Grybinių ligų požymiai ir plitimo sąlygos

Pilkasis puvinys

Pavasarį, atsinaujinus žieminių rapsų vegetacijai, pasėlyje galima rasti pilkojo puvinio pažeistų augalų. Infekcijos vietoje atsiranda puvinio dėmės, kurių paviršius greitai pasidengia purių, pilkų apnašų veja. Apnašose šis grybas sudaro juodus nedidelius skleročius. Pilkojo puvinio apnikti žieminių rapsų augalai pavasarį būna su būdingu Botrytis cinerea grybo apnašu šaknies kaklelio srityje. Tokie augalai vysta ir žūsta. Jei liga išplinta vėliau, žūsta atskiros augalo dalys arba visi augalai.

 
Botrytis cinerea grybas patenka į augalo vidų per įvairių pažeidimų vietas, nors jis gali pereiti ir ant nepažeistų augalo dalių, jei jos liečiasi su jau grybo apniktomis. Šis grybas į augalą patenka dažniausiai per šalčio ar vėlyvų šalnų pažeidimų vietas, ant lapų vystosi tose vietose, kur prilimpa nukritę žiedlapiai, lapų prisegimo vietose, ant ankštarų – kenkėjų pažeidimo vietose. Tačiau rapsų pasėliuose liga paprastai masiškai neišplinta, būna pažeisti tik pavieniai augalai. Vegetacijos metu grybas plinta konidijomis. Pilkasis puvinys išplinta drėgnais metais, ypač jei rapsai pasėti šalia jautrių šiai ligai augalų – kukurūzų, ankštinių ir kt., jei augalai nukentėję nuo šalnų ar yra pažeisti kenkėjų.

Vėliau, stiebo augimo tarpsniu, žieminiuose rapsuose pasirodo pirmieji juodosios dėmėtligės požymiai. Pirmiausia juodoji dėmėtligė išplinta ant lapų – susidaro įvairaus dydžio ir spalvos dėmės, dažniausiai pilkos arba pilkos su tamsiu apvadu, gali būti ir juodos. Liga pradeda plisti ant senstančių, apatinio ardo lapų, vėliau kyla aukštyn, ant vidurinio ir viršutinio ardo lapų bei ant ankštarų. Esant tinkamoms sąlygoms, dėmės plečiasi, gali susilieti, pasidaryti netaisyklingos, kartais koncentriškai rievėtos. Dėmių vietose audiniai džiūsta. Tokie pat ligos požymiai ir ant vasarinių rapsų augalų lapų. Ant stiebų ir ankštarų dėmės būna juodos, iš pradžių mažos, tačiau drėgnu ir šiltu oru dėmių labai greitai daugėja ir jos didėja. Ligotos ankštaros subręsta anksčiau, susproginėja, jose užauga ligotos, nelabai daigios, smulkios sėklos.

Grybas plinta konidijomis, žiemoja augalų liekanose dirvoje, sėklų paviršiuje, ant įvairių piktžolių. Grybo konidijoms sudygti būtina didesnė negu 95 proc. santykinė oro drėgmė, tada jau po penkių dienų pasirodo dėmelės ant augalo lapų, stiebų ar ankštarų. Tokiose dėmelėse vėl susidaro grybo konidijos, kurias vėjas išnešioja ant kitų augalų. Kai dažni lietūs, vėjas ir didesnė negu 20o C temperatūra, susidaro palankios sąlygos ligai plisti. Jei pasėliai vešlūs, tankūs, pagulę, pasėti šalia pernykščių rapsų plotų ar net atsėliuoti rapsai, liga plinta labiau.

Netikroji miltligė

Ant vasarinių rapsų augalų apatinio ardo lapų kartu su juodosios dėmėtligės požymiais galima rasti ir netikrosios miltligės pažeidimų. Šiai ligai jautresni vasariniai rapsai. Ypač jei rapsai pasėti vėlai arba jiems dygti sąlygos nėra palankios, dygimas užsitęsia, daigai būna silpni. Liga labiau išplinta tuose pasėliuose, kur taikomas supaprastintas žemės dirbimas.

Netikrosios miltligės požymiai yra dvejopi. Ant rapsų lapų viršutinėje pusėje susidaro gelsvos dėmės nelygiais pakraščiais, vėliau visas augalo lapas pasidaro gelsvai rusvos spalvos, apmiršta. Apatinėje lapo pusėje, dėmių vietose, susidaro pilkšvas apnašas, kuris ypač išryškėja drėgnu oru. Apnaše formuojasi grybo sporos, kurias vėjas platina toliau. Jei liga išplinta ankstyvaisiais augimo tarpsniais, smarkiai pažeisti jauni augalai gali žūti. Senesni ligos pažeisti lapai sustorėja, deformuojasi.

Dažniausiai liga pasireiškia ant apatinių lapų ir augalas vėliau tarsi „pabėga” nuo šios ligos. Tačiau kai kada vėlesniais tarpsniais netikroji miltligė gali pažeisti ir ankštaras. Liga plinta su rapsų sėkla ir augalų liekanomis, kai drėgnas oras ir 10–15o  C oro temperatūra.

Žydėjimo metu rapsai gali užsikrėsti sklerotiniu puviniu, tačiau ryškius ligos požymius galima pamatyti tik brendimo tarpsniu. Sklerotinio puvinio askosporos rapsams žydint patenka ant nukritusių žiedlapių rapsų lapų prisegimo vietose, kur joms sudygti sąlygos yra ypač palankios, ir užkrečia augalus. Ant pažeistų rapsų stiebų, šoninių šakų ar net ankštarų atsiranda baltų dėmių, kurios drėgnu oru pasidengia balta vatos pavidalo grybiena. Sausu oru grybiena pradingsta, stiebas pažeidimo vietose būna baltas.

 
Priklausomai nuo to, kada augalas užsikrėtė, dėmės dydis gali labai skirtis. Dėmės pakraščiai paprastai būna šviesesni, vidurys darosi pilkšvas. Stiebas pažeidimo vietose tuščiaviduris, stiebo viduje susiformuoja įvairaus dydžio juodi skleročiai – grybo vaisiakūniai, kurių dėka grybas išgyvena nepalankiomis sąlygomis. Pažeisti augalai anksčiau subręsta.

Infekcijos šaltinis – grybo skleročiai dirvoje. Visos rapsų veislės yra jautrios sklerotiniam puviniui, taip pat šiai ligai jautrūs daugelis kitų lauko augalų (pvz., pupos, žirniai, bulvės) ir piktžolių. Baltojo puvinio skleročiai išlieka gyvybingi dirvoje daug metų. Javai ir varpinės žolės neserga šia liga, ir, auginant šiuos augalus, galima sumažinti skleročių gyvybingumą dirvoje. Skleročiams sudygti būtina drėgmė – ir dirvos, ir oro. Jei būna palankios sąlygos, skleročiai dygsta ir suformuoja apotecius, o iš jų askosporos pasklinda ore.

Lietuvoje pastaraisiais metais labai sparčiai pradėjo plisti fomozė. Šios ligos biologija labai savita. Žieminiuose rapsuose fomozės požymiai ant lapų pasirodo jau rudenį, o vasariniuose – stiebo augimo tarpsniu. Skiriamasis šios ligos požymis yra tas, kad dėmėse susidaro juodi, smulkūs taškeliai – grybo piknidžiai. Ant rapsų stiebų fomozės pažeistose vietose susidaro sausas puvinys, stiebo audiniai lupasi, nustoja vystytis ir stiebai lūžta. Jei fomozė pasireiškia ankstyvaisiais augimo tarpsniais, ji gali padaryti daug žalos, nes pažeisti augalai šaknies kaklelio srityje, nutrūkus medžiagų apykaitai, subręsta anksčiau.

Šia liga rapsų augalai paprastai užsikrečia nuo ligotų augalų liekanų oru plintančiomis askosporomis – tai laikoma pagrindiniu šios ligos sukėlėjo infekcijos šaltiniu. Be to, infekcija gali kilti ir nuo užsikrėtusių sėklų, nuo ligotų rapsų augalų liekanų tiesioginio kontakto metu bei lietaus nuplautomis piknosporomis. Ant pažeistų augalo dalių susidaro pilkos, įdubusios dėmės tamsiais pakraščiais, ant lapų dėmės gali būti koncentriškos. Galimi infekcijos šaltiniai yra ir kiti bastutinių šeimos augalai, taip pat piktžolės.

 
Nuo rudenį užsikrėtusių lapų grybas pereina į lapastiebius ir stiebus. Vėliau, dažniausiai tik rapsų brendimo tarpsniu, išsivysto stiebo apatinės dalies – šaknies kaklelio – sausasis puvinys arba vėžys. Nuo pavasarį užsikrėtusių lapų vegetacijos metu ar jos pabaigoje fomozės dėmės susidaro įvairiame stiebo aukštyje. Šios fomozės dėmės susidaro žydėjimo metu ar po žydėjimo, augalai išlieka žali virš pažeistų vietų ir tokiu atveju žala nėra didelė. Liga plinta per visą rapsų vegetaciją. Sausas šiltas oras stabdo fomozės plitimą. Labiausiai liga plinta, kai temperatūra yra 16–20o C ir didelė santykinė oro drėgmė.

Retesnių grybinių ligų požymiai ir plitimo sąlygos

Šviesmargė

Šviesmarge serga tik žieminių rapsų augalai. Mūsų sąlygomis rapsų pasėliuose liga paprastai masiškai neišplinta, būna pažeisti tik pavienių augalų apatinio ardo lapai. Liga plinta vėsiu ir drėgnu oru. Labiausiai plinta, kai oro temperatūra yra 5–15o C ir didelė dirvos bei santykinė oro drėgmė. Ant lapų pažeidimo vietose atsiranda blankios žalios spalvos, išmirkusių, nelygiais pakraščiais dėmių. Vėliau dėmės pasidaro gelsvai rudos spalvos, jų paviršius padengtas grūdelių pavidalo baltu apnašu. Pažeisti lapai būna trapūs, susiraukšlėję, pažeidimo vietoje įplyšta. Rudenį pažeisti augalai yra jautrūs šalnoms.

Ant stiebų infekcijos vietoje atsiranda ryškiai rudų su juodu taškuotu apvadu dėmių. Pažeistose vietose gali supleišėti ir stiebo audiniai. Tokius augalus pažeidžia kitos grybinės ligos – pilkasis ir sklerotinis puviniai bei fomozė. Šviesmargės pažeisti žiedų pumpurai ir žiedai deformuojasi, susisuka. Pažeisti augalai anksčiau subręsta.

Pirminis ir pagrindinis infekcijos šaltinis yra askosporos, kurios oru pasklinda iš ant ligotų augalų liekanų susiformavusių grybo apotecių. Antrinis infekcijos šaltinis – su lietumi plintančios konidijos. Be šių šaltinių, infekcija gali kilti ir nuo užsikrėtusių sėklų.

Mūsų sąlygomis rapsų pasėliuose miltligė paprastai masiškai neišplinta, būna pažeisti tik pavienių augalų apatinio ardo lapai. Ši liga žalingesnė vasariniams rapsams. Visos rapsų veislės yra vienodai vidutiniškai jautrios miltligei. Miltligė plinta šiltu ir drėgnu oru. Palankiausia temperatūra yra 15–20o C ir didelė santykinė oro drėgmė. Liga labiau plinta, jei pasėliai tankūs, pertręšti azoto trąšomis, pasėti šalia pernykščių rapsų plotų ar net atsėliuoti rapsai.

Pažeidimo vietoje atsiranda mažų, tarsi miltuotų baltų dėmių. Vėliau susidaro baltos grybienos valktis, kuris, esant palankioms sąlygoms, plečiasi. Senstant grybienai, ji patamsėja, jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai, grybo vaisiakūniai – kleistoteciai. Esant stipriai infekcijai, pažeidžiami stiebai ir ankštaros. Smarkiai ligos pažeistose ankštarose užauga smulkios sėklos. Infekcijos šaltinis yra konidijos, kurias vėjas išnešioja nuo ligotų augalų liekanų.

Rapsų pasėliuose galima pamatyti pavienių augalų su verticiliozės požymiais. Pagelsta pusė lapo, lapų gyslos iš pradžių būna žalios, tačiau vėliau patamsėja, pajuosta, nuvytę lapai kabo ant stiebo. Stiebuose išryškėja išilginės gelsvos juostos, einančios nuo viršaus žemyn. Pažeistos vietos ryškiai skiriasi nuo sveikų stiebo audinių. Stiebai įgyja raudonai rudą spalvą, viršutiniai stiebo audiniai lengvai lupasi, po jais audiniai būna tamsiai pilki, su mikroskleročiais, kuriuos galima pamatyti per didinamąjį stiklą (lupą).

Grybas augale plinta vandens indais, kurie įgauna rusvą spalvą. Tokį augalą nesunku išrauti iš dirvos, nes šalutinės šaknys būna nupuvusios. Liga plinta mikroskleročiais, kurie dirvoje su augalų liekanomis išlieka gyvybingi kelerius metus. Grybui plisti palankios sąlygos susidaro, kai oro temperatūra yra 20–25o C ir aukštesnė.