Labai svarbu, kad veislinės telyčios apsiveršiuotų 24 mėn. amžiaus. Tuomet auginimo išlaidos kompensuojamos per pirmąją laktaciją. Be to, reikia laikyti mažiau telyčių bandos pakaitai, sumažėja pašarų, darbo ir kitos sąnaudos (elektros energijos, pakratų, vandens ir t. t.). Kai telyčios pirmą kartą veršiuojasi 24 mėn. amžiaus, jų išauginimo kaštai būna mažesni, pailgėja karvių produktyvusis amžius.

 
Svarbiausi stambių ir vidutinių veislių telyčių auginimo kriterijai: amžius pirmojo apsiveršiavimo metu (24–25 mėn.);  amžius lytinio subrendimo metu (9–11 mėn.); amžius sėklinimo metu (14–16 mėn.); genetika; šėrimo ir laikymo sąlygos.

Veislinės telyčios turi būti sveikos, gerai išsivysčiusios, jų ūgis, svoris ir eksterjeras turi atitikti nustatytus standartus. Telyčių svoris parodo raumenų ir kitų audinių išsivystymą, aukštis – skeleto išsivystymą. Įvertinus jų eksterjerą, įmitimą ir kitus minėtus rodiklius bei genetines savybes, galima nustatyti telyčių tinkamumą bandos pakaitai ar plėtrai. Veislinio prieauglio augimo ir išsivystymo kontrolė turi būti atliekama periodiškai.

Veislinių telyčių auginimo periodai: nuo gimimo iki 3 mėn. amžiaus (girdymo); nuo 3 iki 6 mėn. amžiaus; nuo 6 mėn. amžiaus iki lytinės brandos; nuo lytinio subrendimo iki apvaisinimo; veršingumo.

Svarbiausia, kad nuo gimimo iki 3 mėn. amžiaus veršeliai nesusirgtų. Pasibaigus šiam laikotarpiui, telyčios jau gali pasisavinti daugiau pašarų ir sparčiai augti. Nustatyta, kad jos lytiškai subręsta, kai pasiekia 40 proc. suaugusio gyvulio svorio. Lytinei brandai daugiau įtakos turi svoris negu amžius. Subrendusios ir gerai išsivysčiusios telyčios sėklinamos 14–16 mėn. amžiaus, kai jų svoris siekia apie 60 proc. suaugusių karvių svorio. Svarbu, kad pirmojo apsiveršiavimo metu jų (pirmaveršių) svoris būtų 80–85 proc. suaugusių gyvulių svorio. Kad telyčios pasiektų tokią masę, gyvulius optimaliai šerti reikia nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų.

Pernelyg gausus šėrimas gali turėti neigiamos įtakos pieno liaukos ir lytinių organų susiformavimui. Be to, nutukusios telyčios sunkiau veršiuojasi, gali susirgti lytinės sistemos ir medžiagų apykaitos ligomis. Dėl pašarų stygiaus telyčios nepasiekia reikiamo svorio, vėliau apsivaisina ir apsiveršiuoja, dėl to patiriama nuostolių. Apsėklintos per mažo svorio telyčios per pirmąją laktaciją nepasiekia genetinio produktyvumo, nes dėl nepakankamo išsivystymo negali pasisavinti didesnio (normalaus) kiekio pašarų.

Kitas svarbus telyčių auginimo reikalavimas – tinkamas jų šėrimas per paskutinį veršingumo ketvirtį. Siekiant išvengti telyčių auginimo klaidų ir nuostolių, reikia kontroliuoti jų augimą bei išsivystymą. Iki 3 mėn. veršelius reikėtų sverti kartą per mėnesį ir laikotarpio pabaigoje išmatuoti jų aukštį ties ketera bei įvertinti išsivystymą. Vėliau telyčias reikėtų vertinti 6 mėn. amžiaus, lytiškai subrendusias – 9–11 mėn. amžiaus, sėklinimo dieną ir po apsiveršiavimo.

Telyčių auginimo bandymas

Adomo Statkaus ūkyje, Aleksandrijos seniūnijoje, Skuodo rajone buvo atliktas parodomasis veislinių telyčių auginimo bandymas. Ūkyje įdiegta pieno gamybos savikontrolės sistema pagal gero ūkininkavimo ir geros higienos praktikos reikalavimus pieno fermoms. Bandymo metu ūkyje buvo laikoma 60 karvių. Veislinių telyčių auginimas buvo suskirstytas į 4 periodus: iki 3 mėn. amžiaus; nuo 3 iki 6 mėn.; nuo 6 mėn. iki lytinio subrendimo ir apvaisinimo; nuo apvaisinimo iki apsiveršiavimo.

Gimę veršeliai iki 7 dienų amžiaus buvo girdomi karvių pienu, o po savaitės suskirstyti į dvi grupes: kontrolinę (buliukai) ir bandomąją (telyčaitės).

Kontrolinės grupės veršeliai, kaip įprasta ūkyje, buvo girdomi karvių pienu, lieso pieno miltelių ir vandens mišiniu, o nuo 7 dienos šeriami traiškytais miežiais ir šienu. Telyčaitės buvo girdomos pieno ir jo priedo calftona fiber mišiniu. Savaitės amžiaus bandomosios grupės prieauglis buvo šeriamas veršeliams skirtu startiniu pašaru mulli-maikki 1 E ir šienu.

Calftona fiber sudėtyje yra mineralų, vitaminų, gerai pasisavinamų baltymų, riebalų ir ląstelienos. Geros kokybės ląsteliena stimuliuoja ir stabilizuoja žarnyno veiklą, mažina pH ir teigiamai veikia žarnyno gleivinę. Prie pieno ir jo priedo mišinio veršeliai buvo pratinami laipsniškai.

Startinis pašaras veršeliams mulli-maikki 1E pagamintas iš kvietrugių, traiškytų ir garintų miežių, lukštentų garintų avižų, cukrinių runkelių griežinių su melasa, sojos rupinių, augalinio aliejaus, mineralų ir vitaminų. Gamintojas nurodo, kad 1 kg pašaro yra 18,5 proc. baltymų, 4,8 proc. žalių riebalų, 6,4 proc. žalios ląstelienos, 0,5 mg mikroelemento seleno ir kt.

Bandymo metu vienas veršelis suvartojo vidutiniškai 18 kg pieno priedo calftona fiber ir suėdė 37 kg startinio pašaro mulli-maikki 1E. Pieno ir jo priedo mišinys buvo ruošiamas sumaišius 1,5 l pieno, 1 l vandens ir 170 g pieno priedo calftona fiber miltelių. Pirmą bandymo savaitę mišinys veršeliams buvo girdomas pašildytas iki 40o C, vėliau – iki 30–35o C. Savaitės amžiaus veršeliams pradėta duoti startinio pašaro mulli-maikki 1E. Šio pašaro veršeliai gavo du kartus per parą tiek, kad suėstų iki kito šėrimo. Veršeliams augant, startinio pašaro kiekis buvo nuolat didinamas iki 1,5 kg per parą. Be to, prieauglis iki soties gavo geros kokybės šieno ir vandens.

Paaugusioms telyčaitėms pieno ir jo priedo mišinio kiekis buvo laipsniškai mažinamas. Kai telyčaitės suėsdavo po 0,8 kg per parą startinio pašaro, mišinio joms buvo iš viso nebeduodama. Vėliau veršeliai buvo šeriami žoliniais ir ūkyje paruoštais koncentruotais pašarais iš ūkyje išaugintų traiškytų grūdų, baltymų koncentrato protemix 300 ir premikso selenium hertta muro. Abiejų grupių veršeliai buvo sveriami kartą per mėnesį.

Telyčių auginimas

Nuo 3 iki 6 mėnesių amžiaus telyčaitės buvo laikomos tvarte po 5–6 viename garde ir iš jo galėjo išeiti į lauko aikšteles. Nuo 3 mėn. amžiaus iki 11–12 mėn. jos turi augti sparčiai, tačiau negali nutukti. Optimalu, jei per parą priauga po 700–900 g. Vyresnės kaip 3 mėn. telyčios buvo pripratintos prie silosuotų pašarų, o prasidėjus ganykliniam periodui – prie žolinių, kurių gavo iki soties. Kombinuotieji pašarai telyčioms buvo ruošiami ūkyje: mišinį sudarė 77 proc. traiškytų miežių, 20 proc. baltymų koncentratas protemix 300 ir 3 proc. premiksas selenium hertta muro. Kombinuotųjų pašarų telyčios gaudavo du kartus per parą tiek, kiek suėsdavo iki kito šėrimo. Telyčioms augant, pašarų kiekis buvo didinamas iki 1,5–1,8 kg per parą.

Nuo 6 iki 12 mėn. amžiaus telyčios iš pradžių 50 proc. maisto medžiagų turėtų gauti su kombinuotaisiais ir 50 proc. – su žoliniais pašarais, vėliau (periodo pabaigoje) su žoliniais pašarais turėtų gauti apie 90 proc. visų maisto medžiagų. Remiantis šia taisykle, bandymo metu buvo normuojami kombinuotieji pašarai. Tokio amžiaus veislinės telyčios tvartiniu laikotarpiu buvo laikomos tvarte ir šeriamos geros kokybės šienainiu bei ūkyje paruoštais kombinuotaisiais pašarais. Mišinį sudarė traiškyti miežiai (85 proc.) ir baltymų koncentratas protemix 300 (15 proc.). Be to, jos gavo po 50 g per parą premikso selenium hertta muro ir laižomosios druskos. Ganykliniu laikotarpiu telyčios buvo ganomos įvairaus derlingumo ganyklose ir papildomai šeriamos kombinuotaisiais pašarais po 1–2 kg. Vertinant lytiškai subrendusių (11–12 mėn.) ir sėklinamų telyčių išsivystymą, buvo nustatytas svoris, aukštis ties ketera, įmitimas, išsivystymas ir eksterjeras (balais).

Bandymo metu telyčios buvo sėklinamos 14–16 mėn. amžiaus. Joms kombinuotųjų pašarų mišinys buvo gaminamas iš 85–90 proc. traiškytų miežių ir 10–15 proc. baltymų koncentrato protemix 300. Gyvuliai papildomai gavo po 50 g per parą premikso selenium hertta muro. Pastebėjus, kad telyčios kaupia riebalus, buvo mažinamas kombinuotųjų pašarų kiekis. Du mėnesius prieš apsiveršiavimą veršingos telyčios šertos saikingai tais pašarais, kuriais šeriamos ir po apsiveršiavimo.

Tyrimo rezultatai

Kontrolinės grupės veršeliai (buliukai), auginti tradiciniu būdu, nepasiekė reikiamo svorio, o bandomosios grupės telyčaičių, girdytų pieno ir pieno priedo mišiniu bei šeriamų startiniu pašaru, priesvoriai atitiko nustatytus normatyvus.

Bandomosios grupės telyčaičių priesvoriai per parą buvo vidutiniškai 110 g didesni negu kontrolinių. Vienam kilogramui priesvorio gauti jos sunaudojo vidutiniškai 9,35 MJ, arba 83 proc. pašarų mažiau negu kontrolinės grupės buliukai. Girdymo periodu vienos telyčios pašarų išlaidos vidutiniškai sudarė 285,1 Lt, o vieno buliuko – 305,6, arba 20,5 Lt didesnės negu telyčių. Jos augo sveikos, nesirgo kvėpavimo ir virškinamojo trakto ligomis. Kontrolinės grupės buliukai girdymo periodu turėjo virškinimo sutrikimų, todėl jų augimo tempai buvo mažesni. Pasibaigus girdymo periodui, buliukai paskersti.

11–12 mėn. amžiaus stambių pieno veislių telyčių normalus svoris pagal normatyvą turėtų būti nuo 290 iki 340 kg. A. Statkaus ūkyje tokio amžiaus telyčios svėrė 333,6 kg, t. y. jų svoris siekė 51 proc. suaugusio gyvulio svorio (norma – apie 40 proc.), paros priesvoris siekė 815 g (norma – 700–900 g). Lytiškai subrendusių stambiųjų veislių telyčių normalus aukštis ties ketera 119–123 cm, pagal dr. Vattio metodiką (JAV) normaliai išsivysčiusioms telyčioms keturių balų sistemoje reikia surinkti ne mažiau kaip 2,8 balus. Bandomųjų tokio amžiaus  grupės telyčių aukštis ties ketera buvo 121 cm, o eksterjeras įvertintas 2,8 balais.

Telyčių augimo ir išsivystymo kont­rolė taip pat buvo atliekama sėklinimo metu. Jos buvo apvaisintos 13–15 mėn. amžiaus (vidutiniškai 14,4 mėn.) Sėklinimo metu visos telyčios buvo normaliai išsivysčiusios ir atitiko normatyvo reikalavimus: svoris – 396 kg (61 proc. suaugusios karvės svorio, norma 60 proc.), eksterjeras įvertintas 2,8 balais (standartas 2,9 balai). Nuo lytinio subrendimo iki apsėklinimo telyčios augo sparčiai: vidutiniškai priaugdavo po 866 g per parą (maksimalus priesvoris – 900 g/per dieną).

Veršingos telyčios ganykliniu laikotarpiu buvo ganomos vidutinio našumo ir našiose geros botaninės sudėties žolynuose. Priklausomai nuo žolės kiekio ganyklose, jos gaudavo iki 2 kg per parą kombinuotųjų pašarų (90 proc. traiškytų miežių ir 10 proc. baltymų koncentrato mišinio), papildomai – po 50 g per parą premikso selenium hertta muro ir laižomosios druskos. Prasidėjus tvartiniam laikotarpiui, telyčios laipsniškai buvo pripratintos prie silosuotų žolinių pašarų. Telyčios apsiveršiavo 23–24 mėn. amžiaus, o jų svoris apsiveršiavus atitiko normatyvą.