- Jurga ZALECKIENĖ, „Mano ūkis“
- Mano ūkis
Patys populiariausi kaimo turizmo regionai mūsų šalyje – Zarasų ir Ignalinos. Nedaug nuo jų atsilieka Trakų, Plungės ir Klaipėdos rajonai. Visuose juose yra po geras kelias dešimtis kaimo turizmo sodybų. Joniškio rajone tokia tik viena – Daivos ir Vitalijaus Kairių. Jauni žmonės puoselėja sodybą Buivydžių kaime, vos septyni kilometrai nuo Joniškio Žagarės link.
Daiva ir Vitalijus tikina, kad šie metai – pirmieji, kai jie visas savo jėgas ir daug laiko skiria kaimo turizmo verslui. Prieš tai kelerius metus sodybą tvarkė Daivos tėvai – stambūs Joniškio rajono ūkininkai Rita ir Vidmantas Krištopaičiai. Būtent Ritai Krištopaitienei kilo idėja nuošaliame erdviame vienkiemyje priiminėti svečius. Be šeimininko likusi sodyba buvo gerokai apleista, apžėlusi krūmais, bet pati vieta – didelis tvenkinys, seni galingi medžiai, aplink tvyranti ramybė – prašyte prašėsi suteikti jai naują paskirtį.
Po truputį, po plotelį buvo išvalyta kelių hektarų teritorija. Kasmet po vieną aukštą lipdytas iškilo trijų aukštų svečių namas. Pirmajame jo aukšte įrengta erdvi svetainė ir virtuvė, o viršuje – miegamieji kambariai: iš viso keturiolika vietų. Stengtasi išlaikyti lietuviško kaimo stilių – visur daug natūralaus medžio, lovos padarytos liaudies meistrų, apgalvotai suformuotose erdvėse panaudota kiekviena niša. Kambariuose nėra jokių nereikalingų detalių – tik tai, kas būtina. Vonios kambariuose – modernūs dušai ir gaivi švara.
Iš balkonų atsiveria visa sodybos erdvė, kurią natūralia siena juosia medžių eilės. Pačioje aukščiausioje kiemo vietoje, ant kalvelės, pastatyta originali pavėsinė, sumeistrauta iš natūraliai išsilanksčiusių medžių šakų. Įmantriais laiptais galima užkopti į patį jos smaigalį ir apžvelgti sodybos panoramą. Pusantro hektaro ploto žuvingame tvenkinyje žvejai pagauna lydekų, karpių, lynų. Vitalijus sako, kad rengiasi tvenkinį valyti ir gilinti, nes labai jau išvešėjo vandens augmenija.
Tarp namo ir tvenkinio įrengtas karšto vandens kubilas, jau spėjęs tapti viena populiariausių čia atvykstančių svečių pramogų. Šviežumu dar dvelkia tik šią vasarą sumontuota vaikų žaidimų aikštelė, sūpuoklės. Sporto mėgėjams – lauko tinklinio aikštelė. Medžių paūksmėje įrengtose šašlykinėse svečiai mėgsta pavakaroti, išsikepti mėsos, pagurkšnoti alaus. Už namo jau išlieti pamatai naujai pirčiai, tik meistrai vis delsia atvažiuoti ją sumontuoti. „Skambinu jiems kas dieną, vis raginu paskubėti – taip norisi greičiau viską susitvarkyti“, – sako Daiva. Pirtyje tilps ir sauna, ir baseinas.
Kelių hektarų veją tenka šienauti bent kartą per savaitę. Daiva ir Vitalijus pasikeisdami ją nupjauna vejapjove, tam sugaišdami visą dieną. Bet trumpai skustoje žolėje gražiai išryškėja alpinariumo kalnelis, skaistūs gėlių žiedai, už namo susispietusių alyvų pulkelis.
Šiaurinėje sodybos dalyje stūkso senas, iš molio drėbtomis sienomis, šiam Aukštaitijos etnografiniam regionui būdingas tvartas. Daiva ir Vitalijus planuoja jį restauruoti, nors tai, ko gero, sudėtingiau ir brangiau, negu nugriauti ir pastatyti naują. Vitalijus gali objektyviai įvertinti darbo sudėtingumą ir savo jėgas, nes jo specialybė – kaimo statybų meistras. Atnaujintame pastate Kairiai planuoja įrengti pobūvių salę ir modernią virtuvę. Kol kas svečiams maisto šeimininkai neruošia. Na, nebent pasiūlo paragauti pačių išaugintų braškių – jauna šeima dalį lėšų pragyvenimui užsidirba iš verslinio braškyno. Rudeniop senųjų sodybos medžių šakos nusvyra nuo slyvų ir obuolių – kelias dešimtis metų skaičiuojantys vaismedžiai dar gausiai dera.
Šaltuoju metų laiku sodyba neveikia, nors panorėjus galima ir per šalčius gerai iškūrenti židinį. Darbų sezonas prasideda balandžio mėnesį ir tęsiasi iki spalio–lapkričio. Populiariausia išsinuomoti visą sodybą savaitgaliui: čia atšokamos vestuvės, minimi jubiliejai, baigiantis mokslo metams pasipila moksleivių ekskursijos. „Stengiamės kuo mažiau maišytis svečiams akyse, nebent jie pageidautų matyti šeimininkus“, – savo poziciją dėsto Daiva ir Vitalijus. Savaitgalio dienomis sodybos nuoma vienai parai kainuoja 500 litų.
„Daugiau ir nedrįstame prašyti, nes mūsų rajone nėra tiek turtingų žmonių, kiek sostinėje ar kitame dideliame mieste. Šiokiadieniais dėl kainos galima pasiderėti“, – šypsosi Daiva. Užsakymų paprastai būna mėnesiui į priekį, bet kartais, tiksliai žinodami pobūvio datą, klientai paprašo rezervuoti vietą ir gerokai anksčiau. Daugiausiai svečių sulaukia iš Joniškio, Žagarės, būna ir iš Vilniaus. Antri metai sodyboje apsistoja viena vokiečių šeima.
„Dar nespėjome pajusti šio verslo skonio, juk šiemet tik pati pradžia. Reikia žinių, kaip bendrauti su svečiais, kaip juos pritraukti, kaip save pareklamuoti. Didžiausia mūsų konsultantė – mano mama, o visas naujienas sužinome iš Kaimo turizmo asociacijos“, – prisipažįsta Daiva, ir priduria laukianti rudenį planuojamų kvalifikacijos kėlimo kursų.
Šį rudenį mokymai kaimo verslininkams vyks keturiuose Lietuvos regionuose. Išklausiusiems kursus, bus suteikta poilsio kaime (kaimo turizmo) organizatoriaus kvalifikacija. Iš viso profesiniame mokyme jau dalyvavo 560 kaimo turizmo sodybų šeimininkų. Įdomu tai, kad net 302 iš jų (54 proc.) turi aukštąjį išsilavinimą. „Mūsų šalyje kaimo turizmo verslą reglamentuoja 15 įstatymų – juos privalo žinoti kiekvienas užsiimantis šiuo verslu“, – pabrėžė Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Regina Sirusienė. Šiuo metu asociacija vienija apie 1 000 narių.
