- Gediminas DRAGŪNEVIČIUS, VGTU
- Mano ūkis
Vokietijoje, Kanadoje, Jungtinėse Valstijose jauni ūkininkai mokomi labai paprastų valdymo, vadovavimo principų ir taisyklių. Mes savo ūkininkų to dar nemokome.
Daugelis jaunų Vakarų ūkininkų pirmiausia įgyja gerą bazinį išsilavinimą. Jie gauna chemijos, biologijos, genetikos, technikos ir kitų mokslų žinių, teisės, verslo valdymo, verslo steigimo pagrindus. Vėliau būsimieji ūkininkai studijuoja vadinamuosius technologijų mokslus: augalininkystės, gyvulininkystės, technikos eksploatavimo, produktų perdirbimo ir kitus.
Bazinį išsilavinimą įgiję specialistai Vakaruose net kelerius metus privalomai dirba ūkių vadovų ar vadovaujančių darbuotojų mokiniais, padėjėjais, asistentais, pavaduotojais, kursantais ir pan. Po to jiems leidžiama savarankiškai organizuoti ir valdyti juridinius bei technologinius procesus, tačiau nesuteikiama įgaliojimų valdyti visą verslą. Būsimiesiems ūkininkams tenka gerokai palaukti, kol gauna galimybę savarankiškai imtis išorinės verslo aplinkos organizavimo.
Tik turintieji bazinį išsilavinimą ir pakankamai padirbėję greta vadovų ar vadovaujančių darbuotojų gali siekti „verslininkystės“ žinių. Dažnai šios žinios suteikiamos intensyviuose ir, mūsų akimis, brangiuose, bet gana trumpai trunkančiuose (kelių savaičių ar mėnesių) kursuose. Kai kur jie prilyginami magistrantūrai ar net doktorantūrai. Bazinis išsilavinimas įgyjamas specialiose šakinėse mokyklose, o įvairių ūkio šakų verslininkams verslininkystės mokymai yra rengiami bendrai.
Pirmiausia gilinamos teisinės žinios, sprendžiant praktinius verslo klausimus. Manoma, kad studentai įstatymus žino, tad mokoma išvengti teisinių problemų, kurių sprendimas Vakarų pasaulyje brangiai kainuoja. Verslininkams įteigiama, kad teisinių paslaugų firmos turi būti svarbiausi jų verslo partneriai. Žinoma, elementarius dalykus verta ir patiems žinoti.
Kitas mokymų objektas – vidinės verslo aplinkos organizavimas kaip jau esamo kapitalo sutvarkymo priemonė, kurį būtina skirti nuo išorinės verslo aplinkos organizavimo. Apie vidinį verslo organizavimą besiklausančioje auditorijoje drauge sėdi būsimas ūkininkas ir laikrodžių gamintojas, pretendentas į logistinės firmos vadovo postą ir naujas vidutinio dydžio statybos firmos kontrolinio akcijų paketo savininkas bei kiti klausytojai, planuojantys ne vien ką nors gaminti, pardavinėti ar teikti paslaugas. Visus juos vienija bendras tikslas – padaryti savo verslą pelningą.
Lietuvos ūkininkai ne prasčiau už vakariečius išmano teisinius ir technologinius savo verslo klausimus, tačiau mokytis, ypač konsultuotis, vakariečiai linkę kur kas daugiau.
Organizacijos vidaus valdymui Lietuvoje nekreipiama daug dėmesio, nes manoma, kad verslo savininkas ar jo valdymo komanda patys gali nuspręsti, kokia turi būti verslo įmonės struktūra, darbuotojų funkcijos, atsakomybė, atlyginimo už darbą sistema ir pan. Vakaruose manoma visai kitaip.
Valdymo mokymuose bendrai nagrinėjama verslo organizacijos funkcinė struktūra, nes logistikos, prekybos, paslaugų, statybos, žemės ūkio ar kitų ūkio šakų įmonėse ji beveik nesiskiria. Toliau pateikiami svarbiausi verslo vidinio organizavimo (dar vadinamo ekonomikos ar net pelno valdymu) principai.
Teisinis ir technologinis verslo organizavimas turi vykti centralizuotai, nediskutuojant ir neginčijant to, kas parašyta įstatymuose ir technologinėje dokumentacijoje.
Pasidalijimo darbu struktūra turi būti tokia, kokios reikia darbams atlikti, o ne tokia, kokios nori įmonės vadovas ar valdymo komanda.
Verslo savininkai ir vadovai turi kasdien gauti informacijos apie kiekvieno direktoriaus, produkto vadovo, padalinio vadovo juridinės ir technologinės veiklos ekonominius rezultatus. Pavyzdžiui, komercijos direktorius turi kasdien užtikrinti, kad iš partnerių paimti ištekliai (kreditai), kuriuos mes vis dar vadiname „pirkimu“, būtų laiku apmokėti iš įplaukų dalies, skirtos tam tikslui.
Verslininkams siūloma mažai dėmesio kreipti į tai, kas, ką ir kiek padarė; vietoje to raginama skaičiuoti, kiek kiekvienas uždirbo pelno. Kiekvienas vadovas tai turi daryti kasdien. Joks valdymo darbuotojas negali nieko gauti iš išorės ar vidaus partnerių kitaip, kaip tik sumokėdamas iš savo disponuojamų lėšų; jie tiesiog nesupranta, kad direktorius, produkto ar kitas vadovas gali nedisponuoti pinigais, nesudarinėti vidinio balanso.
Besimokantys verslininkai labai greitai suvokia, kad kiekviena verslo įmonė, nepriklausomai nuo jos technologinės krypties ir dydžio, vykdo tas pačias valdymo funkcijas; jie gauna tokių funkcijų sąrašą, supažindinami su funkcijų paskirstymo principais įvairaus dydžio valdymo aparatuose; mokymuose akcentuojama, kad joks savininkas ar vadovas negali pats sugalvoti, ką vienas ar kitas valdymo aparato darbuotojas turi daryti ir padaryti.
Klausytojai šiek tiek nustemba, kai lektoriai jiems pataria pradėti produktų gamybos paruošimą be darbo dokumentacijos, tačiau jų abejonės tokia galimybe išblėsta, kai jie išmokomi skirti tris verslui reikalingus informacijos srautus. Tai informacija apie produkto sukūrimo technologinius procesus, produkto erdvę, produktui naudojamus išteklius.
Tarkime, ūkininkas žino, kad jo krašte auginama tik 40 įvairių kultūrų, priklausančių tik 8 skirtingoms grupėms (vasariniai javai, žiemkenčiai, kaupiamieji, daugiametės žolės), o žemė gali būti paruošta tik pagal 8 variantus, bet jis jau yra numatęs sėjomainos laukus ir naudoja „trilaukę sistemą“. Tuomet ruoštis verslui ūkininkas gali neturėdamas konkretaus sėjos plano, nes to plano variantų – vos keletas. Jo produktų erdvė (laukai, kur teks sėti) gali pasikeisti paskutinę dieną prieš sėją. Jam gali tekti berti į žemę ne miežius, bet rapsus, pakeisti trąšų sudėtį. Bet produkto sukūrimo technologinis procesas bus beveik tas pats. Tad pasiruošti ūkininkui negali sutrukdyti jokia nežinia.
