Latvijoje sodai ir uogynai užima 12 000 ha. Intensyvių obelų sodų yra triskart mažiau negu Lietuvoje – 800 ha. Su žemaūgiais ir pusiau žemaūgiais poskiepiais sodai įveisti retokai – tik po 600–1 500 vaismedžių hektare. Tikriausiai dėl to, kad subsidijos skiriamos už įveistą ploto vienetą, o ne už pasodintą sodinuką.

Sodininkas Guntis Ofkantas paveldėjo 10 ha žemės labai kalvotoje vietovėje. Šiek tiek padvejojęs, kokio verslo imtis – sodininkystės ar avininkystės – prieš 10 metų jis pradėjo sodinti sodą. Kalvos turi savotišką privalumą – čia niekada nebūna šalnų. Žemiausioje sklypo vietoje tyvuliuoja vandens tvenkinys. Užsilipus ant aukščiausios kalvos giedrą dieną matyti jūra – ji yra vos už aštuonių kilometrų. Kai papučia šiaurės rytų vėjas, nuo Baltijos atneša šiltesnį ir drėgnesnį orą. Šeimininkas mato tik vieną ant kalvų pasodinto sodo trūkumą – sunku dirbti su technika.

„Naudojame mažų gabaritų traktorius (T 25) ir sodo purkštuvus, ir tai reikia žiūrėti, kad į statų šlaitą netektų važiuoti su pilnu baku“, – sako G. Ofkantas. Pomedžiai purškiami raundapu ir MCPA. Vietoj įprastinių medinių kuolų naudojamos bambukų rykštės – šeimininkas tikisi, kad jos atlaikys 10 metų.

Sode auga įvairių veislių obelys, daugiausia Antejs, Sinap Orlovskij, Auksis. Pastarąją lietuvišką veislę latvių sodininkai itin vertina. Kaip aiškina G. Ofkantas, Auksio obuolius gali ir iš karto valgyti ir išlaikyti iki kovo mėnesio – skonis išlieka nepriekaištingas. Sodininkas išpjovė visas Lobo veislės obelis, nes, pasak jo, jas ištisai reikėjo purkšti nuo ligų. Pagrindiniai po­skiepiai – B.491, B.396, šiek tiek yra B.9.

Kadangi netoli pajūris ir vasarą būna poilsiautojų, ūkininkas ketina plėsti vasarinių obelų plotus – sodins veislės Konfet­noje sodinukus. Augina ir pusę hektaro žemuogių, tik vis neprisirengia įrengti laistymo sistemos. Ir uogoms, ir vaisiams skynėjų netrūksta – vos už kilometro esančiame Raudos miestelyje yra didelis senelių pensionatas. Jo gyventojai mielai talkina sodininkui.

Obuolių saugyklos įrengtos buvusiuose galvijų tvartuose (beje, Latvijoje iki šiol nėra nė vienos saugyklos su kontroliuojama atmosfera). Didelę dalį derliaus realizuoja rudenį – daugiausia „RIMI“ prekybos tinkle.

Gerai prižiūrimas ir senas sodas puikiai dera

Bendrovė „CEKO“ įkurta buvusiame sodininkystės ūkyje. Senų sodų, sodintų dar 1960 m., yra 37 ha, naujai pasodinta 14 ha. Vos užmetus akį matyti, kad sodas kasmet kruopščiai genimas, vainikai suformuoti labai taisyklingai. Pasak bendrovės vadovo Gundaro Kirkio dvi genėjimo specialistės nesustodamos geni praktiškai ištisus metus.

Naujai sodintas sodas suformuotas iš Sinap Orlovskij, Kovalenkovskoje, Auksis, Saltanata, Rubin veislių obelų. Poskiepiai M26 ir MM106. Trejų metų obelaitės atrodo silpnokai, tikriausiai įtakos turėjo tai, kad sodinta senojo obelų sodo vietoje. Už naujo sodo vieno hektaro įveisimą Latvijos sodininkai gauna 5 000 litų subsidiją (obelų turi būti ne mažiau kaip 600 vnt./ha). Beakcizio kuro norma sodų savininkams yra 100 l/ha (Lietuvoje nuo liepos norma padidinta iki 260 l/ha). Bendrovė dar augina po 2 ha kriaušių (Belorusskoje ­Pozdneje, Suvenirs, Mramornaja) ir šilauogių.

Bendrovės vadovas G. Kirkis sako, kad kasmet vidutiniškai priskinama po 1 200–1 300 tonų obuolių, paprastai apie 30 proc. priskintų vaisių būna desertiniai, kiti tinka perdirbti. Tiesa, pernai dėl pavasarinių šalnų vaisių užaugo nedaug, todėl net 65 proc. jų buvo desertiniai (per 70 mm skersmens).

Trisdešimt kilometrų aviečių eilių

Vienas stambiausių Latvijos aviečių augintojų Imantas Braueris iš viso dirba 26 ha žemės, iš jų 16 ha užima uogynai: braškės (4 ha) ir avietės (12 ha). Šiemet avietes skina nuo 8 ha ploto. Bendras eilių, kurių kiekviena yra 350 m, ilgis – per 30 kilometrų. Netoli esančioje gyvenvietėje gyvena 2 000 gyventojų, tad darbo jėgos netrūksta.

„Uogas skinti atsakingai rengiamės. Surenkame šimtą žmonių, jie pasiskirsto į keturias brigadas, kiekvienai skiriama po 2–3 ha avietyno. Per dieną su tokiomis pajėgomis įmanoma nurinkti 15 km eilių“, – darbų eigą aiškina šeimininkas. Paprastai apie penktadalį derliaus nuskina savanoriai talkininkai, kurie atvažiuoja prisiskinti uogų sau. Jie išsirenka norimą eilę ir už nuskintas uogas sumoka tik pusę kainos.

Ūkyje yra šaldytuvas, kuriame vienu metu galima atvėsinti 2 tonas uogų. Atvėsintas ir į popierines ar plastikines dėžutes supiltas avietes šeimininkas veža į Rygos turgų ir parduoda prekiautojams. „Turguje irgi reikia sugebėti prekiauti. Mes su žmona to nemokame“, – tarsteli I. Braueris.

Pasak šeimininko, jis su žmona Rita (abu agronomai) kasmet stengiasi išbandyti naujas aviečių veisles – ieško skanesnių, derlingesnių ir atsparesnių ligoms. Pačios ankstyviausios – Meteor. Bando auginti Tulameen, bet jas sunku skinti, be to, neištvermingos žiemos šalčiams. Glen May uogos labai gražios formos, vienintelis trūkumas – šias avietes sunku išauginti, bet kai jau augalas įsitvirtina, dera gausiai. Pastaraisiais metais populiarėja geltonuogės avietės. Rudens derliui augina remontantines – Babje Leto, Ariadne, Polana – avietes. I. Braueris bendradarbiauja su JAV selekcine firma MEOSIS, daugina stambiauogių aviečių Ottawa sodinukus. Šiemet išbando veislę Valentina.

Pavasarį avietes tręšia salietra (du kartus po 100 kg/ha), o po derliaus nuėmimo beria fosforo ir kalio trąšų. Nuo ligų purškia biologiniu preparatu biomix, o nuo kenkėjų – insekticidu calypso (jis nepavojingas bitėms ir kamanėms).

Produkcija be konservantų

„Pore Food“ – viena iš stipriausių uogų ir vaisių perdirbimo įmonių Latvijoje. Dvylika metų veikianti įmonė pernai investavo į naujo perdirbimo fabriko statybą. Fabrikas kainavo 18,8 mln. litų (3,8 mln. latų), iš jų 7,4 mln. litų (1,5 mln. latų) – ES lėšos. Dabar pagaminama apie 500 tonų uogienių per mėnesį, o visiškai įgyvendinus modernizacijos planus gamybos apimtys padvigubės – iki 1 000 tonų produkcijos per mėnesį. Iš viso gaminama 300 rūšių įvairių produktų, daugiausia džemų ir uogienių. Dešimtadalis jų parduodama stiklinėje taroje, likusi dalis – kaip priedai jogurtų ir konditerijos produktų gamintojams.

 
Daugiau kaip pusė produkcijos eksportuojama į Lietuvą, Estiją, Rusiją, Suomiją, Čekiją, Baltarusiją ir Vokietiją. „Pastebime, kad kuo toliau, tuo labiau populiarėja sultys trilitriniuose stiklainiuose. Gal tai nostalgija sovietiniams laikams? – juokauja „Pore Food“ vadovas Aivaras Žimantis ir čia pat patikina, kad jie vieninteliai Rytų Europoje nenaudoja konservantų. Gamyba be konservantų reikalauja laboratorinių sąlygų ir ypatingo preciziškumo visais gamybos etapais. Pagaminta produkcija laikoma 0–10o C temperatūroje. „Pore Food“ dabar dirba 120 darbuotojų, bet vadovas mano, kad optimalus jų skaičius būtų šimtas.

 
Gervuogėms konkurencijos dar nėra

Vienas iš „Pore Food“ tiekėjų yra ūkininkas Peteris Heimanis, auginantis gervuoges. Jų sodinukus sodinti reikia labai vėlai rudenį arba anksti pavasarį. Gervuogės išleidžia tik pagrindines šaknis ir beveik neturi mažųjų šoninių šaknelių, todėl joms netinka sunkios molingos dirvos. Gervuogės žiemoja nuleistos ant žemės. Viena atspariausių veislių – Agavam.

Pavasarį, kai prasideda vegetacija, svarbu suspėti gervuogių stiebus pririšti, kol jie dar neišleido šoninių ūglių. Ant stačių stiebų būna daugiau uogų ir pirmiausia sunoksta viršūninės uogos. Jei stiebai nulinkę, uogos pradeda nokti nuo kekės apačios, o esančios viršūnėje dažniausiai sudžiūsta taip ir nesunokusios.

Uogos skinamos tris kartus, tarp skynimų daromas savaitės intervalas. Vienas skynėjas per darbo dieną prirenka nuo 10 iki 50 kg uogų. Skynėjui šeimininkas moka po 0,75–1 Lt (15–20 santimų) už kilogramą uogų, o produkciją parduoda po 3 Lt (60 santimų). P. Heimanis tvirtina, kad fungicidais ir insekticidais gervuogių neprisireikia purkšti, tik tarpueilius tenka apdoroti herbicidais.

Spalio pradžioje ūkininkas pardavinėja gervuogių sodinukus. Perkant didelį kiekį, vieno sodinuko kaina 1,5 Lt (30 santimų), perkant tik kelias gervuoges, tenka mokėti po 2 Lt (40 santimų). „Kol kas konkurentų neturiu, todėl man dirbti lengva“, – prasitarė P. Heimanis, kviesdamas ir Lietuvos sodininkus auginti gervuoges.