių paskirtis yra ne tiek funkcionali, kiek estetinė. Senovėje Anglijos kalviai gamino tai, kas reikalinga žemės ūkiui ir bendruomenėms, dabar gamina meninius kalvystės dirbinius.

Pinigai – ne pagrindinis motyvas

Kaimo amatai pritraukia įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmones iš visų visuomenės sluoksnių. Amatininkai geba derinti amatininkystę su kita profesine veikla ir įsipareigojimais šeimai. Dažniausiai amatininkai turi papildomą užsiėmimą. Imtis amato žmones labiau verčia gyvenimo stilius, o ne pinigų poreikis. Į klausimą, kodėl pasirinko amatininkystę, respondentai atsakė, kad jiems nepatinka darbas įstaigoje ar gamykloje, kad jaučia didelį prieraišumą kaimui ir įžvelgia daugiau jo privalumų negu miesto;  taip pat lemia troškimas dirbti kūrybišką darbą, prioriteto teikimas savarankiškam darbui ir lankstumui, kurio trūksta dirbant samdomu darbuotoju. Daugumai naujos kartos amatininkų amatai reiškia gyvenimo stilių, kai pajamos gaunamos, dirbant mėgiamą darbą, jaučiant vidinį pasitenkinimą. Be to, amatininkai Anglijoje dabar uždirba daugiau negu bet kada nuo Ant­rojo pasaulinio karo, o pajamų skirtumas tarp amatininkystės ir kitų ekonominių veiklų nebėra toks ryškus. Priešingai negu daugelyje gamybos šakų, amatų sektoriuje dominuoja savarankiškai dirbantys asmenys ir mikroįmonės, kuriose dirba mažiau negu 5 darbuotojai. Savarankiškai dirbantys amatininkai atsako už visus produkcijos gamybos ir paskirstymo etapus, pradedant medžiagų paieška, baigiant rinkodara, finansais. Kai kurie amatininkai netgi nekonkuruoja tarp savęs, kadangi tam tikrų specialistų (pvz., arklių kaustytojų) išvis mažai belikę, jie yra tapę monopolininkais.

Amatai vilioja valdininkus ir teisėjus

Tyrimas atskleidė skirtumus tarp senųjų amatininkų, amatus pradėjusių plėsti 7-ajame dešimtmetyje, ir naujųjų amatininkų, kurie verslą ėmė plėtoti 8-ajame dešimtmetyje. Senoji karta amatus perėmė iš mokytojų, naujoji – savamoksliai arba baigę kursus meistrai. Senoji amatininkų karta sparčiai nyksta, jie buvo amatininkų vaikai, gimę ir augę kaime, 3–5 metus mokęsi iš patyrusių specialistų (ypač kalvystės, gardų pynimo). Nenuostabu, kad dabartiniai absolventai, baigę mokyklas, nejaučia tikro amatų „skonio“. Jų mokslas trunka ilgai, o atlyginimai palyginti maži. Vos vienas kitas amatininkas priima mokinius, suteikdamas jiems galimybę įgyti praktinių įgūdžių. Dabartiniai amatininkai dažnai kilę iš viduriniojo sluoksnio miestiečių, bet turi aistrą amatininkystei. Naujokai yra 23–40 metų amžiaus, dalis – ankstyvieji pensininkai, kilę iš pačių įvairiausių profesinių sluoksnių, kurie paprastai visai nesusiję su amatais. Amatuose, susijusiuose su mediena, dirba orlaivių pilotai, informacinių technologijų specialistai, mokytojai ir net teisėjai. Nemaža amatininkų dalis anksčiau dirbo žemės ūkyje arba aplinkosaugos organizacijose. Tad amatus ryžtasi plėtoti ir techniniai darbuotojai, ir valdininkai. Jauniausi amžiumi amatininkai – arklių kaustytojai, vyriausi – krėslų, tekintinių gaminių, krepšių gamintojai. Nauji žmonės, įsilieję į amatų verslą be didesnių kliūčių, dažniausiai yra išsilavinę, kai kurių amatų srityse daugiau kaip 40 proc. amatininkų yra įgiję aukštųjų technikos mokyklų diplomus, mokslo laipsnius.

Kas gresia amatams

Teoretikai prognozuoja, kad amatų produkcija Anglijoje gali žlugti dėl kaimo gyventojų mažėjimo, žemės ūkio sąstingio, pasenusios amatų technikos, besikeičiančių madų, užsienio konkurencijos, laikomų arklių mažėjimo, atotrūkio tarp pajamų iš amatininkystės ir vidutinio atlygio gamyboje didėjimo, nenorėjimo ar negebėjimo prisitaikyti prie šiuolaikinių sąlygų, tradicijų perimamumo nebuvimo. Mažiausias pavojus gresia su renovacija, statyba susijusiems amatams, tačiau ir čia kiltų pavojus, jei vis daugiau žmonių nebenorėtų atnaujinti senų pastatų, išlaikant jų tradiciškumą, o atnaujintų juos naudodami modernias medžiagas ir naujovišku stiliumi. Tikėtina, kad dalis senų, istoriškai vertingų pastatų tiesiog bus palikti sugriūti. Ūkininkai, turintys senų pastatų, yra priversti ekonomiškai persiorientuoti, atnaujinti juos, todėl didelei daliai stiklinių šiltnamių prieš keletą dešimtmečių jie leido tiesiog sugriūti. 8-ajame dešimtmetyje Anglijoje susigriebta išsaugoti kaimo paveldą. Tuomet nemažai žmonių atvyko gyventi į kaimą ir amatus pasirinko kaip profesiją. Šiuo metu Anglijoje amatų sektorius klesti ir, kaip minėta, konkuruoja su žemės ūkio, miškininkystės ir kasybos sektoriais, kur pajamos ir užimtumas mažėja. Dauguma apklaustų amatininkų džiaugėsi, kad jų verslas stabilus ar besiplečiantis, ir kad kainos ir pelnas, palyginti su 1997 metais, išaugo.

Amatų verslas spaudžiamas taikyti efektyvesnę darbo praktiką. Amatininkų sėkmę riboja tradiciniai metodai, pagrįsti rankų darbu, tinkamų išteklių (medžiagų) paieška, produktų rinkodara, siekiant  patenkinti kintančius vartotojų poreikius. Dauguma amatininkų savo produkciją reklamuoja internete, tačiau geriausia realizacijos ir reklamos vieta išlieka amatų mugės ir žemės ūkio produkcijos parodos.

Originalus dizainas, ypač krepšių pynimo, šiuo metu tampa itin svarbus amatų versle. Produktų, pagamintų iš miško ištek­lių, naujumas ir rinkos nišų paieška turi vis didesnę reikšmę.

Amatų verslui ateityje grės pavojus, jei keisis vartotojų skoniai ir mados. Vartotojų pajamų dalies, skiriamos amatininkystės produkcijai, sumažėjimas gali ženkliai sumažinti produkcijos pardavimų apimtis, kaip tai atsitiko 1990 metais. Laikinas nuo­smukis reikalauja amatininkų susiveržti diržus. Tačiau per ilgesnį laiką, jei amatai išgyvens konkurencingoje, permainingoje, mados tendencijų lydimoje vartotojų ekonomikoje, amatininkai turės kurti naujus produktus ir kurti naujas rinkas.

Neapsieinama be importo

Užsienio konkurencija kelia didžiausią grėsmę amatams. Anglijoje didėja kvalifikuotų statybos darbuotojų skaičius iš Rytų ir Centrinės Europos (ypač akmens, medienos meistrų). Dar didesnis darbo jėgos plūstelėjimas į Angliją susijęs ir su ES plėtra, darbo rinkos liberalizavimu. Ypač nuogąstaujama dėl Lenkijos amatininkų (kalvių, šiaudinių stogų gamintojų-dengėjų) antplūdžio. Anglijos krepšių pynėjų produkcija jau seniai varžosi su Europos ir Azijos produkcija, o vietos balnininkai varžosi su pakistaniečiais. Gyvulių gardų aptvarai, dirbiniai iš karklų, šiaudų importuojami iš Lenkijos, Baltarusijos, tačiau jų kiekiai nėra labai dideli, kokybė – žema, todėl jie nekelia rimtos grėsmės Anglijos amatininkams. Šalies rinkoje yra vietos dar daugelio amatų produkcijai. Viena Anglijos aludarių įmonė bendradarbiauja su Lenkijos kubiliais, kadangi trūksta vietinių kubilių. Anglija importuoja medžio anglis kepsninėms, rankenas įrankiams, kadangi 19 amžiuje Anglijoje buvo iškirsti miškai – sumažėjo žaliavos. Iš Vokietijos įvežamos  vaikščiojimo lazdelės, iš Kanados ir JAV – mediniai ratai. Viena vertus, importas kelia grėsmę Anglijos amatininkų pragyvenimui, kita vertus, jis užpildo rinkos spragas.  Jei per ilgesnį laikotarpį atlyginimai eksportuojančiose šalyse pasieks Vakarų Europos lygį, tai bus naudinga Anglijos amatininkams, didesnė jų dalis toliau galės verstis amatais.

Trūksta vietinės žaliavos

Išteklių stoka kelia daugiausia rūpesčių Anglijos amatininkams. Su statyba susiję amatininkai stokoja akmens, krepšių pynėjai – nendrių ir gluosnių, todėl žaliavą tenka įsivežti. Tačiau importuojami šiaudai būna per trumpi, dėl to sunku atgaivinti regioninius pynimo stilius. Žvelgiant į ateitį nuogąstaujama, kad klimato pokyčiai (sausros), ekstensyvi žemės ūkio veikla sunaikins pelkes Rytų Europoje ir Turkijoje – šalyse, iš kurių daugiausia importuojama žaliavos. Importinę medieną plačiai naudoja račiai. Prancūzijos ir Šiaurės Amerikos ąžuolą staliai naudoja stalystės dirbiniams ir medinėms sijoms gaminti.

Grėsmė išnykti Anglijos kaimo amatams kyla ir dėl naujų amatininkų stygiaus. Mokyklas baigę jaunuoliai amatininkystę dažnai sieja su menkiau apmokama, nepatrauklia karjera.  Be to, jauni amatininkai, norintys įsitvirtinti kaime, susiduria  su būsto įsigijimo problema. Būstas brangus ir Anglijos pietvakariuose, ir rytinėje dalyje, o taip pat ir atokiose kaimo vietovėse. Vietos valdžia svarsto galimybę leisti darbininkams gyventi palapinėse miškuose, automobiliuose ar kitame laikiname būste.

Anglijos amatininkų verslo ypatumus galima iliustruoti vienu pavyzdžiu. Nuo 19 amžiaus pabaigos Anglijoje ėmė mažėti avių bandų. 9-ajame dešimtmetyje, atsigavus avininkystei, vėl ėmė plisti pintų aptvarų gamyba, kuri daugiausia išliko Kings Somborne ir aplinkinėse vietovėse. Visoje Anglijoje yra 200–220 pinučių aptvarų gamintojų, iš kurių 120 yra specialistai. Amatininkas, visą darbo laiką skirdamas tik pinučių aptvarams, gali pagaminti 12–14 aptvarų per savaitę, sunaudodamas 1,4–2 ha (3,5–5 akrus) giraičių kasmet. Maždaug 1,83 m (6 pėdų) aptvaro kaina svyruoja nuo 225 Lt (45 svarų) Dorseto iki 450 Lt (90 svarų) Londono apylinkėse. Pintų aptvarų verslo ateičiai gresia kokybiškų žaliavų stygius, senų amatininkų nenoras mokyti jaunus mokinius, mokymo programų stoka. Šiuo metu pintų aptvarų paklausa viršija pasiūlą, todėl dideli jų kiekiai importuojami, daugiausia iš Rytų Europos.

Menkos mokymosi galimybės

Amatų sektorius susiduria su didele mokymo ir konsultavimo pradinėje ­amatų verslo stadijoje problema. Mikroįmonių valdytojai ir savarankiškai dirbantys amatininkai neturi galimybių priimti stažuotojų ar būti jų mentoriais (vadovais, auklėtojais). Amatininkai-darbdaviai skun­džiasi prastai mokymo įstaigose parengtais amatininkais, daug moksleivių, besimokančių amato, nebaigia mokslų. Amatininkų, norinčių mokytis, yra pernelyg mažai, kad jiems mokymų organizatoriai pasiūlytų kursus. Be to, amatų rūšių yra labai daug, kiekvienai rūšiai reikia specifinių žinių ir įgūdžių. Mokymo institucijos negali sau leisti organizuoti specifinių kursų. 2002–2003 metais Anglijos kaimo agentūra finansavo Naujų dalyvių mokymo schemą (NETS), pagal kurią buvo galimybė organizuoti amatų mokymus. Tačiau per metus į amatų mokymo programas susirinkdavo mažiau kaip 25 asmenys (daugiausia – mokytis kalvystės arba šiaudinių stogų dengimo), o įgyti račių profesiją per metus atsirado tik 6.

Atokesnių kaimo vietovių studentai gali semtis žinių artimiausiuose tęstinio mokymo koledžuose arba žemės ūkio koledžuose, siūlančiuose amatų kursus, kurie yra už 40–50 km (25–30 mylių). Tam tikrų amatų (ratų, balnų gaminimas, šiaudinių stogų dengimas) kursams organizuoti visoje Anglijoje tėra vos keli mokymo specialistai. Taigi ir mokymo kaina daugeliui smulkių amatininkų neįkandama. Priešingai negu senoji karta, naujieji amatininkai dažnai yra kilę iš miestų, todėl neturi patirties, jų nėra mokę šeimos nariai-amatininkai. Remiami amatų mokymai dažnai neatitinka amatininkų, jau užsiimančių šia veikla, poreikių. Susiklosčius tokiai situacijai mokymo srityje, kai stinga mentorių, tėvai neperduoda įgūdžių vaikams, nėra praktikos vietų, mokymai organizuojami gyvenviečių centruose, menkas amatų mokymo subsidijavimas, – dauguma amatininkų priversti to išmokti savarankiškai. Tyrimas parodė, kad amatininkai norėtų įgyti ne tik amatų, bet ir verslui reikalingų buhalterinės apskaitos, rinkodaros, informacinių technologijų žinių ir įgūdžių.

Nepaisant sunkumų, yra žmonių, aktyviai siekiančių karjeros kaimo amatų srityje. Tikima, kad Anglijoje amatai klestės ir ateityje, jei bus sutelktas dėmesys į du pagrindinius dalykus: nykstančių amatų rūšių išsaugojimą ir kokybiškų mokymo programų, apimančių įvairius metodus ir atitinkančių vietos amatininkų poreikius, lankstumą.