Pabaiga, pradžia Nr. 7

Laiboji verpstė

Pirmieji metai. Laibosios verpstės formos vainikais vaismedžiai genimi ir formuojami, atlenkiant šakas ir saikingai genint, kai norima suformuoti vertikalų liemenį, horizontalias šakas vainiko apačioje, o vainiko viduryje ir viršuje – tik trumpas, dažniausiai vaisines šakutes.

Pirmasis vaismedžių genėjimas ir formavimas sode panašus į paprastosios verpstės vainikų formavimą pirmaisiais metais ir labai priklauso nuo sodinukų kokybės, ypač nuo jų šakotumo. Pirmojo genėjimo metu nuo kamieno iki 0,7 m virš žemės iškerpamos visos šakutės. Jei vaismedžiai reikiamame aukštyje turi 4–6 horizontalias šakutes, jų genėti nereikia. Dažniausiai genėti ir formuoti nereikia gražiai išsikerojusių vienmetukų arba dvimetukų su vienamečiu vainiku. Tradicinių dvimetukų išgenimos stačiu kampu augančios šakos, kurių negalima atlenkti, o kitos atlenkiamos horizontaliai ir formuojamas apatinis šakų vainikas.

Formuojant mažiau šakotus, turinčius tris šakas vaismedžius, šakos atlenkiamos horizontaliai, o 0,2 m aukštyje virš viršutinės šakos patrumpinama viršūnė. Tai paskatina iš šoninio pumpuro augti naują viršūnę.

Nešakoti sodinukai patrumpinami 0,9–1,0 m nuo žemės ir 0,7–0,9 m aukštyje auginamos kelios šakos vainikui formuoti. Jeigu sodinukai tik su viena ar dviem šakutėmis, jas būtina nukirpti ir toliau formuoti kaip nešakotą vaismedį. Vaismedžiai, kurie turi per mažai šakų arba visai nešakoti, o pavasarį buvo patrumpinti, jau gegužės mėnesį augina ūglius, iš kurių bus formuojama nauja viršūnė ir vainikas. Dažniausiai šalia viršūnės 2–3 ūgliai auga į viršų, o kiti, esantys žemiau, auga horizontaliai.

Gegužės mėnesį, kai nauji ūgliai būna 5–10 cm ilgio, pradedamas formuoti vainikas. Dažniausiai iš viršutinio pumpuro auga stipriausias ūglis, iš kurio ir formuojama viršūnė. Iš žemiau augančių ūglių suformuojamas apatinis šakų vainikas. Stip­rūs ūgliai auga ne tik iš viršūninių pumpurų, bet ir iš dviejų trijų žemiau augančiųjų. Tie ūgliai auga aukštyn ir konkuruoja su viršūne. Jie net ir horizontaliai atlenkti dažnai būna stambūs, panašaus storio kaip viršūnė ir konkuruoja su ja. Tuomet vieną, o kartais ir du viršutinius stačiai į viršų augančius ūglius būtina išlaužti. Žemesnieji ūgliai dažnai auga beveik horizontaliai, o kitus 5–10 cm ilgio ūglius galima nukreipti horizontaliai skalbinių segtukais.

Vasaros pradžioje formuojant išsikerojusius vaismedžius, kurie pavasarį buvo negenėti arba genėti labai mažai, svarbiausia atkreipti dėmesį į viršūnę, nes iš jos viršutinių šoninių pumpurų smailiais kampais į viršų išauga 2–4 per stiprūs ūgliai. Tuos ūglius galima nuplėšti staigiu rankos judesiu žemyn. Žemesnieji ūgliai paprastai būna silpnesni, auga beveik horizontaliai, o viršūnėje dažniausiai suformuoja žiedinius pumpurus. Jei gegužės mėnesį vainiko apačioje augantys ūgliai nenukreipti horizontaliai, tai galima padaryti rugpjūtį, bet tada juos reikia atlankstyti virvute, o tai, kaip jau minėta, kainuoja gerokai brangiau.

Rugpjūtį vėl apžiūrimi vaismedžiai, kurių viršūnė buvo patrumpinta. Ūgliai atlenkiami horizontaliai, jei segtukais to nepavyko padaryti pavasarį. Atlenkti ūgliai silpniau auga, suformuoja daugiau žiedinių pumpurų, vainiko vidų geriau apšviečia saulė. Jei šakos auga smailiu kampu ir jų atlenkti negalima, jos išgenimos. Svarbu išgenėti stambesnes šakas, kurios panašaus storio kaip liemuo ir yra jo konkurentės, nežiūrint, ar jos auga aukštyn, ar horizontaliai. Paprastai vaismedžio viršūnė formuojama iš viršūninio ūglio, bet, jei jis per silpnas, geriau patrumpinti viršūnę virš gerai augančio šoninio ūglio, o tą ūglį pririšti kaip viršūnę.

Antrieji metai. Vaismedžių, kurie į sodą pasodinti šakoti, antrųjų metų pavasarį išgenimi aukštyn augantys stiprūs vilkūgiai ir per storos šakos. Šakos už liemenį turėtų būti perpus plonesnės. Jei vainiko viduryje auga storesnės šakos, jos išgenimos, paliekamos tik smulkiosios šakutės. Jei į sodą pasodinti nešakoti arba su per mažai šakų sodinukai, tai pirmaisiais metais suformuojamas apatinis vainikas su horizontaliomis šakomis ir stačiai į viršų augančia viršūne. Antraisiais metais, kad iš liemens augtų mažosios šakutės, viršūnė netrumpinama, tik, jei yra ilgesnė negu 0,6 m, nukerpama ir pakeičiama šoniniu ūgliu. Ūglis atlenkiamas vertikaliai ir pririšamas prie kuolo, kaip nauja viršūnė. Vėliau, gegužės mėnesį, nuo viršūnės nugenimi 1–2 aukštyn augantys konkurentai, paliekami tik horizontalūs smulkūs ūgliai, iš kurių formuojasi vaisinės šakutės.

 
Rugpjūtį išgenimi iš šakų augantys stip­rūs vilkūgiai. Horizontalūs ir aukštyn augantys, nors silpnesni ir trumpesni (iki 20 cm), bet su žiediniais pumpurais viršūnėje ūgliai neišgenimi, nes tai vaisinės šakutės. Visi viršūnėje per stipriai ir smailiu kampu augantys ūgliai išgenimi.

Tretieji metai. Trečiaisiais metais per stipriai augančias vaismedžių viršūnes galima pakeisti silpnesnėmis. Svarbu, kad šakos nepradėtų augti stipriau už liemenį ir kad tokių šakų nebūtų vainiko viduryje, tai yra virš apatinio horizontalių šakų vainiko. Kaip ir antraisiais metais, gegužės–birželio mėnesiais šakų galuose, o ypač vaismedžių viršūnėse, išaugusius smailiais kampais ir stipresnius ūglius būtina išlaužti.

Antrąkart vaismedžiai genimi rugpjūtį. Tuomet nuo šakų nugenimi sutankėję, aukštyn augantys stiprūs ūgliai, nes jie pasisavina daug vaisiams reikalingo kalcio, sudaro pavėsį, vaisiai prasčiau nusispalvina. Ūgliai pjaunami prie pat šakos, nepaliekant stuobrelio, kad nepradėtų dar daugiau želti ūglių. Tuo metu stiprūs ūgliai nugenimi ir nuo liemens.

Obels vainiko genėjimas

Derančius laibosios verpstės formos vainikais vaismedžius reikia atnaujinti ir sutrumpinti viršūnę iki 2,5 m aukščio. Tankiai pasodintų žemaūgių vaismedžių išgenimos vyresnės negu trejų metų šakos, tačiau per vienerius metus išpjaunama ne daugiau kaip viena dvi senos storos šakos. Tik rečiau augančių vaismedžių apatiniame vainike gali būti ir senesnių negu trejų metų šakų. Patogiausia, kad šios šakos tiestųsi eilių kryptimi. Tokių vaismedžių išgenimos vyresnės kaip trejų metų šakos ir nuo liemens, ir nuo apatinių stambesnių šakų.

Pavasarį atnaujinant obelis, svarbu pirmiausia išgenėti į viršų smailiu kampu augančias šakas bei šakojimosi vietoje panašaus storio, kaip ir liemuo, šakas. Senesniųjų vaismedžių su liemeniu konkuruojančių storų šakų gali atsirasti vidurinėje ir viršutinėje vainiko dalyse, kur daugiau šviesos. Jas būtina pašalinti. Būtina nugenėti ir kai kurias senesnes vaisines šakutes nuo liemens.

Atnaujintos, ypač netankiais vainikais, obelys turi užauginti naujus ūglius, todėl, pjaunant šaką, prie liemens paliekamas nedidelis nuožulnus stuobrelis, iš kurio apatinės dalies augs nauji horizontalūs ūgliai. Dažnai jų net nebereikia lenkti žemyn. Jei reikia patrumpinti vaismedžio viršūnę, ji trumpinama ne pavasarį, bet praėjus 2–3 savaitėms po obelų žydėjimo, birželio mėnesį. Tuo metu sutrumpinta viršūnė mažiau šakojasi, ūgliai būna trumpesni ir su žiediniu pumpuru. Dažniausiai viršūnė trumpinama 2,5 m aukštyje virš plonos horizontalios šakutės.

Jei liemuo per mažai apaugęs smulkiomis šakutėmis, galima virš apatinio šakų vainiko iš liemens vidurio išaugusius 2–4 stipresnius ūglius palikti ir atlenkti žemyn, kad svirtų. Žemyn atlenkti ūgliai auga labai silpnai, bet 2–3 metus gausiai dera. Tad padidėja derlius, pagerėja vaisių kokybė.