Ūkio kryptį pakeitė dėl kvotų

Esminiai pokyčiai ne tik B. Zeilemakerio gyvenime, bet ir visoje Olandijos pienininkystėje prasidėjo 1988 metais, kai pieno gamybą apribojo kvotos. Tuomet karvės tapo pieno gamintojų galvos skausmu: didinti gyvulių produktyvumą buvo rizikinga dėl baudų už virškvotinį pieną, o stovėti ties tuo pačiu gamybos lygiu – neefektyvu, nes pieno savikaina per didelė. Dėl šių priežasčių daug olandų atsisakė pienininkystės, dalis jų ėmėsi eksperimentuoti.

B. Zeilemakeris ožkas irgi atrado ne iš karto. Nuo 20 metų ūkininkaujantis vyras iš pradžių bandė verstis mėsine galvijininkyste, tačiau tik 2000-ieji tapo lemtingu posūkiu naujo verslo paieškos labirintuose. Tais metais įsigijęs 250 melžiamų Zaneno ožkų, šiandien ūkininkas bandą išplėtė iki 450, o jei ir toliau verslas taip palankiai klostysis, padidins iki 650. „Ryžausi permainoms tik dėl to, kad ožkų pieno gamybos nevaržo kvotų apynasris“, – apie pokyčių priežastis pasakoja ožkų augintojas ir neslepia džiaugsmo, kad išdrįso rizikuoti. Mat dabar už ožkų pieno litrą jis gauna 1,48–1,52 Lt (0,43–0,44 EUR), vidutinė karvių pieno supirkimo kaina – apie 1,03 Lt/kg (apie 0,30 EUR/kg). „Anksčiau ožkų pienas buvo superkamas bemaž per pusę pigiau“, – sako B. Zeilemakeris, pridurdamas, kad iš pradžių nebuvo lengva, nes neturėjo patirties, be to, ir ožkininkystė buvo nežinomas verslas. Ožkas auginantis olandas valdo tik 47 ha žemės.

Ožkos – mieli, bet išrankūs pašarams gyvūnai

Po šešerių draugystės su ožkomis metų, apie šiuos neįtikėtinai draugiškus gyvūnus B. Zeilmakeris galėtų daug papasakoti, tačiau į klausimą, ką paprasčiau auginti – karves ar ožkas – atsako ne iš karto. „Toks ožkų skaičius pagal pieno kiekį prilygsta 40 karvių bandai (iš vienos ožkos per metus primelžiama 800–900 kg pieno), taigi organizuoti darbus ūkyje būtų paprasčiau, tačiau kai, įėjęs į tvartą, ką nors garsiai pasakau, visos tuoj pat man paklūsta. Ožkos mane supranta. Jos protingos, labai ramios, meilios, tik pašarams išrankios“, – vaizdžiai apie ožkų charakterį kalba ūkininkas. Ir iš tiesų ožkidę užplūdęs nepažįstamų žmonių būrys jokios nervingos sumaišties nesukėlė. Jos tiesė galvas pašaliečių rankų link. Kai kurios, regis, sąmoningai leidosi būti glostomos. Pasak ūkininko, bandai būdinga hierarchija: dominuoja ir valdo ožkos su ragais.

Ožkų pieningumas keleriopai mažesnis negu karvių, tačiau joms ir pašarų reikia gerokai mažiau: tik 1 kg specialių kombinuotųjų pašarų per dieną, žolių siloso ir cukrinių runkelių griežinių. Tiesa, kombinuotuosiuose pašaruose negali būti jokių neįprastų žaliavų (pvz., citrusinių vaisių atliekų). Joms netinka ir kukurūzų silosas. Pasak olando, anksčiau jis duodavo kukurūzų siloso, bet nuo jo ožkos pradėjo tukti. „Per didelis svoris kenkia reprodukcijai, o pieno kiekis nuo daug energijos turinčių pašarų nepadidėja. Be to, jos patiria šiokį tokį stresą, jei keičiasi racionas, todėl pašarų geriau nekaitalioti“, – apie ožkų šėrimo niuansus kalba B. Zeilmakeris.

Sportuoja melžykloje

Ožkos ne tik išrankūs, bet ir punktualūs gyvuliai: niekada nepavėluos ateiti į melžyklą. „Melžtis jos tiesiog atbėga, tarsi nuskambėjus žadintuvui“, – sako ūkininkas. Ožkininko teigimu, dėl tokio punktualumo kyla problemų, kai persukamas vasaros/žiemos laikas, nes jos vis tiek ateina melžtis pagal savo – biologinį – laiką. Šiek tiek užtrunka, kol ožkos prisitaiko gyventi pagal žmogaus sugalvotas laiko valdymo taisykles.

Olando ūkyje ožkos melžiamos 2x24 vietų aikštelėje. B. Zeilmakeris šypsodamasis sako, kad ožkos ir jį pavaiko. „Melžiu bėgiodamas po aikštelę nuo vienos ožkos prie kitos. Ir taip po dvi valandas ryte ir vakare kasdien“, – nesiskundžia priverstiniu sportu ūkininkas. Ožkų pieną superka ūkininkų kooperatyvui priklausanti pieninė. Jo riebumas siekia 4,7 proc., o baltymingumas – 3,45 proc.

Iš ožkų pieno gaminami sūriai ir pieno milteliai. Pasak ūkininko, jį ypač sveika gerti vaikams, kuriems karvės pienas sukelia alergiją. Be to, ožkų pienas naudingas egzema sergantiems žmonėms, nes turi gydomųjų savybių. „Prekybos centrai geriamuoju ožkų pienu neprekiauja, jo galima įsigyti tik specializuotose parduotuvėse“, – sako ūkininkas. Jo teigimu, ožkų sūriai ypač populiarūs Prancūzijoje, tad kol kas paklausa ožkų pienui yra.

Kuo rečiau veda, tuo geriau

Atvestos ožkytės mamos pieno negauna nė lašo. Priešingai negu naujagimiams veršeliams, kuriems karvės krekenos – imuniteto šaltinis, ožkų prieaugliui mamos pienas gali pakenkti, nes su juo jaunik­liai gali išgerti ir tuberkuliozės sukėlėjų. „Ožkytės tuoj pat atskiriamos, o ožiukai mamą gali žįsti, bet ne ilgiau kaip 2 dienas. Po to jie, kaip ir ožkytės, girdomi pieno pakaitalais“, – akcentuoja B. Zeilmakeris. Pieno pakaitalų milteliai su vandeniu sumaišomi ir pašildomi automatiškai, o jaunikliai girdomi iš automatinių girdyklėlių.

Ožiukai paauginami mėnesį ir parduodami, o ožkytės paliekamos bandai atnaujinti ir plėsti. Išbrokuotos ožkos taip pat parduodamos skerdykloms. Paprastai sena ožkiena realizuojama per turkiškas užeigas, kuriose iš jos gaminami kebabai, o skaniausia – jaunų ožkiukų nugarinės mėsa.

Ūkininkas tvirtina, kad kuo rečiau ožka veda, tuo geriau. „Turiu vieną ožką, kuri per penkerius metus atsivedė tik vieną ožkiuką, bet pieno vis tiek duoda“, – teigia B. Zeilmakeris. Pasak jo, ožka galėtų būti pats sveikiausias gyvulys. „Deja, jei jos suserga, greitai gaišta, taigi sergančių ožkų tiesiog nebūna. Labai svarbu jas saugoti nuo visų įmanomų ligų, o labiausiai nuo lytinių organų susirgimų“, – pabrėžia ūkininkas. Kritiškiausias ligų atžvilgiu laikotarpis ožkos gyvenime – pirmosios dienos po ožkiukų atsivedimo. Tuomet didžiausias pavojus susirgti lytinių organų ligomis, mastitais, kurie padaro daug nuostolių. Dėl didelės rizikos susirgti, jis ožkų negano.

Veršeliai baltajai mėsai – privilegijuotųjų verslas

Prie netradicinių Olandijai žemės ūkio verslų priskiriamas ir veršelių auginimas vadinamajai baltajai arba rožinei mėsai gauti. Prieauglis auginamas pagal griežtus šėrimo reikalavimus: baltoji mėsa gaunama, kai veršeliai girdomi tik pieno pakaitalu ir gauna šiek tiek kukurūzų siloso, o rožinė – kai penimi koncentratais ir kukurūzų silosu. Baltajai mėsai auginami veršeliai penimi 26 savaites, jų skerdenos svoris paprastai nesiekia daugiau kaip 140–150 kg, o rožinei – auginami 33 savaites. Kad rožinė veršiena atitiktų nustatytus kriterijus, skerdena neturi sverti daugiau kaip 220 kg.

Rožinę veršieną nuo baltosios gali atskirti tik ekspertai, todėl veršelių verslas Olandijoje labai uždaras. Jį kontroliuoja trys rinkos žaidėjai, kurie sudaro auginimo sutartis su jų pasitikėjimą pelniusiais ūkininkais (bet kas užsimanęs tuo verstis negalėtų). Užsakovai augintojams pristato prieauglį, pieno miltelius, nuperka iš jų net kukurūzų silosą ir superka nupenėtus veršelius pagal iš anksto suderėtą kainą. Ūkininkui tereikia juos šerti ir turėti kur auginti.

Tarp išskirtinę teisę auginti veršelius baltajai mėsai ūkių – ir brolių Roelofo Jano (Roelof Jan) ir Jenko (Jenko) van der Lindų (van der Linde) ūkis. Veršelių auginimas patikėtas vyresniajam Roelofui Janui, o Jenkas prižiūri 80 melžiamų karvių bandą. Kasmet ūkyje nupenima apie 1 500 veršelių (po 730 kas 26 savaites).

Broliai ūkį iš tėvo perėmė tik prieš dvejus metus, tačiau jame darbavosi jau seniai. Van der Lindai veršelius baltajai veršienai peni nuo 1997 m., iki tol juos augino rožinei mėsai. Ūkininkai valdo 65 ha, iš jų 18 ha užima kukurūzai, likęs plotas paskirtas žolynams. Pasak Roelofo Jano, veršelių verslas labai intensyvus, veršienos paklausą ir supirkimo kainas sunku prognozuoti, nes jos labai svyruoja. „Buvo metų, kai labai nukritus kainoms veršelių neauginome. Kai jos pakyla, verslą nesunku atnaujinti, tam nereikia didelių investicijų, svarbu turėti pastatus“, – tikina veršelių augintojas. Van der Lindai turi tris veršides, moderniausia iš jų iškilo tik pernai, o seniausias tvartas, kuriame auginami veršeliai, pastatytas 1989 m. Ūkininkai ketina jį rekonstruoti, mat guoliaviečių pertvaros metalinės: jas laižydami veršeliai gauna geležies, dėl to veršiena įgauna rausvesnį atspalvį. „Užsakovai už tokią mėsą moka mažiau“, – sako Roelofas Janas.

Naujojoje veršidėje visi įrengimai iš nerūdijančio plieno, o pieno pakaitalai tiekiami vamzdžiais tiesiai į lovius. Per dieną paaugusiam veršeliui skiriama 18 l pieno pakaitalų (girdoma 2 kartus po 9 l). Penėjimo pradžioje pieno miltelių norma veršeliui sudaro 125 g vienam litrui vandens, vėliau miltelių norma didinama iki 200–250 g. „Taigi per dieną vienam veršiui reikia 3 kg pieno miltelių, jei sugirdoma 18 l pakaitalų. Nupenėti iki rea­lizacinio svorio iš viso reikia 350 kg pieno miltelių“, – patirtimi dalijosi ūkininkas. Penimas prieauglis visiškai negauna vandens, tik paskutinį penėjimo mėnesį po 2 l per dieną.

Skirtingo amžiaus veršeliams skiriami skirtingo maistingumo pieno milteliai. Paprastai jie būna dviejų rūšių. Miltelių ir vandens mišinys gaminamas specialiuose įrengimuose, kurie ne tik automatiškai sumaišo, bet ir pašildo mišinį iki 72o C temperatūros. Veršeliams girdomų pakaitalų temperatūra siekia 42o C. „Jei reikia, į mišinį galima įterpti ir vaistų, ir mineralinių medžiagų. Profilaktiškai pakaitalų su medikamentais gauna visas į ūkį atvežtas prieauglis 5 dienas. Tačiau ligų ne visuomet pavyksta išvengti, vidutiniškai gaišta 3 proc. veršelių“, – pasakoja olandas.

Į ūkį pristatomi 10 dienų amžiaus 40–50 kg svorio veršeliai. Beje, van der Lindų ūkyje gimęs prieauglis, jei amžius neatitinka atvežtų jauniklių amžiaus, parduodamas, o ne penimas baltajai mėsai. Iš pradžių (apie 1 mėn.) jie laikomi atskirose gardeliuose po vieną, po to sugrupuojami. Jei penėti pradedama žiemą, pirmąsias tris savaites tvartai šildomi. Realizavus prieauglį, visos veršidės 2 savaites valomos ir dezinfekuojamos.

Penintys veršelius ūkininkai papildomų pajamų gauna ir už veršelių odas (40–50 EUR, t. y. 138–173 Lt). „Tačiau su viena sąlyga – jei 15 savaičių amžiaus veršeliams nuo nugaros bus nukirptas kailis“, – priduria R. J. van der Lindas. Už veršelių „šukuosenas“ taip pat mokama po 3,45 Lt (1 EUR), taigi per metus už kirpėjo darbą papildomai ūkininkas gauna apie 5 175 Lt (1 500 EUR).

Pastaruoju metu penėti veršelius baltajai mėsai ypač pelninga: už 1 kg skerdenos mokama 13,8 Lt (4 EUR). Beje, baltajai ir rožinei mėsai veršeliai importuojami ne tik iš Vokietijos ir Danijos, bet ir iš Lietuvos. Išskirtinės kokybės veršiena eksportuojama į Italiją. Sakoma, kad ji tokia minkšta, jog ją galima tiesiog gerti.