Pastaraisiais metais žemaūgės ir pusiau žemaūgės obelys dažniausiai formuojamos įvairios modifikacijos verpstiniais vainikais. Plinta dviliemenės ar triliemenės superverpstės bei ašiniai vainikai. Kaip juos taisyklingai suformuoti per pirmuosius trejus auginimo metus?

Paprastoji verpstė

Pirmieji metai. Formuojant vaismedžius paprastosios verpstės vainikais, būtina, atlenkus šakas ir saikingai išgenėjus, suformuoti vertikalų liemenį ir vainiką su horizontaliomis, apačioje ilgesnėmis, o viršuje trumpomis šakomis.

Pirmojo genėjimo metu nuo kamieno iki 0,7 m aukščio nuo žemės išgenimos visos šakutės. Jei vaismedžiai reikiamame aukštyje turi 4–6 horizontalias šakutes, jų nereikia genėti. Dažniausiai genėti ir formuoti nereikia gražiai išsikerojusių vienametukų arba dvimečių vaismedžių su vienamečiu vainiku. Tradiciškai augintų dvimetukų dažniausiai išgenimos smailiu kampu augančios šakos, kurių negalima atlenkti. Kitos aukštyn augančios šakos atlenkiamos horizontaliai su virvute ir formuojamas apatinis vainikas.

Formuojant mažiau šakotus vaismedžius, kurie turi tik tris šakas, jos atlenkiamos horizontaliai, o 0,2 m aukštyje virš viršutinės šakos patrumpinama viršūnė. Tai paskatina augti naują viršūnę ir šonines šakas, kurios papildys esamas apatiniame vainike. Nešakoti sodinukai patrumpinami 0,9–1,0 m aukštyje ir 0,7–0,9 m aukštyje auginamos kelios šakos vainikui formuoti. Jei sodinukas turi tik vieną ar dvi šakutes, jas būtina išgenėti ir toliau formuoti kaip nešakotą vaismedį.

Vaismedžiai, kurie turi per mažai šakų arba visai nešakoti ir pavasarį patrumpinti, gegužės mėnesį augina ūglius, iš kurių bus formuojama nauja viršūnė ir vainikas. Dažniausiai du ar trys ūgliai šalia viršūnės auga į viršų, o žemesnieji beveik horizontaliai. Gegužės mėnesį, kai nauji ūgliai yra 5–10 cm ilgio, pradedamas formuoti vainikas. Dažniausiai iš viršutinio pumpuro užauga stipriausias ūglis, iš kurio ir formuojama viršūnė. Iš žemiau augančių ūglių suformuojamas apatinis šakų vainikas. Stiprūs ūgliai auga ne tik iš viršūninio pumpuro, bet ir iš dviejų trijų žemiau augančių pumpurų. Tokie ūgliai auga aukštyn ir konkuruoja su viršūne. Jie, net ir atlenkti horizontaliai, dažnai būna stambūs, panašaus storio kaip viršūnė ir toliau su ja konkuruoja. Dėl šios priežasties būtina vieną, o kartais ir du viršutinius, stačiai į viršų augančius ūglius išlaužti. Žemesnieji ūgliai auga horizontaliai, o nepakankamai horizontaliai augančius 5–10 cm ilgio ūglius galima nukreipti horizontaliai virš jų ant liemens prisegus skalbinių segtukus.

Vasaros pradžioje formuojant išsikerojusius vaismedžius, kurie buvo pavasarį negenėti arba labai mažai genėti, svarbiausia atkreipti dėmesį į viršūnę. Dažniausiai viršūnėje iš viršutinių šoninių pumpurų smailiais kampais į viršų auga 2–4 labai stiprūs ūgliai. Juos galima išplėšti staigiu rankos judesiu žemyn. Žemiau augantys ūgliai paprastai būna silpnesni. Jie auga beveik horizontaliai ir viršūnėje dažniausiai suformuoja žiedinius pumpurus. Segtukais nenukreipus ūglių horizontaliai gegužės mėnesį, tai galima padaryti rugpjūtį, bet tada išaugusius ūglius reikės atlenkti virvute. Beje, atlenkti ūglius ir virvute juos pririšti prie kamieno yra gerokai brangiau.

Rugpjūčio mėnesį vaismedžiai, kurių viršūnė buvo patrumpinta, vėl apžiūrimi, ūgliai atlenkiami horizontaliai (jei nebuvo atlenkti segtukais). Ūgliai atlenkiami, kad silpniau augtų, kad daugiau šviesos patektų į vainiko vidų ir daugiau susiformuotų žiedinių pumpurų. Jeigu šakos auga smailiu kampu ir jų atlenkti negalima, jas reikia išgenėti. Labai svarbu išgenėti stambesnes šakas, kurios panašaus storio ir konkuruoja su viršūne nežiūrint, ar jos auga aukštyn, ar horizontaliai.

Paprastai vaismedžio viršūnė formuojama iš viršūninio ūglio, bet, jei viršūninis ūglis yra per menkas, geriau patrumpinti viršūnę virš gerai augančio šoninio ūglio, o tą ūglį pririšti kaip viršūnę. Šakos dažniausiai atlenkiamos virvutėmis. Viename virvutės gale padaroma kilputė ir pririšama prie kamieno arba prie kuolo, kitas galas – prie horizontaliai atlenktos šakos. Kad virvutė nepasislinktų, į kuolą įkalama vinis. Rišant virvutę, ant atlenktos šakos padaromas specialus išverstas mazgas ir kilputė, kad virvutė neužsiveržtų. Ūglis išlenkiamas ir pritvirtinamas, kad neišlinktų lanku, o būtų tiesus ir horizontalus. Šakoms atlenkti tinka lengvai lanksti viela arba 200–300 g masės svareliai.

Antrieji metai. Antraisiais metais formuojant vaismedžius, kurie buvo pasodinti šakoti, pavasarį išgenimi aukštyn augantys stiprūs vilkūgiai ir per storos šakos. Šakos turėtų būti perpus plonesnės už liemenį. Jei rečiau pasodinti pusiau žemaūgiai vaismedžiai formuojami paprastosios verpstės vainikais, jų šakos ir vainiko viduryje atlenkiamos horizontaliai. Jei vainiko viduryje šakos ilgesnės ir storesnės negu apačioje, jos išgenimos.

Jei pasodinti nešakoti arba per mažai šakų turėję sodinukai, tai pirmaisiais metais suformuojamas vainikas su horizontaliomis šakomis ir stačiai į viršų augančia viršūne. Antraisiais metais, kad susidarytų antrasis horizontalių šakų aukštas, rečiau pasodintų vaismedžių 0,6 m virš viršutinės šakos patrumpinama viršūnė. Tankiau pasodintų vaismedžių viršūnė netrumpinama, tik ilgesnė negu 0,6 m pakeičiama šoniniu ūgliu. Ūglis atlenkiamas vertikaliai ir pririšamas prie kuolo, kaip nauja viršūnė. Vėliau vegetacijos metu vaismedžiai formuojami panašiai, kaip ir pirmaisiais metais. Gegužės mėnesį nuo viršūnės nukerpami 1–2 aukštyn augantys konkurentai. Kiti ūgliai atlenkiami horizontaliai segtukais.

Rugpjūtį išgenimi iš šakų išaugę stip­rūs vilkūgiai. Horizontalūs ir aukštyn augantys, bet silpnesni, trumpesni (iki 20 cm) ir su žiediniais pumpurais viršūnėje ūgliai paliekami kaip būsimosios vaisinės šakutės. Viršūnėje per stipriai ir smailiu kampu augantys ūgliai išgenimi. Visi kiti ūgliai atlenkiami horizontaliai, truputį pasukant aplink ašį.

Tretieji metai. Trečiaisiais metais per stipriai augančias vaismedžių viršūnes galima pakeisti silpnesnėmis. Išlinkusios ir per silpnai augančios viršūnės patrumpinamos, kad augtų vešliau. Labai svarbu, kad šakos nepradėtų stipriau augti už viršūnę ir kad vainiko viduryje jos nebūtų stambesnės negu apačioje. Stiprokos, į viršų augančios šakos išgenimos, o kitos atlenkiamos horizontaliai. Būtina išlaikyti liemenį, kurio apačioje būtų stambesnių ir ilgesnių, o viduryje – plonesnių ir trumpesnių šakų.

Rugpjūtį išgenimi sutankėję, aukštyn augantys, stiprūs ūgliai, nes jie pasisavina daug kalcio, sudaro pavėsį ir vaisiai prasčiau nusispalvina. Paprastai ūgliai nupjaunami prie pat šakos, nepaliekama stuobrelių, kad nepradėtų augti dar daugiau ūglių.

Derančių obelų genėjimas

Derantys, suformuotais vainikais vais­medžiai atnaujinami, išretinami jų vainikai, 2,5 m aukštyje sutrumpinama viršūnė. Tankiai pasodintų žemaūgių vaismedžių išgenimos senesnės negu trejų metų šakos. Per vienerius metus reikėtų išpjauti ne daugiau kaip dvi tris senas storas šakas. Tik retai augantys pusiau žemaūgiai vaismedžiai vainiko apačioje gali būti su senesnėmis negu trejų metų šakomis. Patogiausia, kad šios šakos kryptų eilių kryptimi. Tokių vaismedžių išgenimos vyresnės kaip trejų metų šakos ir nuo liemens, ir nuo apatinių stambesniųjų šakų.

Pavasarį atnaujinant obelis, pirmiausia svarbu išgenėti į viršų smailiu kampu augančias šakas ir tas, kurios atsišakojimo vietose yra panašaus storio kaip ir liemuo. Senesniųjų vaismedžių su liemeniu konkuruojančių storų šakų dažnai atsiranda vainiko viršuje, kur jos geriau apšviestos saulės ir vešliau auga. Jas būtina pašalinti.

Atnaujinus obelis, ypač kai vainikai netankūs, turi užaugti nauji ūgliai. Todėl pjaunant šaką, prie liemens paliekamas nuožulnus stuobrelis, iš kurio apačios augs nauji, beveik horizontalūs ūgliai. Dažnai jų net nereikia lenkti žemyn. Jei atnaujintų obelų vainikai dar per tankūs, jie išretinami: išgenimi ūgliai ir net 2–3 metų šakutės. Tuomet vainiko vidų gerai apšviečia saulė, susidaro geros sąlygos ne tik vaisiams augti, bet ir formuotis žiediniams pumpurams kitų metų derliui. Atnaujinant ir prašviesinant retokus ir vidutiniškai tankius vainikus, išgenima iki 10–20 proc. ūglių ir šakų, o iš labai tankių vainikų – iki 30 proc. ir daugiau šakų.

Jei reikia patrumpinti vaismedžio viršūnę, tai atliekama praėjus 2–3 savaitėms po obelų žydėjimo, birželio mėnesį. Tuo metu sutrumpinta viršūnė mažiau šakojasi, ūgliai būna trumpesni ir dažniausiai baigiasi žiediniu pumpuru. Geriausia viršūnę trumpinti 2,5 m virš silpnos horizontalios šakutės. Paprastosios verpstės formos vainikais vaismedžius galima auginti ir iki 3 m aukščio, bet tuomet sunkiau nuskinti obuolius nuo viršūnių, reikia žemų trikojų kopėtėlių ar laiptukų ant pavažų.

Tęsinys kitame numeryje