Ridikai atsparūs šalnoms, todėl juos sėti galima anksti, nes sėklos pradeda dygti esant 1–3o C temperatūrai. Kai dirvoje drėgmės pakanka ir dienomis temperatūra pakyla iki 10o C ir daugiau, ridikai sudygsta per 6–7 dienas. Dygstantys augalai ištveria –4–5o C šalnas, nenukenčia, kai –3o C šalčio temperatūra laikosi net kelias dienas. Vėliau, augalams augant, atsparumas šalčiui mažėja. Butonizacijos tarpsniu jie yra jautriausi, ir minusinė temperatūra gali pakenkti. Suaugę ridikų augalai atspariausi, jiems nepakenkia, kai temperatūra nukrenta ir iki –6–8o C šalčio, todėl žaliajam pašarui juos galima naudoti ilgai – iki užšalimo.

Praėjus mėnesiui po sudygimo, pavieniai augalai pražysta, o masinis jų žydėjimas prasideda dar po 5–6 dienų. Kiekvienas žiedas žydi 2–3 dienas. Iš pradžių žydi pagrindinio stiebo, o vėliau – šoninių šakelių žiedai. Žydėjimo metu augalus noriai lanko bitės ir kiti vabzdžiai. Jų apdulkinti žiedai greičiau užmezga ankštaras, augalai vienodžiau bręsta. Atliekant tyrimus Vokės filiale, žydėjimo pradžioje augalų aukštis siekė 60–70 cm, o praėjus dviem savaitėms beveik padvigubėjo. Žydėjimo metu augalų žalioji masė turi 11–12 proc. sausųjų medžiagų. Kadangi ridikai gausiai šakojasi, todėl nevienodu laiku formuojasi žiedynai ir sėklų brendimas būna labai ištęstas, tačiau ankštaros neatsidaro, sėklos neišbyra ir visada galima laukti visiško sėklų subrendimo. Paprastai sėklų derlius nuimamas, kai būna subrendusios 90–95 proc. sėklų.

Ridikus auginant sėklai, reikėtų parinkti sukultūrintas priesmėlio ir priemolio dirvas, kurios pavasarį neužmirksta, o jų pH ne mažesnis kaip 5,5. Geras priešsėlis kaupiamieji augalai, javai, daugiametės žolės. Nuėmus javus, reikia nuskusti ražienas ir rudenį giliai suarti. Kai ridikai auginami po daugiamečių žolių, tai, nupjovus antrąją žolę, dirva nuskutama, pradėjus dygti piktžolėms – kultivuojama ir rudenį suariama plūgais su priešplūgiais, kad neperpuvusi velėna patektų į vagos dugną. Dažniausiai ridikai sėklai auginami po javų, nes geresni priešsėliai skiriami kitiems reiklesniems augalams. Ridikai sėklai sėjami pavasarį, kai sėjamas vasarojus – balandžio pabaigoje ir gegužės pirmoje pusėje. Sėjama eilinėmis sėjamosiomis 12–15 cm pločio tarpueiliais, išsėjant 25–30 kilogramų sėklos į hektarą. Geriausiai sėklos sudygsta įterptos 2–4 cm gylyje.

Sudygus augalams, pasėlis patręšiamas azotu N60. Jei dirva labai neturtinga maisto medžiagų, prieš dirvos paruošimą naudinga patręšti fosforo ir kalio trąšomis P60K60, tada augalai užmezga daugiau ankštarų ir suformuoja jose daugiau sėklų.

Kartais augalų butonizacijos pradžios tarpsniu augalus pažeidžia spragės, rapsiniai pjūkleliai, kopūstinės kandys. Daugiausia žalos gali padaryti rapsiniai žiedgraužiai. Vabalai apgraužia ridikų pumpurus, išėda kuokelius ir piesteles, žiedai ir ankštarėlės nebeišsivysto. Augalų butonizacijos fazėje pastebėjus bent 2 vabalus ant vieno augalo, pasėlį būtina nupurkšti insekticidais: fastaku (0,1–0,15 l ha-1), deciu (0,25–0,30 ha-1) ar kitais. Sėklų derlius nuimamas tiesioginiu kombainavimu ir tik išimtiniais atvejais taikomas atskirtinis nuėmimo būdas. Tada nupjauti į pradalges ridikai paliekami kelioms dienoms, sėklos geriau subręsta, lengviau kuliasi. Iš visų kryžmažiedžių augalų pašarinius ridikus sunkiausia kulti, jų ankštaros, net ir visiškai sudžiūvusios, neatsidaro, todėl kulti reikia, esant labai sausam orui visiškai išdžiūvusias ankštaras.

Pašariniai ridikai gana sparčiai auga ir vystosi, todėl juos žaliajam pašarui ar žaliajai trąšai labai naudinga auginti pūdymų ir vienamečių žolių lauke. Gegužės pirmoje pusėje pasėtus ridikus jau liepos antroje pusėje galima naudoti žaliajam pašarui arba aparti žaliajai trąšai ir vėliau sėti žiemkenčius. Todėl pūdymų vasarą nereikės įdirbti. Ridikai gerai nustelbia piktžoles, o žaliosios trąšos nauda neabejotina. Tyrimuose, išsėjus 30 kg/ha ridikų sėklos ir patręšus azotu N60 norma, rugpjūčio pradžioje žaliosios masės derlius siekė 29–34 t ha-1, kurią aparus kaip žaliąją trąšą, žieminių rugių grūdų derlius gautas 0,58–0,64 t ha-1, arba 8,6–10,3 proc. didesnis, palyginti su derliumi po juodojo pūdymo.

Ridikus žaliajai trąšai ir žaliajam pašarui galima sėti ir po anksti nukastų ankstyvųjų bulvių ir net po nupjautų javų – rugių, kviečių, miežių, jeigu šių augalų derlius nuimamas iki rugpjūčio pradžios. Nuėmus minėtų augalų derlių, dar būna pakankamai aktyvių temperatūrų, kad tais pačiais metais užaugtų gausus ridikų žaliosios masės derlius. Bandymuose Vokės filiale ridikai, pasėti po anksti nukastų ankstyvųjų bulvių, iki vėlyvo rudens užaugino net iki 30 t ha-1 žaliosios masės. Ridikus aparus žaliajai trąšai, kitais metais miežių grūdų derlius buvo 0,76 t ha-1 didesnis, palyginti su miežių derliumi, gautu po bulvių priešsėlio be žaliosios trąšos. Kai žalioji masė skirta trąšai, ją reikia aparti spalio mėnesį, nes, atvėsus orams, žaliosios masės mineralizacija labai sulėtėja, mažiau mineralinio azoto išsiplauna į gilesnius dirvožemio sluoksnius.

Liepos mėnesį ar rugpjūčio pradžioje pasėti pašariniai ridikai užauga daug lapuotesni, jų stiebai būna sultingi, todėl tokį žaliąjį pašarą noriai ėda visi gyvuliai, net daug geriau už pievų ar ganyklų atolų žolę. Parinkus tinkamą sėjos laiką, galima užsiauginti labai gero baltymingo pašaro gyvuliams ir pratęsti jų šėrimą iki vėlyvo rudens. Labai tinka ridikų žaliąją masę maišyti su pievų ar ganyklų žole. Tokį mišinį gyvuliai ne tik geriau ėda, bet, pagerėjus pašaro kokybei, padidėja ir pieno išmilžis bei galvijų priesvoris.