Specializuotuose ūkiuose taip pat auginami mėsiniai galvijai, bet tai yra kaip papildoma gamybos šaka pienininkystės ar augalininkystės ūkiuose. Jautienos gamybai dažniausiai auginami pieninės veislės karvių ir mėsinės veislės bulių mišrūnai, tačiau pastaruoju metu, padidėjus jautienos paklausai, vis dažniau auginami grynaveisliai mėsinių veislių galvijai (limuzinai, šarolė, blonde d‘aquitaine). Iš viso per metus nupenima apie 155 tūkst. galvijų. Paprastai jie šeriami kukurūzų silosu ir koncentratais.

Augalininkystės ūkiuose dažniausiai auginami kviečiai, cukriniai runkeliai, bulvės. Tokių ūkių vidutinis dydis yra apie 50 hektarų. Kukurūzų auginama nedaug ir jie visi parduodami gyvulininkystės ūkiams. Apie 15 proc. visų kukurūzų suvartojama mėsiniams gyvuliams šerti.

Kad sumažėtų išlaidų, didinamos bandos

Pieno ūkių skaičius per pastaruosius 30 metų labai sumažėjo ir toliau mažėja. Iki 1984 metų karvių skaičius šalyje didėjo, tačiau vėliau pradėjo mažėti, nors vidutinis jų skaičius bandoje didėjo.

Kai 1984 metais Europos Sąjunga įvedė pieno kvotų sistemą, karvių (nuo 2,55 mln.) ir pieno ūkių skaičius labai sumažėjo ir tebemažėja, nes didėja karvių produktyvumas. 2000 metais buvo tik 29 500 pieno ūkių, daugiausia (12 000 ūkių) – modernūs šeimos pieno ūkiai, kuriuose buvo laikoma nuo 50 iki 100 melžiamų karvių. Apie 1 800 pieno ūkių buvo laikoma daugiau kaip 100 melžiamų karvių. Nacionalinė Olandijos pieno kvota yra apie 11 milijonų tonų pieno. Vadovaujantis 2000 metų duomenimis, vienam ūkiui skirta pieno kvota sudarė vidutiniškai apie 375 t pieno.

Šiuo metu Olandijoje yra apie 24 tūkst. pieno ūkių. Juose laikoma 1,5 mln. melžiamų karvių. Nuo 1995 metų pieno ūkių sumažėjo beveik 35 proc., tačiau melžiamų karvių skaičius padidėjo 50 procentų. Vidutinis karvių skaičius ūkyje perkopė 60, taip pat padaugėjo didelių ūkių, kuriuose laikoma 70 ir daugiau karvių. Vienam pieno ūkiui tenka vidutiniškai 400 t kvotos per metus. Apie 60 proc. pieno produktų yra eksportuojama. Pieno ūkiai užima apie 60 proc. visos dirbamos žemės.

Pašarų gamyba ir galvijų veislės

Pienininkystės ūkiuose paprastai auginami kukurūzai, dalis žemės skiriama žolynams. Net 50 ir daugiau proc. gaminamų pašarų sausųjų medžiagų žiemą sudaro kukurūzų silosas. Be to, ir vasarą gyvuliai papildomai šeriami kukurūzų silosu, kad galvijai geriau pasisavintų žolės proteinus ir mažiau azoto patektų į aplinką. Kukurūzų silosu yra šeriami ir mėsiniai galvijai. Kai kurie pieno gamintojai augina ankštinius augalus (liucernas), šakniavaisius. Pagrindinės ganyklų žolės – daugiametės svidrės.

Olandijoje daugiausia auginama Olandijos juodmargių (holšteinų fryzų) veislės karvių, taip pat ir Olandijos žalmargių. Vidutinis holšteinų fryzų veislės karvių produktyvumas – 8 222 kg 4,3 proc. riebumo ir 3,43 proc. baltymingumo, žalmargių – 7 277 kg 4,45 proc. riebumo ir 3,53 proc. baltymingumo pieno per laktaciją. Kai kuriuose ūkiuose pasiekiami 9 000 kg ar 10 000 kg primilžiai. Olandijos pieno ūkiuose 1 ha tenka 1,4–1,7 melžiamos karvės.

Vasarą apie pusė Olandijos pieno gamintojų karves gano ištisą parą (rotacinis ganymas). Viename aptvare galvijai ganosi 2–5 dienas. Kiti ūkininkai naktimis laiko karves tvartuose ir šeria jas kukurūzų silosu. Daug šalies galvijų augintojų karves laiko tvarte ištisus metus. Kai jos neganomos, gaunamas didesnis žolės derlius, tačiau dėl didesnių darbo sąnaudų, mechanizavimo ir kitų išlaidų, tvartinė sistema yra mažiau pelninga negu ganyklinė. Nepaisant to, ši sistema populiarėja, ypač tuose ūkiuose, kuriuose įrengtos automatinės melžimo sistemos (robotai).

Galvijų laikymo sistemos

Olandijoje beveik visos (90 proc.) melžiamos karvės laikomos boksiniuose tvartuose. Įdiegus tokią technologiją, sumažėjo darbo jėgos poreikis, darbus tvartuose buvo galima lengviau mechanizuoti, palengvėjo ūkio valdymas, pagerėjo gyvulių gerovė bei sveikata. Galvijų prieauglis taip pat dažniausiai laikomas boksuose, paprastai atviruose ir nešildomuose pa­statuose. Tik pirmuosius kelis mėnesius veršeliai laikomi grupėmis šiaudais kreikiamuose aptvaruose.

Boksiniuose tvartuose dažniau­siai nau­dojamas ardynas. Po grotelėmis įrengti kanalai, kuriuose laikomas mėšlas. Jei kanaluose visas per metus susikaupęs mėšlas netelpa, statomos atskiros mėšlo talpyklos. Olandijoje mėšlas turi būti saugomas 6 mėnesius. Labiausiai paplitę apvalūs, antžeminiai, gelžbetoniniai skystojo mėšlo rezervuarai. Vadovaujantis aplinkosaugos reikalavimais, rezervuarai turi būti uždengti. Nuo 1999 metų pieno ūkiai privalo parengti metinį maisto medžiagų balansą. Jei ūkyje gyvulių tankis (SG/ha) yra mažesnis kaip 1,7, metinio maisto medžiagų balanso rengti nereikia. Skystąjį mėšlą draudžiama skleisti rudenį ir ankstyvą žiemą (nuo rugsėjo 15 iki vasario 1 dienos). Draudžiama skystas organines trąšas skleisti pakrikai. Jas reikia tuoj pat įterpti. Ant dirvos skystąjį mėšlą galima skleisti pakrikai, tačiau per kelias valandas jis turi būti užartas. Per metus į dirvą patenkančio (tręšiant mėšlu, mineralinėmis trąšomis, ganant gyvulius) bendrojo azoto kiekis neturi viršyti 170 kg/ha. Jeigu aplinkos tarša viršija leistinus standartus (išsiaiškinama pagal maisto medžiagų balansą), ūkininkai turi mokėti baudas. Tokių ūkininkų, kurie moka baudas už aplinkos teršimą, yra apie 50 procentų.

Visi ūkininkai yra visiškai mechanizavę melžimo sistemas: kai kuriuose ūkiuose įrengtos paprastos aikštelės, kai kuriuose karves melžia robotai. Populiariausia yra eglutės tipo melžimo aikštelė, tačiau daugėja ir paralelės tipo, o ūkiuose, kuriuose laikoma daugiau kaip 100 karvių, – karuselės tipo melžimo aikštelių.

Pieno ūkių finansiniai rezultatai

Olandijos žemės ūkio ekonomikos institutas rengia ir skelbia kasmetinius respondentinių ūkių finansinius rezultatus. Šie rezultatai pateikiami, vadovaujantis 1 500 įvairių ūkių buhalterinės apskaitos duomenimis. Olandijoje buhalteriniai metai prasideda gegužės mėnesį ir baigiasi kitų metų balandžio mėnesį. Lentelėje nurodomi 400 pieno ūkių, pagal dydį suskirstytų į 4 grupes, duomenys.

Didesnių ūkių išlaidos yra mažesnės negu smulkių. Stambiuose ūkiuose laikoma daugiau karvių, skaičiuojant 1 ha, ir apie 50 proc. daugiau pagaminama pieno negu smulkiuose. Taigi ir didelių ūkių pajamos už pieną didesnės, nes jo supirkimo kainą lemia pieno kokybė ir kiekis. Palyginti su kitomis ES valstybėmis, Olandijoje pieno supirkimo kaina yra viena didžiausių, tačiau ir gamybos išlaidos yra didelės. Žemės ir pieno kvotos kaina Olandijoje yra didžiausia ES.