- Erika RIBAŠAUSKIENĖ, Emilija KAIRYTĖ, LAEI
- Mano ūkis
ES paramos kaimo plėtrai panaudojimo efektyvumas, paramos regionams teikimo tolygumas priklauso nuo skirstymo mechanizmo, kurį pasirenka kiekviena šalis. Latvijoje atlikta kaimo socialinės ir ekonominės situacijos bei nacionalinės ir ES paramos kaimo plėtrai programų panaudojimo analizė parodė, kad kaimo plėtros politika nepasiekė savo tikslų.
Siekiant sužinoti Latvijos kaimo gyventojų nuomonę apie įgyvendinamą kaimo plėtros politiką bei galimybes pasinaudoti parama, 36 Latvijos kaimiškųjų rajonų ir apylinkių gyventojų buvo teiraujamasi apie paramos prieinamumą ir kokybę, galimybę pasinaudoti bankų paskolomis, verslo plėtrą ir socialinius poreikius. Į klausimus atsakinėjo ūkininkai, kaimo verslininkai, įskaitant žvejus, ir kiti kaimo gyventojai. Konkrečios vietovės plėtros tempai ir gyventojų ekonominis aktyvumas (ekonomiškai aktyvios, ekonomiškai pasyvios ir dvi vidutiniškai aktyvios apylinkės) buvo kriterijus, nulėmęs apylinkių ir rajonų pasirinkimą.
Įvairių paramos ir investicijų programų pasiskirstymo rajonų lygmenyje analizė parodė, kad ekonominės plėtros rėmimas, nenaudojant regioninės plėtros instrumentų, prisidėjo prie makroekonominių rodiklių augimo Latvijoje ir verslo plėtros kapitalo koncentracijos centrinėse šalies vietovėse, kuriose ir be to sąlygos plėtrai yra ypač palankios.
Tuo pat metu daugelyje atokių kaimo vietovių auga skurdas, verslo plėtrai trūksta kapitalo. Tai rodo, kad Latvijos kaimo plėtros politika nepasiekė tikslo subalansuoti plėtotę. Paramos pasiskirstymo netolygumai buvo mažesni tais atvejais, kai programų priemonėms įgyvendinti buvo naudojamas teritorinis ar diferencijuotas rėmimo mechanizmas.
Kad atsilikusioms vietovėms būtų daugiau galimybių prieiti prie finansinių išteklių, Latvijos mokslininkai rekomenduoja vadovautis diferencijuotu požiūriu į paramos teikimą dar ankstyvojoje programos kūrimo stadijoje. Turėtų būti vertinama teritoriškai diferencijuoto požiūrio ir diferencijuotos paramos politikos įvairioms kaimo socialinėms grupėms įgyvendinimo galimybė. Paramos diferencijavimas būtinas, siekiant užtikrinti daug platesnes galimybes naudotis parama, o projekto dydžio ribojimas galėtų garantuoti, kad keli dideli projektai nesunaudos didelės dalies finansinių išteklių. Kiekviena priemonė ir veikla turi išskirtinių bruožų, todėl tas pats diferencijavimo būdas tinka ne visais atvejais.
Latvijos valstybinei paramos politikai stingant diferencijuoto požiūrio, parama daugiausia pasinaudojo tie ūkio subjektai, kurie nebūtinai turėjo tapti prioritetiniais paramos gavėjais.
Tyrimo duomenys parodė, jog paramos programos dažniau didino ekonominę poliarizaciją negu ją mažino. Paramos gavėjų atsakymų analizė patvirtino, kad pritraukianti investicijas paramos politika yra nukreipta į ribotą kaimo gyventojų grupę, todėl paramos politika sumažino ir netgi panaikino daugumos kaimo gyventojų ekonominės veiklos plėtros iniciatyvas. Dauguma ūkininkų prarado iniciatyvas dėl to, kad tie, kurie neturi nei kapitalo, nei galimybių skolintis, priversti varžytis su tais, kurie turi savo kapitalą ir galimybes pritraukti bankų kapitalą žemės ūkio veiklai vystyti. Respondentų atsakymų analizė parodė, kad buvo galima paskatinti vystyti ekonominę veiklą, suteikiant tinkamą paramą ir ypač suteikiant informaciją apie paramos politikos perspektyvas.
Tikėtina, jog ateityje dėl dabartinės investicinės paramos, kuri yra ekonomiškai reikšminga ir skatina tik riboto ūkių skaičiaus augimą tam tikrose teritorijose, ir kompensacijų už žemės ūkio produkcijos atitikimą kokybės standartams nenaudojamos žemės ūkio paskirties žemės plotai periferinėse Latvijos vietovėse sparčiai didės. Šiose vietovėse daug mažų ūkių, kurie neturi kapitalo, reikalingo konkurencingam verslui vystyti.
Daugiau kaip 50 proc. respondentų teigė, kad jie neturėjo paėmę ir neplanuoja imti paskolų iš banko. Daugelis jų mano, jog to padaryti neįmanoma.
Vienas iš žemės ūkio plėtros ir žemės ūkio paskirties žemės naudojimo Latvijoje trukdžių – neigiama situacija ūkininkų amžiaus struktūroje. Jaunus žmones šioje šalyje jau mažai domina žemės ūkio veikla. Labai tikėtina, kad parama jauniems ūkininkams įsikurti nepadidins ūkininkų skaičiaus, reikalingo žemės ūkio paskirties žemės naudojimui užtikrinti (bent jau išlaikant žemę tinkamos žemės ūkiui būklės). Parama pusiau natūriniams ūkiams skatina Latvijos kaimo gyventojus teisiškai registruoti ūkius ir galvoti apie plėtrą ar pokyčius. Paramos mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms ir Paramos pusiau natūriniams ūkiams kombinacija yra viena iš galimybių užtikrinti atokių šalies regionų gyvybingumą.
Išanalizavus Latvijos kaimo plėtros politikos įgyvendinimą galima teigti, kad svarbiausia nacionalinės plėtros politikoje – žinoti kaimo gyventojų poreikius. Norint įtraukti daugiau žmonių į aktyvų ekonominį ir socialinį gyvenimą, reikalinga kokybiška ir kiekvienam kaimo gyventojui prieinama konsultavimo ir mokymų sistema, ypač periferinėse vietovėse.
Atsakydami į klausimą, kur paramos reikia labiausiai, šalia investicinės paramos, šio tyrimo respondentai nurodė:
- konsultavimo paslaugas, mokymus;
- verslo plano parengimą;
- informaciją apie įstatymus ir rinkos galimybes;
- infrastruktūros gerinimą.
Tokio pobūdžio paramos pageidavo net kaimo gyventojų grupės, kurių pajamos yra mažos. Atsakymai rodo, jog tos vietovės ir dalis kaimo gyventojų, kurie mažai dalyvavo ES paramos programose, gali efektyviai jose dalyvauti, jeigu jiems bus suteiktos kokybiškos mokymų ir konsultavimo paslaugos.
Kitas tyrimo respondentų pasiūlytas mechanizmas – paramos gavėjų grįžtamojo ryšio su programų kūrėjais ir įgyvendintojais gerinimas. Programų įgyvendinimui ir sprendimams dėl paramos paskirstymo įtaką daro suinteresuotų žmonių grupės, reprezentuojančios potencialius paramos gavėjus. Vienas iš būdų pagerinti kaimo gyventojų prieinamumą prie programų lėšų – padidinti jų galimybes dalyvauti tokiuose demokratiniuose procesuose. Siekiant šio tikslo galėtų būti efektyviau panaudojamos LEADER+ ir Mokymo priemonės. Jei kaimo lyderiai ir kaimo bendruomenės atstovauja savo interesams, mažiau tikėtina, kad programų kūrimo ir paramos paskirstymo sprendimai bus daromi neatsižvelgiant į jų interesus.
Siekiant efektyvesnės, „geriau prieinamos“ paramos politikos ir norint būti informuotiems apie situaciją, įvairių politinių sprendimų pasekmes bei siekiant reaguoti ir riboti neigiamas tendencijas, būtina sukurti ir vykdyti nuolatinį paramos programų įgyvendinimo monitoringą bei vertinimą: rinkti duomenis, skleisti informaciją, nuolat tirti įvairių kaimo gyventojų grupių nuomonę.
Tyrimo procesas atskleidė būtinybę tobulinti duomenų rinkimo ir apdorojimo sistemą. Šiuo metu Latvijoje įvairios institucijos, susijusios su kaimo plėtra, kuria duomenų bazes ir kaupia duomenis, galvodamos tik apie savo poreikių patenkinimą. Nepriklausomai nuo to, kuri institucija yra atsakinga už kaimo plėtros politikos įgyvendinimą, informacijos rinkimo ir duomenų apdorojimo institucijoms būtina susitarti dėl pagrindinių principų, palygintinos informacijos rinkimo bei saugojimo būdų. Jeigu nėra informacijos, sunku analizuoti situacijas ir daryti išvadas apie paramos politikos efektyvumą, remiamų veiklų naudingumą ir teikti pagrįstas rekomendacijas politiniams ir programavimo sprendimams priimti.
