Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje bei daugelyje ES šalių, žemė skirstoma pagal paskirtį. Tačiau pakeisti žemės paskirtį Vokietijoje, ypač jei žemė derlinga, yra labai sunku.

Žemės mokestis Vokietijoje ir Lietuvoje apskaičiuojamas pagal normatyvinę žemės kainą (žemesnė negu reali rinkos kaina). Perkant žemę Vokietijoje mokamas nekilnojamojo turto įsigijimo mokestis – 3 proc. pirkimo kainos. Registruojant turtą imamas 1 proc. pardavimo kainos kadastro registracinis mokestis. Lietuvoje mokamas tik pastarasis mokestis (svyruoja nuo 20 iki 10 tūkst. Lt).

Pirmumo teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje numatyta daugelio kategorijų asmenims. Pavyzdžiui, pirmumo teisę įsigyti valstybinę žemę turi pa­statų ir įrenginių, stovinčių ant parduodamos žemės, savininkai, taip pat asmenys, ūkininkaujantys ant parduodamos žemės, žemės konsolidacijos projektų dalyviai, jaunieji ūkininkai. Įsigyjant privačią žemę, pirmumo teisė numatyta bendraturčiams, savininkams pastatų ir įrenginių, stovinčių ant parduodamos žemės, žemės konsolidacijos projektų dalyviams, valstybei ir savivaldybėms. Tuo tarpu Vokietijoje tokias teises turi tik žemės konsolidacijos projektų dalyviai ir valstybė.

Vokietijos ūkininkai, perkantys žemės ūkio paskirties žemę, sulaukia svarios paramos. Bankas „Landwirtschaftliche Rentenbank“ specializuojasi žemės ūkio paskolų srityje ir teikia kreditus su dukart mažesnėmis negu vidutinės palūkanomis. Pavyzdžiui, 2005 metais šio banko paskolų palūkanų norma svyravo nuo 2,85 iki 3,90 proc., lyginant su vidutine 5,79 proc. rinkos palūkanų norma (jauniems ūkininkams suteikiami kreditai su dar mažesnėmis palūkanomis). Vokietijos ūkininkams taip pat teikiamos paskolų garantijos, dengiančios iki 80 proc. paskolos sumos. Bankai šioje šalyje žemę vertina kaip patikimą užstato formą, bent jau geresnę negu pastatai.

Lietuvoje žemę bankai irgi jau priima kaip užstatą, tačiau, kaip žinia, kreditai ūkininkams, ypač smulkiems, sunkiai prieinami. Nors Žemės ūkio paskolų garantijų fondas garantuoja 70 proc. (jauniesiems ūkininkams 80 proc.) paskolos ir dengia iki 50 proc. (žemei, kitai kredito paskirčiai – 30 proc.) mokamų palūkanų, Lietuvos ūkininkai dažnai negali įrodyti verslo pelningumo ar pateikti likusios reikalingos užstato dalies. Atitinkamai sumažėja jų galimybės dalyvauti žemės pirkimo ir pardavimo rinkoje.

Pastarųjų metų Lietuvos žemės rinka yra aktyvi, tačiau pakilimas prasidėjo vos prieš trejus-ketverius metus. Iki tol rinkos vystymąsi stabdė nesibaigiantis žemės reformos procesas, prasidėjęs 1991 m. Žemė natūra grąžinama arba už ją atlyginama lygiaverčiu sklypu, sumokama kompensacinė išmoka visiems Lietuvos piliečiams, turėjusiems žemės iki 1940 metų, arba jų palikuonims. Rytų Vokietijoje, kurioje po išsilaisvinimo iš Tarybų Sąjungos įtakos ir susijungimo su Vakarų Vokietija, taip pat vyko žemės reforma, restitucija. Tačiau teisė atgauti kadaise nacionalizuotą žemę buvo suteikta anaiptol ne visiems. Nelygiavertį buvusių žemės savininkų traktavimą restitucijos procese nulėmė tai, kad Rytų Vokietijoje žemė buvo nacionalizuota per keletą etapų.

Pirmame etape (1945–1949 m.), dar prieš įkuriant Rytų Vokietijos valstybę – Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR) – sovietai pirmiausia nacionalizavo karo nusikaltėlių bei asmenų, susijusių su nacių partija, žemę. Vėliau buvo imtasi bendro žemės perskirstymo, konfiskuojant didesnių kaip 100 ha ūkių žemę. Per šį etapą nacionalizuota žemė į grąžinamų objektų sąrašą nepateko, argumentuojant tuo, kad Vokietijos valdžia negali atsakyti už kitos šalies (Tarybų Sąjungos) veiksmus. Toks sprendimo būdas sukėlė didelį visuomenės nepasitenkinimą, jaučiamą iki šiol.

Pasitraukus sovietams, 1949 m. VDR valdžia tęsė kolektyvizaciją, propagandos priemonėmis ir prievarta versdama žmones perleisti savo žemę kolektyviniams ūkiams. Pirmaisiais metais žemė buvo formaliai eksproprijuojama, tačiau vėliau nacionalizuojamai žemei buvo tik uždedama valstybės kontrolė, kadangi niekas nesitikėjo, kad egzistuojanti sistema kada nors žlugs. Šiuo atveju prašymai restitucijai buvo priimami. Tačiau nors oficialiai dauguma buvusių savininkų ir išlaikė nuosavybės teises, faktiškai grąžinti žemę natūra buvo sudėtinga dėl fizinių kliūčių, kadangi daugeliu atvejų nusavinta žemė buvo parduota VDR piliečiams, todėl dažniausiai buvusiesiems savininkams (tai daugiausia asmenys, nelegaliai emigravę iš VDR 1949–1989 m.) buvo išmokėtos kompensacijos.

Užsieniečiams priklausančiai žemei VDR buvo uždėta valstybės kontrolė, kadangi, kaip ir ankstesniu atveju, tuo metu nebuvo įmanoma susigrąžinti savo nuosavybės. Žemė, jei įmanoma, grąžinama natūra.
Iki 1972 m. Rytų Vokietijoje buvo nacio­nalizuota dauguma mažesnių įmonių, t. y. didžioji dalis savininkų buvo priversti parduoti jas valstybei už labai mažą kainą.

Taigi nepaisant to, kad nacionalizacija de facto buvo beveik baigta, 1989 m. beveik pusė žemės oficialiai buvo išlikusi privačioje nuosavybėje (jai tebuvo uždėta valstybės kontrolė), t. y. savininkai buvo aiškūs, dėl to restitucijos procesas buvo lengvesnis. Iki 2005 m. pradžios buvo priimti sprendimai dėl 95 proc. prašymų (viso pateikta apie 2 mln. prašymų). Įdomu pažymėti, kad apie pusę paraiškų buvo atmesta (daugiausia dėl 1945–1949 m. nacionalizuotos žemės).

Grąžinant žemę Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, buvo taikomas „pirmenybės restitucijai“ principas, t. y. kompensacija mokama tik išskirtiniais atvejais, kai negalima žemės grąžinti natūra. Tačiau dėl itin sulėtėjusio ekonominio vystymosi Rytų Vokietijoje po poros metų šis principas buvo pakeistas „pirmenybės investicijoms“ principu. Tai reiškė, kad tais atvejais, kai investicijos stabdomos dėl neatkurtų nuosavybės teisių, žemė perleidžiama investuotojams, o savininkai gauna kompensacijas. Pastariesiems buvo palikta galimybė atgauti nuosavybę natūra, pateikus atitinkamo intensyvumo investicijų planą, tačiau kadangi tam suteikiamos tik 2 savaitės, restitucija praktiškai buvo negalima. Naujas principas buvo labai efektyvus – vien per pirmuosius metus po pakeitimo investicijos išaugo 40 procentų.

Lietuvoje pirmenybė visą laiką teikta restitucijai, dėl to buvo slopinamas investavimo procesas, investuojama neoptimaliose vietovėse, itin susmulkėjo ūkiai, stabdomas žemės rinkos funkcionavimas, apsunkinamas bankų kreditų prieinamumas. Ilgą ir komplikuotą procesą lydėjo didelis žmonių nepasitenkinimas. Vokietijoje žmonių nepasitenkinimas taip pat buvo didelis – Rytų vokiečiai jautėsi nuskriausti, palyginti su Vakarų vokiečiais, kurie, pirmųjų nuomone, gavo didžiausią naudą iš restitucijos.

Tačiau Vokietijos ekonominės reformos pasekmės buvo daug geresnės, susidarė palankios sąlygos žemės rinkai funkcionuoti. Paskutiniaisiais metais žemės rinkos aktyvumas svyruoja nuo 0,3 proc. Vakarų Vokietijoje iki 0,9 proc. Rytų Vokietijoje. Lietuvoje žemės rinka pastaraisiais metais labai aktyvi – tiek lyginant su ankstesnių metų aktyvumu, tiek su žemės sandorių apimtimis daugelyje Europos šalių.

Toks aktyvumas būdingas ankstyvajai žemės rinkos vystymosi fazei, tačiau Lietuvoje jam didelę įtaką turėjo žmonių lūkesčiai ir baimės, ypač susijusios su naryste ES.

Didžiąją dalį perleidžiamos žemės sudaro privačios žemės pardavimas. Lietuvoje tik šiemet prognozuojamas ryškus valstybinės žemės pardavimo pakilimas, o iki šiol daugiausia tai vyko privatizuojant asmeninio ūkio žemę, o iš viso yra parduota tik 3 proc. prašymuose pirkti valstybinę žemę nurodyto ploto.

Valstybinės žemės pardavimas Rytų Vokietijoje įsibėgėjo jau prieš kelerius metus: 2003 metais privati žemė sudarė 56 proc., o valstybinė – 44 proc. visos parduotos žemės. Dėl savo dydžio valstybinės žemės fondas (valdo apie 15 proc. visų šio regiono žemės ūkio naudmenų) Rytų Vokietijos žemės rinkoje bent jau kol kas yra itin svarbus veiksnys. Prognozuojama, kad šiai žemei parduoti prireiks dar 10 metų. Laisvi sklypai parduodami ne didesni kaip 50 ha dydžio, kad juos galėtų įsigyti ir mažos įmonės (tačiau šią sąlygą, jei ji nepasiteisins, ketinama panaikinti).
Iki 2010 m. valstybinė žemė Vokietijoje bus parduodama žemesnėmis negu rinkos kainomis, o vėliau numatoma ją pardavinėti rinkos kaina. Nepaisant palankių sąlygų, Vokietijos juridiniai asmenys nelabai noriai perka valstybinę žemę. Pagrindinė priežastis – reikia įsipareigoti ją dirbti 20 metų, o tai yra labai rizikinga.

Vakarų Vokietijoje žemės kainos yra vienos aukščiausių Europoje (apie 18 tūkst. EUR/ha), tuo tarpu Rytų Vokietijoje vienos žemiausių tarp ES šalių senbuvių (apie 4 000 EUR/ha), bet jos vis tiek gerokai didesnės negu Lietuvoje (apie 400 EUR/ha).

Rytų Vokietijoje galima išskirti dar dvi kainų grupes: privačios žemės rinkos kaina (2003 m. – 3 931 EUR/ha) ir daugiau kaip pusantro karto mažesnė valstybinės žemės kaina (2003 m. – 2 309 EUR/ha).

Rytų Vokietijoje žemės kainos iš karto po susijungimo su Vokietijos Federacine Respublika ir patekimo į ES šoktelėjo, tačiau po keleto metų stabilizavosi ir jau 10 metų nekinta. Galima daryti prielaidą, kad panaši tendencija turi būti ir Lietuvoje. Ir nors kol kas kainos čia sparčiai auga, artimiausią dešimtmetį jos turėtų stabilizuotis, tačiau vidutinio ES šalių senbuvių lygio nepasieks.

Registrų centro duomenimis, 2005 metais Lietuvoje žemės kainos svyravo nuo 1 200 iki 100 tūkst. Lt/ha.