Tyrimų rezultatai parodė, kad mažiausiai išlaidų patiria Kazachstano kviečių augintojai. Išauginti 1 toną kviečių vidutiniškai kainuoja 148 Lt. Australijos, Argentinos, Ukrainos žemdirbiams išauginti kviečius kainavo beveik 2 kartus brangiau – 290 Lt/t. Didžiausios kviečių gamybos išlaidos yra Kanadoje, Prancūzijoje ir JAV ūkiuose. Ten jos siekia 448–517 Lt/t.

Veiksnių įvairovė

Vertinant kviečių konkurencingumą tarptautinėse rinkos, reikia atsižvelgti į jų gamybos sąlygas bei veiksnius, turinčius įtakos galutiniams rezultatams. Gamybos išlaidas sudaro sėklų, trąšų, augalų apsaugos priemonių įsigijimas, darbo užmokestis (su socialiniu draudimu), amortizacija, civilinės atsakomybės draudimas, žemės nuoma bei kreditų palūkanos.

Grūdų gamybos sąnaudos priklauso nuo 3 pagrindinių veiksnių.

Valiutos kurso įtaka šalies konkurencingumui tarptautinėse rinkose yra didelė. Pavyzdžiui, euro ir JAV dolerio kursas šiuo metu yra 1:1,2. Kviečių gamybos sąnaudos JAV sudaro 448 Lt/t (130 EUR/ t), kai kur pasiekia 476 Lt/t (138 EUR/t). Euro kursui silpnėjant, kviečių gamybos sąnaudos Jungtinėse Valstijose didėja. Pasikeitus euro ir JAV dolerio santykiui, pavyzdžiui, 1 EUR = 0,9 USD (toks kursas buvo 2000 metais), gamybos sąnaudos Jungtinėse Valstijose padidėtų iki 600 Lt/t (174 EUR/t).

Sąnaudų struktūra. Įvairiose šalyse labai skiriasi išlaidos, susijusios su žemės ir žemės nuomos kaina, darbo užmokesčiu. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose gamybos išlaidos yra daug mažesnės negu Prancūzijoje, nors šioje šalyje žemė pigesnė, tačiau darbo užmokesčio išlaidos abiejose šalyse yra gana didelės.

Laikas, darbo jėga ir agrotechnika. Ar išnaudodama šiuos tris veiksnius šalis gali pigiau ir daugiau pagaminti kviečių? Atsakyti į šį klausimą padeda technikos amortizacinių atskaitymų, darbo sąnaudų ir kitų pastovių išlaidų analizė. Socialinio draudimo požiūriu išlaidos darbo užmokesčiui Prancūzijoje yra gana didelės. Esant dideliam kviečių derliui (t/ha), išlaidos šioje šalyje dar padidėja. Išauginti 1 ha kviečių prireikia 4 darbo valandų, tuo tarpu Argentinoje ir Australijoje šios sąnaudos sudaro vos 0,5 valandos.

Didelės įtakos turi auginimo būdas bei sistema. Argentinoje ir Australijoje naudojama minimalaus žemės dirbimo sistema arba sėjama tiesiai į nedirbtą dirvą, o Prancūzijoje žemei įdirbti dažniausiai naudojami plūgai ir kita daugiau išlaidų reikalaujanti technologija.

Derlius ir išlaidos

Akivaizdi yra derliaus dydžio ir gamybos išlaidų tarpusavio priklausomybė. Prancūzijoje ir Kanadoje nuimami palyginti dideli grūdų derliai, tačiau didelės yra ir gamybos išlaidos (Prancūzijoje ypač brangios sėklos). Išlaidos žemės ūkio technikai daugiausia priklauso nuo ūkio dydžio, klimato bei auginimo technologijos.

Dideli Australijos ir Argentinos laukai yra puiki prielaida žymiai padidinti darbo našumą. JAV ir Kanadoje irgi yra didelių laukų, tačiau dėl specifinių klimato sąlygų sėjai optimaliai palankios sąlygos trunka ne ilgiau kaip 15 dienų.
Europoje našių žemės ūkio mašinų panaudojimą labai riboja smulkūs laukai. Tuo tarpu Ukrainos žemdirbiai patiria ­papildomų derliaus transportavimo išlaidų dėl prastų kelių.

Šiaurės Dakotoje, kaip ir visose Jungtinėse Valstijose, žemė yra palyginti brangi, nuomos kaina priklauso nuo potencialių pajamų iš žemės. Prancūzijoje žemės nuomos dydis priklauso ne nuo žemės kainos, bet nuo pasiūlos ir paklausos. Žemės nuoma  Ukrainoje ir Kazachstane yra retas dalykas, o jos pirkimas-pardavimas yra visiškai neįmanomas.

Gamybos kaštų skirtumai

Tyrimų rezultatai parodė, kad visose šalyse apie 45 proc. kviečių gamybos išlaidų sudaro technikos sąnaudos ir darbo užmokestis. Kitos išlaidos, tenkančios kiekvienai tonai kviečių, priklauso nuo ūkio dydžio. Australijoje 3 500 ha dydžio ūkyje naudojamų žemės ūkio mašinų kaina sudaro 1 083 Lt/ha. Prancūzijoje 160 ha dydžio ūkyje tokių pačių mašinų kaina siekia 5 258 Lt/ha.

Palyginus kviečių kainas įvairiuose vienos šalies ūkiuose, galima įsitikinti, kad tik Australijos ir Argentinos ūkininkai ūkininkauja pelningai, t. y. pajamos viršija gamybos išlaidas. O kaip verčiasi kitų šalių ūkiai? Jeigu ūkis nuomoja mažai žemės arba visiškai jos nenuomoja, t. y. naudoja tik nuosavą, tada gamybos išlaidos būna mažesnės ir jos retai viršija pajamas už parduotus grūdus.

Diagramoje pateikti duomenys rodo, kad visose šalyse, išskyrus Prancūzi­ją, išlaidos buvo padengtos pajamomis. Pran­cūzų ūkininkus gelbsti tiesioginės išmokos iš Briuselio. Tačiau priemokas už produkciją gauna ir JAV kviečių augintojai, o Ukrainoje yra žymiai pigesni degalai. Gaudami tiesioginių išmokų ar kitų subsidijų dauguma ūkininkų nuostolių nepatiria.

Pagal 1 tonos kviečių gamybos savikainą pirmauja Ukraina ir Kazachstanas. Šiuose kraštuose dažniausiai naudojama nenauja ir iš broliškų šalių nebrangiai perkama nauja žemės ūkio technika, todėl amortizaciniai atskaitymai ten yra daug mažesni negu labiau išsivysčiusiose šalyse. Kai kuriuose kraštuose žemdirbiai naudojasi kitomis palankiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, Australijoje – žemomis kapitalo kainomis.

Kviečių gamintojų konkurencingumas pasaulio rinkose priklauso ne tik nuo gamybos išlaidų, bet ir nuo kainų eksporto uostuose, transporto išlaidų bei grūdų paruošimo pardavimui kaštų. Argentinoje didžioji dalis auginimo regionų yra netoli uostų, todėl transportavimo išlaidos yra nedidelės. Kviečių kaina Argentinos uostuose siekia 310 Lt/t. Australijos Melburno regiono, nutolusio nuo uostų apie 400 km, kviečių kaina sudaro apie 345 Lt/t. Centrinių Kanados regionų, kurie nutolę apie 2 500 km nuo uostų, grūdų transportavimo išlaidos padidėja beveik 140 Lt/t. Prancūzijos kviečių gamintojams uostus pasiekti palyginti nesudėtinga. Kazachstane auginami kviečiai toli nuo eksporto uostų, esančių prie Juodosios jūros, todėl neseniai 2,5 mln. tonų Kazachstano kviečių buvo eksportuota, gabenant juos iki Lietuvos uosto geležinkeliu.

Visus stambiausius pasaulio kviečių rinkos dalyvius galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai galima priskirti pigiai gaminančias šalis: Australiją, Ukrainą, Argentiną ir Kazachstaną. Dvi pastarosios šalys išsiskiria aukštu kviečių gamybos rentabilumu.

Antrai grupei priskirtinos Prancūzija, JAV ir Kanada, kurių bendros gamybos išlaidos yra 2 kartus didesnės negu Argentinoje ar Kazachstane ir siekia 552–655 Lt/t, tačiau nuostoliai dengiami iš įvairių subsidijų ir išmokų.

Įvairios šalys dar turi nemažai galimybių gerinti gamybos sąlygas. Australijos žemdirbiai bando naujas sausrai atsparias kviečių veisles, Europos žemdirbiai turėtų mažinti išlaidas technikai, Argentinai aktualu didinti derlių, o Rytų šalys turėtų geriau išnaudoti didelių plotų potencialą.

Rinką reikia saugoti

Europa pagamina apie 20 proc. pasaulio kviečių. Padidinti šią dalį ir įveikti konkurenciją yra labai sunku. Neseniai Varšuvoje įvyko Lenkijos ir Prancūzijos grūdų augintojų diskusija dėl rinkos apsaugos galimybių ir minimalių intervencinių kviečių supirkimo kainų.

Šiuo metu Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) vyksta karštos batalijos dėl Europos rinkos liberalizavimo. Jeigu šie siūlymai bus priimti, Europą gali užplūsti pigūs Argentinos grūdai. Ekspertų nuomone, didžiausia tikimybė, kad iš Argentinos daugiausia bus vežama kukurūzų, o tai sumažintų kviečių bei miežių panaudojimą vidaus poreikiams, daugiausia pašarui. Nors Europos rinka yra pati didžiausia, tačiau iš išauginto grūdų pertekliaus daugiausia eksportuojama kviečių.

Grūdų perteklius slegia ne tik senbuves ES šalis, bet ir naujas nares, tarp jų Lietuvą bei jos kaimynes. Mūsų grūdų augintojų pagrindinis trūkumas yra tai, kad pasaulio rinkoje jie dalyvauja gana mažomis prekinių grūdų apimtimis ir turi labai mažą įtaką formuojant kainas net savo vidaus rinkoje. Daugeliui Lietuvos grūdų augintojų dalyvavimas rinkoje baigiasi produkcijos pristatymu perdirbėjams arba prekybininkams, kurių tolimesnei veiklai jie jokios įtakos padaryti negali. Iš dalies problemą galima būtų spręsti grūdų augintojams susivienijus į kooperatyvus ar kitas organizacijas. Tada galima būtų išsiderėti aukštesnes grūdų supirkimo kainas bent vidaus rinkoje.