- Prof. habil. dr. Ramutis KLIMAS, dr. Asta KLIMIENĖ ŠU Biologinių tyrimų mokslinis centras Stanislovas RIMKEVIČIUS Valstybinė kiaulių veislininkystės stotis
- Mano ūkis
Lotynų kalboje žodis hybrida reiškia mišrūnas. Genetikos mokslas išskiria vidurūšinius (gautus sumišrinus tos pačios rūšies skirtingų veislių individus) ir tolimuosius (gautus sumišrinus skirtingų rūšių individus) hibridus. Todėl daugelyje pasaulio šalių kiaulių pramoninis mišrinimas vadinamas hibridizacija.
Šių metų statistiniais duomenimis, Lietuvoje sausio 1 d. buvo laikoma 1 114 100 kiaulių, arba 3,8 proc. daugiau negu 2005 m. pradžioje. Nors dar daug gyventojų laiko po kelias kiaules savo reikmėms, tačiau didžiausios jų grupės yra sukoncentruotos stambiuose kompleksuose ir veislynuose. Bendroje mėsos gavyboje kiauliena sudaro per 50 proc. Per pastaruosius ketverius metus šios mėsos suvartojimas išaugo nuo 25,4 iki 39,0 kg vienam gyventojui per metus (ES šalių vidurkis – 43,8 kg/1 gyventojui). Tai dar kartą įrodo, kad šalyje kiaulių auginimas yra tradicinė gyvulininkystės šaka. Dėl stabilių kainų, kiaulių skaičiaus didėjimo visų kategorijų ūkiuose tikimasi ir ateityje.
Lietuvoje, kaip ir kitose išvystytos kiaulininkystės šalyse, kiaulės veisiamos piramidės principu. Piramidės viršūnėje yra aukščiausios grupės veislynai (11), kuriuose įvairių veislių kiaulės gerinamos grynuoju veisimu. Po jų seka pirmos grupės veislynai (32), kuriuose dauginamos grynaveislės kiaulės ir ruošiamos tolimesniam veisimui (pramoniniam mišrinimui) pirmos kartos (F1) mišrūnės kiaulaitės bei mišrūnai kuiliukai. Apatinė grandis – kompleksai ir kiti prekiniai ūkiai, vykdantys pramoninį mišrinimą ir auginantys gautus dviejų, trijų ar daugiau veislių hibridus mėsai. Pastaruoju metu yra apie 20 kompleksų, kuriuose laikoma nuo 12 000 kiaulių. Piramidė – kiaulininkystės sėkmės garantas, tačiau šiandien šalyje piramidės principas efektyviai nefunkcionuoja.
Praėjusių metų pabaigoje 43 Lietuvos kiaulių veislynuose buvo laikoma 108 287 kiaulės, iš jų kontroliuojamos sudarė 11 514 (6 643 paršavedės, 263 kuiliai ir 4 608 veislinio prieauglio). Veislynuose laikyta apie 10 proc. visų kiaulių. Pastaruoju metu bandos struktūroje nusistovėjo gana pastovus paršavedžių ir kuilių procentinis santykis. Veislynuose paršavedės sudaro 7–8 proc., o kuiliai – 0,3–0,5 proc. visų kiaulių. Apie 26 proc. visų kontroliuojamų grynaveislių kiaulių yra Lietuvos baltosios, 10 proc. – didžiosios baltosios, 19 proc. – jorkšyrai, 42 proc. – landrasai, likusi dalis (apie 3 proc.) – Lietuvos vietinės, senojo genotipo Lietuvos baltosios, diurokai ir pjetrėnai. Be to, yra 6 sėklinimo paslaugas teikiančios įmonės, kuriose laikomi visų šalyje turimų veislių kuiliai-reproduktoriai spermai gauti. Todėl kiaulių augintojai (ypač individualūs), neturintys arba nenorintys laikyti veislinių kuilių, turėtų naudotis sėklinimo paslaugomis.
Svarbus vaidmuo raumeningos, geros kokybės ir rentabilios kiaulienos gavyboje tenka pramoniniam mišrinimui, kuris turi būti plėtojamas kompleksuose, prekinėse fermose ir individualiuose (ūkininkų) ūkiuose. Mišrinant reikia gerai žinoti parenkamų veislių savybes ir tinkamai jas derinti. Motininė veislė turi pasižymėti geromis reprodukcinėmis, tėvinė – geromis penėjimosi ir mėsinėmis savybėmis. Taigi pramoninio mišrinimo efektyvumas be šėrimo ir laikymo sąlygų labai priklauso nuo parinkto kiaulių veislių derinio.
Remiantis klasikinėmis pramoninio mišrinimo schemomis, 2004–2005 m. veislynuose buvo formuojamos įvairių kiaulių veislių tiriamosios grupės ir nustatyti efektyviausi hibridizacijos deriniai.
Paršavedžių (iš viso 975), mišrintų su kitų veislių kuiliais, vislumas svyravo nuo 10,3 (jorkšyrai x pjetrėnai) iki 11,2 (jorkšyrai x landrasai) paršelių. Skirtumas statistiškai patikimas (P<0,05). Geriau augo tie mišrūnai, kurių tėvai buvo diurokų veislės kuiliai. Paršavedžių, mišrintų su diurokais, pieningumas (21 dienos amžiaus mišrūnų vados svoris) buvo nuo 64,8 iki 66,0 kg.
Atliktas ir mišrūnų (hibridų) augimo intensyvumo ir mėsinių savybių vertinimas kontrolinio penėjimo metodu. Tam Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties kontrolinio penėjimo tvartuose buvo sudarytos Lietuvos baltųjų ir landrasų (21), didžiųjų baltųjų ir landrasų (264), jorkšyrų ir landrasų (399), jorkšyrų ir diurokų (28), jorkšyrų ir pjetrėnų (8), landrasų ir diurokų (13), landrasų ir pjetrėnų (11) bei jorkšyrų, landrasų ir diurokų (12) veislių mišrūnų tiriamosios grupės.
Analizuojant mišrinimo (hibridizacijos) įtaką kiaulių penėjimosi intensyvumui nustatyta, kad sparčiausiu augimu, didžiausiu priesvoriu per parą bei mažiausiomis pašarų sąnaudomis išsiskyrė jorkšyrų, landrasų ir diurokų (trijų veislių) mišrūnai. Išskyrus pašarų sąnaudas, skirtumai statistiškai patikimi (P<0,005–0,001). Antroje vietoje pagal visus penėjimosi rodiklius buvo hibridai, kurių tėvai taip pat diurokų veislės kuiliai (JxD bei LxD).
Baigus kontrolinį penėjimą, vidutiniškai 95 kg svorio gyvoms kiaulėms atliktas fenotipinis raumeningumo įvertinimas. Ultragarso aparato Piglog 105 duomenimis, tarp mišrūnų didžiausiu raumeningumu (57,8 ir 57,2 proc.) pasižymėjo mišrūnai, turintys 50 proc. pjetrėnų veislės kraujo (JxP, LxP), bei mišrūnai (JxD), turintys 50 proc. diurokų veislės kraujo (57,5 proc.). Tačiau šių trijų derinių raumeningumo skirtumas statistiškai nepatikimas. Mažiausias raumeningumas (54,0 proc.) buvo būtent to derinio mišrūnų (JxLxD), kurių buvo didžiausias priesvoris per parą (994 g).
Tiriamųjų kiaulių mėsinės savybės praktiškai patvirtino fenotipinio raumeningumo įvertinimo aparatu Piglog 105 rezultatus. Ploniausi lašiniai už paskutinio šonkaulio buvo landrasų ir pjetrėnų (13,4 mm), o storiausias ilgasis nugaros raumuo – jorkšyrų ir pjetrėnų (42,7 cm2 ) mišrūnų. Skirtumai statistiškai patikimi (P<0,05–0,001). Visų mišrūnų kumpio svoris buvo panašus (11,3–11,8 kg), o skerdenos puselės ilgis svyravo nuo 94,8 cm (JxLxD) iki 99,3 cm (LBxL). Tačiau šiandieninėje kiaulių selekcijoje skerdenos puselės ilgiui skiriamas vis mažesnis dėmesys. Pagrindinis skerdenų įvertinimo rodiklis – jų raumeningumo procentas, kuris glaudžiai susijęs su lašinių storiu ir ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotu. Pastarieji du rodikliai ir nulėmė mišrūnų raumeningumą.
Lietuvoje yra didžiųjų baltųjų ir jorkšyrų veislių kiaulių veislynai. Priklausomai nuo kilmės pažymėjimuose nurodytos veislės pavadinimo, importuotos kiaulės pavadintos didžiosiomis baltosiomis arba jorkšyrais. Tai ta pati (panaši) kiaulių veislė. Todėl jų tarpusavio poravimą (sėklinimą) tikrai galima laikyti grynuoju veisimu, o gautą prieauglį vadinti didžiosiomis baltosiomis/jorkšyrais.
Reikia pasakyti, kad diurokai ir pjetrėnai visuose mišrinimo deriniuose turi būti naudojami paskutiniai, o gauti mišrūnai (hibridai) realizuojami mėsai. Mišrūnių kiaulaičių, gautų panaudojus diurokų ir pjetrėnų kuilius, veislei palikti nepatartina. Kadangi mišrūnai reiklesni šėrimo ir laikymo sąlygoms, todėl mišrinimo derinius kiaulių augintojai turėtų pasirinkti pagal savo realias galimybes. Kuo raumeningesnės kiaulės, tuo jos reiklesnės visaverčiam šėrimui bei sausesnėms ir šiltesnėms laikymo sąlygoms. Ypač gerai turi įvertinti savo galimybes tie kiaulių augintojai, kurie planuoja hibridizacijos deriniuose panaudoti pjetrėnų veislės kuilius. Ši veislė labiausiai jautri stresams, blogina palikuonių mėsos kokybę.
Sprendžiant aktualius mėsos kokybės klausimus, hibridizacijos deriniuose ateityje gali tekti atsisakyti pjetrėnų. Tokiose kiaulininkystės išvystytose šalyse, kaip Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir kitose, jie jau nenaudojami. Perspektyviausia tėvinė veislė hibridizacijos deriniuose tampa diurokai ir landrasų x diurokų mišrūnai. Mūsų atlikti tyrimai taip pat patvirtino šį dėsningumą. Diurokai pasižymi ne tik gerais penėjimosi ir mėsingumo rodikliais, bet ir didesniu tarpraumeninių riebalų kiekiu, gerinančiu mišrūnų (hibridų) mėsos technologines ir skonines savybes.
Veislynai išaugina pakankamą veislinio prieauglio skaičių ne tik savo bandai atnaujinti, bet gali aprūpinti veisline medžiaga ir kompleksus, prekines fermas ir ūkininkų ūkius, kuriuose vykdomas pramoninis kiaulių mišrinimas. Veislinio prieauglio pardavimą lemia tam tikrų veislių paklausa, sveikatingumas ir kitos priežastys. Analizė parodė, kad daugiausia parduodama didžiųjų baltųjų ir landrasų bei jorkšyrų ir landrasų veislės pirmos kartos (F1) mišrūnių kiaulaičių, mažiau – Lietuvos baltųjų kiaulaičių. Didžiąją dalį veislinio prieauglio nuperka kompleksai (UAB „Krekenava“, UAB „Lekėčiai“ ir kt.) iš savų įsteigtų veislinių fermų (veislynų), gaudami valstybės paramą. Tai nėra blogai. Juolab, kad tokie stambūs prekiniai ūkiai taip apsisaugo nuo papildomų ūkinių ligų. Tačiau ir kiti kompleksai (neturintys savo veislinių fermų), prekinės fermos, ūkininkai turi naudoti ne tik gerus tėvinių veislių kuilius, bet ir turėti aukštos veislinės vertės motininių veislių kiaulaičių. Todėl mišrūnus mėsai auginantiems visų kategorijų prekiniams ūkiams, norintiems pasiekti gerų rezultatų, reikalingas veislines kiaulaites būtina įsigyti iš veislynų, o neatsirinkti iš savų penimų kiaulių grupės. Pastaraisiais metais galima pirkti ir mažesnio (nuo 30 kg) svorio pirmos kartos mišrūnes kiaulaites. Į prekinius ūkius, ypač kompleksus, patekęs jaunesnis veislinis prieauglis lengviau prisitaiko prie naujų laikymo bei šėrimo sąlygų ir iki kergimo (sėklinimo) spėja persirgti ligomis.
Tenka pasidžiaugti, kad kompleksų specialistai jau yra girdėję, o kiti – ir išbandę pagerintas Lietuvos baltąsias, turinčias 50–75 proc. Anglijos didžiųjų baltųjų veislės kraujo. Todėl reikia manyti, kad Lietuvos baltųjų ar šios veislės F1 mišrūnių kiaulaičių santykis, palyginti su importuojamomis veislėmis, kompleksuose didės. Padidėjus šios veislės paklausai, didesnę naudą pajus ir Lietuvos baltąsias laikantys veislynai.
Didžioji dalis (apie 60 proc.) kompleksų perka veislinį prieauglį, o kita dalis (apie 40 proc.), ko gero, apsirūpina iš savų penimų kiaulių bandos. Analizuojant duomenis matyti, kad daugumoje kompleksų, kurie neatnaujina savo reprodukcinės bandos veisliniu prieaugliu, įsigyjamu iš veislynų ar užsienio šalių, yra mažesnis paršavedžių vislumas, didesnės pašarų sąnaudos kilogramui priesvorio ir pan. Geriausia išeitis, kad kompleksai su veislynais sudarytų veislinio prieauglio pirkimo sutartis. Tada veislynai žinotų, kiek ir kokių veislių prieauglio reikia užauginti.
