23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/08
Švedų patirtis: kaupti mėšlą irgi gali būti pelninga
  • Viktoras TROFIMIŠINAS, „Mano ūkis“ Kaunas – Skonė
  • Mano ūkis

Darni žemės ūkio plėtra neatsiejama nuo aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimo. Europos Sąjungos Nitratų direktyva įpareigoja mažinti vandenų taršą iš žemės ūkio šaltinių. Vienas didžiausių taršos šaltinių gyvulininkystės ūkyje yra mėšlas. Mažindami šio sektoriaus taršą, ūkininkai turi pasirūpinti mėšlidžių ir srutų kauptuvų įrengimu.

Mėšlides privaloma įrengti tuose ūkiuose, kuriuose laikoma daugiau kaip 10 sutartinių gyvulių vienetų (SGV). Išimtis taikoma ūkininkams, auginantiems galvijus giliuosiuose tvartuose. Konsultavimo tarnybos rajonų biurų specialistai lankėsi Švedijoje ir domėjosi, kaip šios šalies ūkininkai įgyvendina aplinkosaugos reikalavimus.


Švedijos žemės ūkis naudoja tik 8 proc. šalies ploto, šiame sektoriuje dirba vos 2 proc. gyventojų, tačiau jis visiškai aprūpina šalį svarbiausiais maisto produktais, dalis jų net eksportuojama. Pašariniams augalams skiriama keturi penktadaliai ariamosios žemės. Svarbiausia Švedijos žemės ūkio šaka – gyvulininkystė. Šalis užima pirmą vietą pasaulyje pagal pieno primilžį iš karvės.


Konsultavimo tarnybos specialistai lankėsi labiausiai į Švedijos pietus nutolusiame Skonės (Skåne) krašte, kur žemės ūkis labiausiai išvystytas. Per visą kelionės laiką – susitikimus su Kristianstado savivaldybės žemės ūkio specialistais, kalbantis su žemės ūkio konsultantais, lankantis pas ūkininkus – nuolat buvo akcentuojama, kad šioje šalyje labai griežti aplinkosaugos reikalavimai, kurių ūkininkai privalo paisyti. Valstybė skatina ūkininkus naudoti mažiau trąšų, herbicidų, gaminti ekologišką produkciją. Pavyzdžiui, ekologiškų grūdų augintojai gauna apie 932 Lt/ha (270 EUR/ha) bazinę ir apie 380 Lt/ha (110 EUR/ha) papildomą išmokas. Apie tai pasakojęs Kristianstado savivaldybės žemės ūkio specialistas Andreas Gustafsonas (Andreas Gustafsson) pabrėžė, kad ekologiškai ūkininkaujantys ūkininkai yra nuolat kontroliuojami, stebima, kaip jie vykdo aplinkosaugos reikalavimus.

Mūsų konsultantams rūpėjo ne vien žemės ūkio politikos aktualijos, bet ir paprasčiausių gyvenimiškų klausimų sprendimas. Pavyzdžiui, kokiu atstumu nuo kaimyno sodybos galima statyti mėšlidę, srutų kauptuvą? Kokia institucija nagrinėja aplinkinių gyventojų nusiskundimus dėl sklindančių nemalonių kvapų? Šios problemos labiau atspindi mūsų krašto ­ūkininkavimo ­ypatumus, kuriuos ­paveldėjome iš kolūkinės santvarkos. Švedijos ūkiai, kuriuose lankėmės ir kuriuos matėme važiuodami per šią šalį, yra nutolę nuo gyvenviečių. Anot A. Gustafsono, problemų gali kilti tik statant naujas mėšlides, srutų kauptuvus, nes reikia parinkti tinkamą vietą. Tai padaryti padeda konsultantai. O visus galimus nesutarimus su kaimynais paprastai sprendžia komunos (vietos savivaldos).


Ar visuose Švedijos ūkiuose įrengtos mėšlidės, ar galima gyvulius laikyti ant gilaus kraiko? „Gilių tvartų yra, tai neprieštarauja aplinkosaugos reikalavimams, tačiau jų nedaug, nes statyti mėšlides yra pažangiau“, – sakė švedai.


Ūkininkauja, galvodamas apie pasitraukimą


Ūkininkas Heningsonas (Henningsson) valdo apie 110 ha žemės ūkio naud­menų. Anot „Visavi“ firmos, kurios paslaugomis naudojasi šis ūkininkas, konsultantų, tai įprastas stambus ūkis. Heningsonas ūkininkauja priemolio dirvose ir naudoja daug organinių trąšų, todėl dirvožemyje yra daug fosforo. Švedijos žemės ūkio konsultantų teigimu, didėjantis fosforo kiekis dirvoje yra labai opi problema.


Ūkininkas augina cukrinius runkelius, miežius, žieminius kviečius. Apie 50 ha paprastai užima tarpinės kultūros, kad išsiplautų mažiau azoto. Jis taip pat verčiasi kiaulininkyste: augina apie 400  penimų kiaulių ir 60 paršavedžių. Kiaules ūkininkas augina iki 110 kg svorio, po to realizuoja.


Ūkininkas pasakojo anksčiau auginęs karves, tačiau kiaulininkystė jam labiau apsimoka, todėl pertvarkė karvides į kiaulides. Beveik visą augalininkystės derlių ūkininkas sunaudoja pašarams.


Auginant kiaules, ūkyje susikaupia daug mėšlo. Mėšlui ir srutoms kaupti yra pastatyta 400 m3 talpykla. Heningsonas taip pat perka mėšlą iš aplinkinių ūkininkų, kurie neturi mėšlidžių. Sukauptoms organinėms trąšoms skleisti ūkininkas turi įsigijęs specialią techniką, kuri, anot jo, kainavo labai brangiai: traktorius – apie 375 tūkst. litų (1 mln. Švedijos kronų), srutvežis su organinių trąšų laistymo įranga – apie 524 tūkst. litų (1,4 mln. kronų). Dirvai tręšti neužtenka vien kiaulių mėšlo, perka iš kaimynų dar ir karvių mėšlo, naudoja mineralines trąšas.


Ūkininkui priklausančiuose laukuose stovi dvi vėjo jėgainės: 600 ir 800 kW galios. Į jas ūkininkas investavo apie 4,7 mln. litų (12,5 mln. Švedijos kronų). Mažesnio galingumo jėgainė yra anksčiau statyta ir atsipirko per 4 metus, antroji, anot ūkininko, atsipirks per 7 metus. Elektros energiją ūkininkas parduoda valstybinės institucijos patvirtintomis kainomis.


Iš ūkininko pasakojimo tapo aišku, kad galvijininkystės atsisakymas ir vėjo jėgainių statyba turi šį tą bendro. Heningsonas pertvarko ūkį taip, kad, iškilus būtinybei nutraukti žemės ūkio gamybą, tai galima būtų padaryti palyginti greitai ir be didesnių nuostolių užsitikrinti kitą pajamų šaltinį.


Kiaulės ir sportiniai žirgai


Ūkininko Solhemo (Solhem) ūkyje mums teko bendrauti ne su pačiu ūkininku, o su jaunu ūkio darbininku Henriku, kuriam šeimininkas pavedė aprodyti ūkį, pridurdamas, jog šis žino apie ūkį pakankamai, nes moka visus darbus dirbti, yra įvaldęs visą ūkio techniką. Paprastai ūkyje nuolat dirba du darbininkai, o per darbymetį – keturi.


Solhemas ūkininkauja beveik du dešimtmečiai, verčiasi kiaulininkyste ir laiko sportinius žirgus. Pačiam šeimininkui žirgai yra arčiau širdies. Beje, ūkis teikia paslaugas kitiems ūkininkams, laikantiems žirgus.


Ūkis įsikūręs vienkiemyje, į kurį važiuojant, palei sodybos tvorą pamatai kalną mėšlo. Jis sukrautas betono trinkelėmis grįstoje aikštelėje. Ūkio darbininkas mums paaiškino, kad mėšlą čia suveža aplinkiniai ūkininkai, mat Solhemas teikia mėšlo laikymo paslaugą.


Trinkelių viduje yra kanalai, sujungti su vamzdynu, kuriuo srutos suteka į kaupyklą, o tirštas mėšlas iškratomas laukuose. Srutos į rezervuarą patenka pro jo apačią, todėl nesklinda kvapas. Rezervuaro paviršiuje susidariusi pluta sulaiko garavimą. Į rezervuarą požeminiais kanalais srutos patenka ir iš kiaulidžių. Lygiai taip pat – vamzdynais – srutos, sumaišytos su tirštesniu mėšlu ir smulkintais šiaudais, išpumpuojamos į srutvežį. Srutvežyje yra įmontuotas smulkintuvas, todėl organinės trąšos laistomos be sutrikimų. Iš viso per metus ūkyje sukaupiama apie 5 tūkst. tonų mėšlo.


Rezervuaro aukštis – apie 4 metrai. Švedai paaiškino, kad statyti aukštesnę talpyklą kainuoja pigiau negu žemesnę, bet platesnę, nors jos būtų vienodos talpos. Mūsų konsultantams krito į akis tai, kad čia ir kitur pakelių ūkiuose matytos talpyklos, kitaip negu Lietuvoje, yra giliau negu iki pusės įrengtos žemėje.


Kad investicijos įsigijus srutvežį ir laistymo įrangą atsipirktų, ūkis teikia laistymo paslaugas aplinkiniams ūkininkams. Kalbėdamas apie techniką, Henrikas džiaugėsi, kad ji nuolat tobulėja. Senesnė laistymo įranga buvo 6–10 m pločio, o naujausia, kurią yra įsigijęs Solhemo ūkis, – 24 metrų. Srutvežyje telpa 20 tonų. Srutvežio ratai platūs, kad būtų mažiau suspaudžiama dirva. Darbui su šia technika būtina turėti specialų išsilavinimą, Henrikas jį yra įgijęs.
Solhemas, kaip ir Heningsonas, irgi perka mineralinių trąšų, tačiau daugiausia naudoja organines trąšas. Pasidomėjus žemės ūkio kultūrų derlingumu, Henrikas teigė, kad vidutinis kviečių derlius šiame ūkyje yra 9–10 t/ha, miežių – 7–8 t/ha, avižų – 5–8 t/ha, žirnių – 4–5 t/ha, cukrinių runkelių – 260 t/ha.


Ūkininkai, pas kuriuos teko lankytis,  nuolat bendrauja su žemės ūkio konsultantais. Šie jiems padeda įvertinti pasėlių būklę, teikia rekomendacijas, rengia pasėlių struktūros, tręšimo, augalų apsaugos planus. Anot konsultanto Eskilo Nilsono (Eskil Nilsson), Švedijos ūkininkai labiausiai naudojasi specialistų konsultacijomis, susijusiomis su aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimu, kadangi dėl žinių stokos labai greitai galima jiems nusižengti.


Kas dar kitaip?


Važiuodamas per Švediją, niekur nepamatysi apleistų piktžolėtų plotų, žemė įdirbta iki sieksnio. Nenašias žemes užima karklynai. Platūs vešlių bulvienojų laukai išduoda, kur auginama žaliava švediškos degtinės gamybai (anksčiau nemažai degtinės gamyklų akcijų priklausė žemdirbiams). Pakeliui matėme didžiulę neveikiančią įmonę. Tai buvo neseniai uždaryto cukraus fabriko pastatas, kurio niekas nesaugo, bet ir nesiaubia.


Daugelio ūkininkų pievose iš tolo matėme ilgas akmenų tvoras. Šios šalies ūkininkai skatinami rinkti laukų akmenis ir krauti iš jų tvoras, mokant jiems už tai išmokas.


Kas dar kitaip? O kad ir tai, jog aplinkosaugos reikalavimams įgyvendinti savo ūkiuose švedai turėjo kur kas daugiau laiko negu mes.