23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/08
Žieminių miežių auginimas priesmėlyje
  • Dr. Alė BANIŪNIENĖ, LŽI Perlojos bandymų stotis
  • Mano ūkis

Žieminiai miežiai savo biologinėmis ir ūkinėmis savybėmis labai panašūs į vasarinius. Jų grūdai naudojami pramonėje, tinka maistui ir pašarui. Žieminiai miežiai subręsta 10–14 dienų anksčiau už vasarinius, todėl, juos auginant, vienodžiau pasiskirsto derliaus nuėmimo darbai ir prailgėja javapjūtės laikas. Be to, nuėmus derlių, tame pačiame lauke dar galima auginti pašarui ar žaliajai trąšai skirtus augalus.

Žieminiai miežiai plačiau buvo ir yra auginami švelnesnio klimato Vakarų Europos šalyse, grūdų derliai siekė 6,0–8,5 t ha-1. Kadangi Lietuvoje sąlygos atšiauresnės, jų buvo auginta nedaug. 1995–1999 m. žieminių miežių plotai sudarė 09–3,6 tūkst. ha, o derlingumas buvo 1,6–3,6 t ha-1, t. y beveik toks pat kaip žieminių rugių ir apie 0,3–0,5 t ha-1 mažesnis negu žieminių kviečių.


Pastaruoju metu išvesta naujų atsparesnių šalčiams žieminių miežių veislių, kurios ir Lietuvos sąlygomis neblogai žiemoja ir dera. Dabar yra registruotos penkios šių javų veislės: Corola (2001 m.), Tilia (2001 m.), Liudmila (2003 m.), Madou (2003 m.) ir Traminer (2005 m.). Beveik visi (išskyrus Madou) šių veislių miežiai yra šešiaeiliai. Jų vidutinė vegetacijos periodo trukmė apie 180 dienų, augalų aukštis 77–82 cm, baltymų kiekis nuo 11,4 iki 12,7 procento, ištvermingumas žiemą geras (vertinamas maždaug 8 balais).


Žieminių miežių šaknų sistema yra silpnesnė už žieminių rugių, todėl juos reikia gausiau tręšti, kad dirvoje būtų pakankamai lengvai prieinamų maisto medžiagų. Žieminiai miežiai lengvose dirvose beveik netyrinėti, nes senosios veislės žiemojimo sąlygoms buvo neatsparios, po žiemos pasėliai žūdavo arba labai išretėdavo.


LŽI Perlojos bandymų stotyje 2004 metais atlikti bandymai, siekiant išsiaiškinti žieminių miežių naujų veislių auginimo galimybes lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose ir nustatyti jų vystymosi ir derliaus priklausomybę nuo trąšų, jų išbėrimo laiko ir normų. Auginta Vokietijoje sukurta veislė Liudmila. Lietuvoje didžiausias jos derlius gautas 2001 m. Kauno augalų veislių tyrimo stotyje – net 9,14 t/ha. Grūdai labai stambūs, 1 000 grūdų vidutinė masė 54,52 g, baltymų – apie 12,7 procento.

 
Perlojoje žieminių miežių bandymai atlikti priesmėlio dirvoje. Priešsėlis buvo bulvės. Sėklos norma 5 mln. ha-1 (arba 270 kg ha-1) daigių sėklų, 1 000 grūdų masė 52,58 gramo. Sėkla C2B beicuota kemikar T 3 l t-1. Pasėlis purkštas nuo piktžolių herbicidu MCPA Super 1,5 l ha-1 ir nuo ligų fungicidu tango super 1 l t-1.


Rudenį naudotos trąšos: amonizuotas superfosfatas (N8P30) ir kalio chloridas K60, pavasarį – azofoska (N16P16K16) ir amonio salietra N34.


Miežiai tręšti pagal schemą:

  • tręšta rudenį N24 P90 K90,
     pavasarį N6 (1 var.)
  • tręšta rudenį N24 P90 K90,
     pavasarį N26 (2 var.)
  • tręšta rudenį N24 P90 K90,
     pavasarį N46 (3 var.)
  • tręšta rudenį N24 P90 K90,
     pavasarį N66 (4 var.)
  • tręšta rudenį N24 P90 K90,
     pavasarį N86 (5 var.)
  • tręšta pavasarį azofoska
     N30 P30 K30 (6 var.)
  • tręšta pavasarį azofoska
     N50 P50 K50 (7 var.)
  • tręšta pavasarį azofoska
     N70 P70 K70 (8 var.)
  • tręšta pavasarį azofoska
     N90 P70 K70 ir salietra N20 (9 var.)
  • tręšta pavasarį azofoska
     N90 P90 K90 (10 var.)

Žiemkenčius pažeidė ligos


Žieminiai miežiai, pasėti 2004 m., esant palankiam rudeniui, iki žiemos gerai sudygo ir vystėsi. Dalis rudenį išbertų trąšų daigų skaičiui įtakos neturėjo. Kaip pamenate, 2004–2005 m. žiema buvo ypač nepalanki visiems žiemkenčiams, nes sniegas gana storu sluoksniu padengė neįšalusią žemę, ir žiemkenčiai po sniego danga buvo pažeisti ligų, todėl pavasarį pasėliai išpliko. Ligos neaplenkė ir Perlojoje augintų miežių. Pavasarį žuvusių augalų buvo daugiau negu 60 proc., pasėlis buvo ligotas ir retas. Kaip ir daigų kiekiui, taip ir augalų žiemojimui rudeninis tręšimas įtakos beveik neturėjo.

 
Pavasaris labai vėlavo, todėl augalų vegetacija prasidėjo tik apie balandžio 11 dieną. Miežiai salietra ir azofoska buvo patręšti balandžio 12 dieną. Po pavasarinio tręšimo augalai pradėjo sparčiau augti ir krūmytis. Krūmijimosi koeficientas siekė vidutiniškai 2,6 ir tai iš dalies kompensavo žuvusius augalus. Ir produktyvių, ir neproduktyvių stiebų viename kvadratiniame metre daugiau išaugino pavasarį azofoska tręšti miežiai. Nepriklausomai nuo trąšų išbėrimo laiko, mažiausiai produktyvių stiebų išaugino miežiai, tręšti N30. Augalų aukščiui trąšų išbėrimo laikas įtakos neturėjo, tai daugiau priklausė nuo azoto trąšų kiekio. Didinant azoto trąšų normą, tolygiai didėjo ir augalų aukštis.


Varpų ilgiui trąšų išbėrimo laikas įtakos taip pat neturėjo, tačiau grūdų skaičius ir 1 000 grūdų masė buvo didesnė augalus patręšus pavasarį azofoska. Didinant azoto normą, nuosekliai ilgėjo varpos, didėjo grūdų skaičius ir svoris jose. Ilgiausias varpas – per 6 cm – išaugino miežiai, tręšti N90 ir N110. Jose daugiausiai buvo grūdų, taip pat didesnis buvo ir varpų produktyvumas. 1 000 grūdų masė, tręšiant iš rudens fosforu ir kaliu, o pavasarį azotu, buvo 1,61 g, arba 3,2 proc. mažesnė negu visus elementus, t. y. azofoską atidavus pavasarį. Didinant azoto trąšų normą, nepriklausomai nuo trąšų išbėrimo laiko, nuosekliai didėjo 1 000 grūdų masė. Dalį trąšų išbėrus rudenį, masė padidėjo nuo 3,3 iki 5,5 proc., o išbėrus pavasarį – nuo 0,4 iki 3,2 procento.

 
Pavasarį tręšti efektyviau


Grūdų derliui daug įtakos turėjo trąšų išbėrimo laikas ir jų normos. Pavasarį azofoska tręšti miežiai išaugino vidutiniškai 9,2 proc. didesnį derlių. Augalai, gavę azoto 30 kg ha-1 (1 ir 6 var.), tačiau pavasarį trečdaliu mažesnę fosforo ir kalio normą, išaugino net 0,83 t ha –1, arba 48,6 proc. didesnį derlių. Azofoskos normą padidinus iki 50 kg ha-1 v. m. (2 var.), derlius padidėjo 0,4 t ha-1, arba 15,1 procento, lyginant su tręšimu rudenį N24+26 P90 K90 (7 var.). Vienodi derliai (3 ir 8; 4 ir 9 var.) gauti, azotą išbėrus po 70 ir 90 kg ha-1 v. m., o fosforą ir kalį – rudenį po 90, pavasarį po 70 kg ha-1. Tam pačiam derliui išauginti, patręšus azofoska pavasarį, fosforo ir kalio reikia 20 kg ha-1 mažiau negu tręšiant iš rudens įprastinėmis vienanarėmis trąšomis.


Išbėrus N90 P90 K90 pavasarį (10 var.), derlius padidėjo 0,3 t ha –1, arba 8,6 proc., negu tokį patį kiekį trąšų išbėrus iš rudens ir papildomai pavasarį (4 var.). Rudeniniame tręšime padidinus azoto iki 110 kg ha-1 (5 var.), derlius vis tiek neprilygo 90 kg ha-1 azoto normai patekusiai pavasarį su azofoska. Derliaus priedai, didinant azoto normą rudeniniame tręšime, siekė nuo 0,94 iki 2,02 t ha-1, pavasariniame – nuo 0,51 iki 1,26 t ha-1.


Pernai metų duomenimis, didinant azoto trąšų normą, nuosekliai didėjo ir grūdų derlius. Rudenį išbėrus fosforą, kalį bei dalį azoto, augalai šiais elementais pasinaudojo mažiau, negu viską išbėrus pavasarį, kai atsinaujina vegetacija. Rudenį panaudotas azotas įtakos miežiams, juo labiau jų derliui, neturėjo, tačiau lemiamą įtaką padarė pavasarinis miežių tręšimas NPK, t. y. azofoska.