Eksportuojamojo, kitaip tariant perteklinio, pieno supirkimo kaina gamintojams mažinama 0,21–0,48 Lt/kg (0,06–0,14 EUR/kg). Ši kaina nustatoma pagal pieno kainų lygį pasaulio rinkose, atėmus transportavimo išlaidas.

Iki 2002 metų Kanadoje galiojo vadinamasis A/C pieno kvotų modelis. Tačiau reikalaujant Pasaulio prekybos organizacijai (PPO) jo buvo atsisakyta. A/C pieno kvotų modelis sudarė galimybę eksportuoti daugiau produkcijos negu buvo suderinta su PPO. Pagal PPO nutarimus, subsidijos pieno eksportui gali būti skiriamos tik mažinant kainas vidaus rinkoje.

Nuo 2003 metų Kanada gali paremti pieno ar pieno produktų eksportą, jei tai neprieštarauja PPO nutarimams.
Derybose su PPO Kanada, kaip ir ES šalys, verčiama atverti savo vidaus rinką trečiųjų šalių pieno produkcijai. Kol kas pieno įvežimą į Kanadą riboja vidaus rinkos apsaugos priemonės, tarp jų ir muitų tarifai.

Savita kainų reguliavimo sistema

Kanados vidaus rinkos kainų sistema yra griežtai reguliuojama. Visose provincijose veikia Vyriausybės patvirtintos pieno rinkos komisijos, kiekvieną jų sudaro 12 pieno gamintojų atstovų.

Komisijų ir pieninių atstovai derasi dėl visų 5 pieno produktų klasių kainų. Susitarus dėl šių kainų, apskaičiuojama šviežio pieno supirkimo iš gamintojų kaina. Kanadoje skiriamos šių pieno produktų kainos:

• geriamojo pieno;
• ledų ir jogurtų;
• sūrių;
• sviesto ir lieso pieno miltelių;
• kitų pieno produktų.

Sistema sureguliuota taip, kad visų provincijų pieno gamintojams už parduotą pieną būtų mokama vienoda kaina, neatsižvelgiant į tai, kokiai pieninei jis parduoda savo pieną. Pinigus ūkininkams už pieną sumoka ne tiesiogiai gamintojai, o minėtosios komisijos, kurios perskirsto perdirbėjų lėšas, skirtas atsiskaityti su gamintojais.

Pieno supirkimo kainos Kanadoje pas­taraisiais metais svyravo nuo 1,14 iki 1,41 Lt/kg (0,33 iki 0,41 EUR/kg). Per pastaruosius 8 metus Kanados ūkininkai už vieną kilogramą pieno vidutiniškai gavo 0,41 Lt (0,12 EUR/kg) daugiau negu Vokietijos ūkininkai.

Gamybos išlaidos slegia gamintojus

Pieno kvotų perdavimas iš ūkio į ūkį arba šeimos nariams vyksta per provincijų pieno biržas. Kvotų kainos įvairių regionų biržose skiriasi.

 
Kvebeko ir Ontario provincijose, kuriose pagaminama beveik trys ketvirtadaliai viso Kanados pieno, kvotos kainos pastaraisiais metais buvo didesnės kaip 6,90 Lt/kg (2 EUR/kg). Taigi pieno kvotos kaina šiose provincijose yra apie 4 kartus didesnė negu Vokietijoje.

Pieno kvotos kaina Kanadoje nuolat kyla, todėl ūkininkai, plečiantys gamybą, patiria nemažai išlaidų.

Kanados pieno gamybos efektyvumą galima įvertinti, lyginant aukštas pieno kainas su gamybos išlaidomis.
Palyginti Kanados ir Vokietijos ar kitų ES šalių ilgesnio laikotarpio pieno ekonominius rodiklius yra sudėtinga (pirmiausia dėl staigios valiutų kurso kaitos). Pagal IFCN (International Farm Comparison Network) vertinimus, 2004 metais atrinktuose Kanados ir Vokietijos ūkiuose išlaidos labai skyrėsi.

Buvo lyginami Kanados ūkiai, kuriuose laikomos vidutiniškai 98 karvės, su Vokietijos ūkiais, kuriuose vidutinis karvių skaičius siekė 80. Kanados ūkiuose pieno gamybos išlaidos sudarė 1,42 Lt/kg (0,413 EUR/kg), o Vokietijos – 1,01 Lt/kg (0,292 EUR/kg). Todėl Vokietijoje pieno savikaina yra daugiau kaip 40 proc., arba 0,41 Lt/kg (0,12 EUR/kg), mažesnė negu Kanadoje. Vien pieno kvotos kaina Kanadoje yra 0,09 Lt/kg (0,025 EUR/kg) didesnė negu Vokietijoje. Tuo pačiu laikotarpiu pieno supirkimo kaina Kanados ūkiuose buvo didesnė tik 0,35 Lt/kg (0,10 EUR/kg).
Kanados specialistų skaičiavimais, pieno gamybos savikaina jų šalies ūkiuose siekia daugiau kaip 1,83 Lt/kg (0,53 EUR/kg). Tad nors pieno supirkimo kainos yra aukštos, rentabili pieno gamyba Kanadoje dėl didelių gamybos kaštų be paramos neįmanoma.

Vyksta struktūriniai pokyčiai

Ekonominė būtinybė verčia Kanadą, Vokietiją ir kitas ES šalis ieškoti būdų išsilaikyti nuolatos stiprėjančios konkurencijos sąlygomis. Viena tokių priemonių yra struktūriniai pieno ūkių pokyčiai. Retai apgyvendintoje Kanadoje pieno ūkiai turi mažai galimybių imtis alternatyvios ne žemės ūkio veiklos arba pagalbinio verslo pajamoms papildyti.

Nuo 1970 metų, kai buvo įvesta kvotų sistema, iki šių metų pieną gaminančių ūkių Kanadoje sumažėjo nuo 122 194 iki 16 033 ūkių, t. y. beveik 8 kartus. Vien tik per 15 pastarųjų metų apie pusė pieno gamintojų nutraukė savo veiklą. Vidutinis metinis ūkių skaičiaus sumažėjimas sudaro apie 3,6 proc. Karvių skaičius, tenkantis vienam ūkiui, padidėjo nuo 43 (1991 metais) iki 65 (2006 metais).

Vokietijoje pieno ūkių skaičius nuo 1991 metų kasmet mažėjo 4 proc. Per pastaruosius 10 metų karvių laikytojų šioje šalyje sumažėjo beveik perpus. Vidutinis karvių skaičius viename ūkyje per šį laikotarpį padidėjo nuo 22 iki 38, arba 1,7 karto.

Kanados pieno kvotų sistema yra pagrįsta vidaus rinkos poreikiu, o reguliavimo priemonės netrukdo pieno ūkių struktūriniams pokyčiams.

Kanados patirtis mūsų sąlygomis

Kanados pieno kvotų modelis iš pirmo žvilgsnio yra patrauklus, tačiau jį vargu ar įmanoma įgyvendinti Europos Sąjungoje dėl kelių priežasčių.

• Tam, kad visą ES pagamintą pieno produkciją galima būtų realizuoti ir sunaudoti vidaus rinkoje, ES pieno kvotą tektų sumažinti 15–20 proc. ES pieno komisija apie pieno kvotų mažinimą kol kas nekalba, priešingai, planuoja jas apie 1,5 proc. padidinti. Ateityje pieno kvotas taip pat numatoma didinti.
• ES privalėtų stabdyti nusistovėjusią pieno kainų sudarymo tvarką, kad galėtų nustatyti aukštesnes pieno supirkimo kainas visose ES šalyse. Tokios priemonės sugriautų visus konkurencijos pagrindus.
• ES privalėtų nuolat saugoti vidaus rinką nuo daug pigesnių trečiųjų šalių pieno produktų. Pagal susitarimus su PPO, ES jau 1993 metais privalėjo savo rinkos apsaugos priemones sumažinti 36 proc. ir 5 proc. padidinti importuojamų pieno produktų sunaudojimą vidaus rinkoje. Šiuo metu vykstančių derybų metu PPO siekia dar labiau atverti vidaus rinkas trečiųjų šalių pieno produktams.

PPO taisyklės numato Kanadai dar griežtesnes negu ES šalims sąlygas liberalizuojant pieno rinką. Kiekvienas litras pieno, įvežto į Kanadą iš trečiųjų šalių, išbalansuoja visą šalies kvotų sistemą ir situaciją vidaus rinkoje. JAV ypač laukia, kada galės savo pieno produktų pertekliaus dalį laisvai realizuoti kaimyninėje valstybėje. Vos tik padidėja produktų pasiūla, ypač iš trečiųjų šalių, kainos rinkoje tuojau pat mažėja, net ir lanksti kvotų sistema ne visada gali tai sustabdyti.

Kanados pieno kvotų sistema, pritaikius ją ES šalyse, nepadėtų išspręsti dabartinių pieno gamybos ir realizavimo problemų. Taikant tik kai kuriuos sistemos elementus, jų efektyvumu taip pat būtų verta abejoti. Tokie žingsniai greičiausiai sutrikdytų nusistovėjusius rinkos santykius ir sukeltų pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų prieštaravimus.

1970 metais specifinėmis Kanados sąlygomis sukurta pieno kvotų sistema veikia kaip visuma. Tačiau besikeičiančios ekonominės ir politinės sąlygos verčia ir šią šalį ieškoti kitų būdų situacijai gerinti, nes valstybinis rinkos sąlygų reguliavimas vis mažiau pasiteisina.

Parengta pagal užsienio spaudą