Mažos smulkių ūkių pajamos riboja jų galimybes plėstis. Aplinkosaugos, maisto saugos ir kokybės, gyvūnų gerovės standartai, fitosanitariniai reikalavimai vis labiau griežtėja, tad gamybos ir perdirbimo bazei modernizuoti reikia papildomų lėšų. Stokodami lėšų smulkūs ūkiai negali pasinaudoti išorinėmis paramos priemonėmis, dauguma ūkininkų baiminasi imti kreditus bankuose.

Kaimo gyventojai pasyvūs, jų savirealizacijos poreikis mažas. Būdami menkai išsilavinę, kaimo gyventojai negali visaverčiai konkuruoti dėl darbo vietų su miestiečiais. Be to, dėl kaimo šeimų mažų pajamų jų vaikai negali studijuoti didžiuosiuose Lenkijos miestuose.

Apie 17 proc. Lenkijos ūkininkų yra jaunesni negu 34 metų amžiaus. Jauni žmonės labiau linkę rizikuoti, skolintis, greičiau reaguoja į aplinkos pokyčius, priima efektyvesnius sprendimus, turi daugiau žinių. Tai yra viena iš prielaidų efektyvinti šios šalies žemės ūkį.

Lenkijoje labiausiai išvystyta sodininkystė, daržininkystė, sėklininkystė, šiltnamių ūkis. Palyginti su kai kuriomis kitomis ES šalimis, nepalankios klimato sąlygos ir mažo našumo žemės taip pat riboja Lenkijos žemės ūkio plėtrą. Nenašiose žemėse numatoma auginti augalus, skirtus biomasės gamybai ir energetiniams poreikiams, arba apželdinti jas mišku, o nenaudojamus žemės plotus aukšto ir vidutinio našumo žemėse numatoma mažinti.

Ateitį sieja su ekologiška produkcija

Lenkija galėtų sėkmingai gaminti aukštos kokybės produkciją, nes žemės ūkyje naudoja mažai chemikalų ir taiko tradicinius gamybos būdus. Ekologiškų, tradicinių ir regioninių maisto produktų gamintojams atsiveria plati ES rinka.  Tačiau tokios veiklos plėtrai Lenkijos ūkininkai stokoja žinių ir profesinių įgūdžių, investicijų ir rinkodaros priemonių.
Darbo jėgos perteklius žemės ūkyje stabdo šio sektoriaus plėtrą, neskatina struktūrinių pokyčių bei efektyvumo.

Darbo vietų pasiūlos kituose sektoriuose beveik nėra. Todėl skatinamas smulkaus ir vidutinio verslo įmonių, kurios galėtų įdarbinti perteklinę darbo jėgą, kūrimasis. Vis daugiau kaimo gyventojų ima verstis prekyba, amatais, teikia paslaugas. Dėl palankių sąlygų nuolat daugėja turizmo paslaugas teikiančių ūkių, nors jie sudaro vos 1 proc. visų Lenkijos ūkių. Daugėja specializuotų  ir atsisakančių žemės ūkio veiklos ūkių.

Lenkijoje dominuojančioms smulkioms ir vidutinėms perdirbimo įmonėms trūksta finansinių išteklių jas modernizuoti ir plėtoti. Tik keletas didesnių įmonių turi galimybių investuoti ir diegti naujas technologijas. Jos tik ir pajėgia konkuruoti Europos rinkoje ir diegti kokybės standartus. Perdirbimo įmonės nelinkusios bendradarbiauti ir kooperuotis, jos per mažai dėmesio skiria rinkodaros priemonėms. Tačiau šis sektorius yra labai pajėgus, kadangi Lenkijos gamintojai gali pasiūlyti kokybiškų ir saugių produktų už mažesnę kainą negu Europoje. Maisto pramonė turėtų geriau panaudoti Lenkijos geografinės padėties privalumą – didelių realizavimo rinkų kaimynystę. Be to, Lenkijoje didelė ir vis auganti vidaus rinka, nes vartotojai teikia pirmenybę nacionaliniams produktams. Svarbiausias Lenkijos maisto pramonės uždavinys – stiprinti konkurencingumą, užtikrinant maisto kokybę ir saugą, produktų naujoviškumą, naujų rinkodaros strategijų kūrimą, naujų technologijų diegimą. Šie reikalavimai ypač aktualūs ir smulkiajam, ir vidutiniam verslui.

Išmokos – investicijoms, mokymuisi

Lenkijoje 2000–2004 metais įgyvendintos SAPARD priemonės – buvo organizuojami mokymai, supažindinama su ES teisine baze ir paramos įsisavinimo procedūromis, įgyta projektų rengimo patirties. Visa tai padarė teigiamą poveikį administravimo sektoriui, ūkiams ir kaimo bendruomenėms.

Integruota administravimo ir kontrolės sistema apėmė apie 98 proc. visų Lenkijos ūkių. Nors buvo baiminamasi, kad ūkininkai nesugebės pasinaudoti tiesioginėmis išmokomis, 2004 m. joms gauti paraiškas pateikė 92 proc., 2005 m. – 96 proc. ūkių.  Apklausos parodė, kad beveik 75 proc. ūkininkų tiesiogines išmokas panaudojo investicijoms į ūkį arba mokymuisi.  

 
Lenkija nepatyrė užsienio prekybos maisto produktais problemų. Dėl materia­linių išteklių kainų augimo, makroekonominių pokyčių šalies ekonomikoje labai padidėjo gamybos išlaidos, o dėl  palankių aplinkybių rinkose pakilo pieno, jautienos ir kiaulienos kainos (10–40 proc.). Tuo tarpu grūdų gamybos pelningumas sumažėjo 35 proc.
Ūkininkai ir bendruomenės greitai prisitaikė prie naujos paramos teikimo ir administravimo aplinkos: dažnai, baigus finansuoti vieną paramos priemonę, buvo aktyviai teikiamos paraiškos nebaigtoms finansuoti priemonėms įgyvendinti.

Neskuba trauktis iš gamybos

Žemės ūkio ir kaimo plėtros investicijoms skirtos lėšos Lenkijoje skirstomos pagal regionus (formuojami „regioniniai vokai“). 2004 m. kai kurių priemonių finansavimas buvo nutrauktas, nes buvo panaudota 80 proc. fondų lėšų. Populiariausios investicinės priemonės – tai investicijos į žemės ūkio valdas (40 tūkst. paraiškų apėmė 10 proc. ekonomiškai gyvybingų ūkių), parama jauniesiems ūkininkams (7 tūkst. paraiškų), kaimo ekonominės veiklos įvairinimas (daugiausia turizmo plėtra). Labai sėkminga Leader+ priemonė. Kaimo bendruomenės pateikė apie 1,7 tūkst. paraiškų. Be to, kaimo gyventojai labai aktyviai dalyvauja kaimo plėtros procesuose, jungdamiesi į asociacijas, kurios remiasi partnerystės principu.  Nepopuliari priemonė – agroverslo plėtra (100 sutarčių), menkai įsisavinama parama gamintojų organizacijoms.

Populiariausios kompensacinės priemonės: parama ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, pusiau natūriniams ūkiams ir diegiantiems standartus. Lenkijos ūkininkai, palyginti su lietuviais, mažiau aktyvūs ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos priemonėje. Tačiau jie kur kas aktyviau įsisavina paramą pusiau natūriniams ūkiams.

Lenkijos ūkininkai neaktyviai dalyvauja apželdinimo miškais priemonėse, ne itin aktyvūs aplinkosaugos programose, palyginti su Lietuvos ūkininkais.

Trūkumai ir klaidos

Pagrindinis paramos programų Lenkijoje trūkumas yra tai, kad planavimo procesai nebuvo demokratiški – neįvertinta konsultacijų su ekonominiais ir socialiniais partneriais reikšmė. Be to, potencialių paramos gavėjų informavimas ir konsultavimas nepasižymi lankstumu: lankstinukai išleidžiami baigus finansuoti priemonę; valstybinės agentūros nesikeičia informacija; informavimui nepasitelkiamos bendruomenės.

 
Tinkamumo kriterijai paramos gavėjams, kai kurios lėšų paskirstymo procedūros buvo sukurtos kaip politiniai arba socialiniai įrankiai, todėl kai kurių priemonių rezultatai neatitinka tikslų.

Paramos žemės ūkio ir kaimo plėtrai priemonių nesuderinamumas su priemonėmis, finansuojamomis iš Europos regioninės plėtros ir Europos socialinio fondo, lėmė nepakankamą priemonių, skirtų didinti kaimo daugiafunkciškumą, populiarumą. Paramos programų funkcija dažnai buvo labiau kultūrinė negu ekonominė, nors finansinis motyvas turėtų dominuoti (pvz., nusipirkus naują traktorių padidėja prestižas).

Nauja plėtros strategija

Didelis nedarbas, menkai išvystyta socialinė infrastruktūra, kiti vidiniai ir išoriniai veiksniai nulemia Lenkijos kaimo socialines ir ūkines problemas, kurios sąlygoja  2007–2013 m. kaimo plėtros strategijos tikslus bei prioritetus. Daugiausia dėmesio skiriama alternatyvioms pajamoms didinti, socialinei ir techninei infrastruktūrai gerinti, partnerystei kaime remti.

Lenkijos žemės ūkio sektorius turi ir stiprių pusių: kuriamos palankios prielaidos efektyviai konkuruoti ES rinkoje. Numatoma didinti žemės ūkio efektyvumą ir pajamingumą. Kadangi ūkininkų ir perdir­bimo įmonių integracija yra silpna, bus skatinama kooperacija, ūkininkų bendradarbiavimas su mokslo institucijomis. Pagrindinis dėmesys skiriamas aplinkosaugai, maisto saugai ir gyvūnų gerovei.

Nors žemės ūkio produkcijos perdirbimo sektorius yra pažangus, būtina palaikyti jo konkurencingumą, skiriant lėšų maisto saugai ir kokybei užtikrinti. 

Šios priemonės bus finansuojamos iš nacionalinio biudžeto ir Europos žemės ūkio kaimo plėtros fondo (EŽŪKPF). Bus pritraukiamos Europos regioninės plėtros fondo bei Europos socialinio fondo lėšos šioms sritims: infrastruktūros plėtrai; vietiniam verslui remti, paramai diegiant aplinkosaugos standartus; kaimo vietovių patrauklumui potencialiems investuotojams didinti; investicijoms į sveikatos apsaugą, visuomenines paslaugas bei mokslą; konsultacijoms; kaimo gyventojų perkvalifikavimui.

Kaip pasikeis Lenkijos kaimas iki 2020 metų

Prognozuojama, jog iki 2020 metų Lenkijos kaimas vidutiniškai per metus gaus apie 2,5 mlrd. EUR paramos. Su nacionalinėmis paramos priemonėmis paramos suma viršys 3 mlrd. EUR, o įskaitant ir ūkininkų nuosavas lėšas, išaugs iki 4,5–4,9 mlrd. EUR. Tai turėtų pakeisti kaimo infrastruktūrą, gamybos potencialą.

Lenkijoje prognozuojamas gyventojų skaičiaus mažėjimas. Tikėtina, kad iki 2020 metų jų sumažės daugiau kaip 1 mln. Daugiau gyventojų migruos iš miesto į kaimą, nors vis dar išliks kaimo gyventojų migracijos į miestus tendencija.

Prognozuojama, kad 2020 metais Lenkijoje bus apie 1 mln. 700 tūkst. ūkių (10–15 proc. mažiau negu šiuo metu), tačiau jie bus efektyvesni, geriau organizuoti. Apie 40 proc. ūkių tebesudarys 1–2 ha dydžio (680 tūkst.) ūkiai. Todėl vidutinis ūkio dydis kis nežymiai ir sieks 9 ha (šiuo metu 8,3 ha). Neskaičiuojant smulkių ūkių, ūkių dydžio vidurkis bus apie 14 ha. Smulkūs ūkiai užims tik 6 proc., o didesni negu 20 ha – apie 63 proc. žemės ūkio naudmenų.
Tačiau išlieka grėsmė, jog nuo 2013 m. bus ribojamos lėšos žemės ūkiui, todėl sunku bus numatyti tolesnius tikslus bei prioritetus. Manoma, jog žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos pokyčiams didelės įtakos turės dabartinės Bendrosios žemės ūkio politikos kritika, naujų šalių, turinčių didžiulį žemės ūkio potencialą (Bulgarijos, Rumunijos, Kroatijos ir Turkijos), priėmimas į ES, derybos su Pasaulio prekybos organizacija dėl tarptautinės prekybos liberalizavimo.

• žemės ūkio ir kaimo plėtros restruktūrizavimo ir modernizavimo investicinės priemonės, finansuojamos Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Orientavimo skyriaus pagal Nacionalinį plėtros planą;
• kompensacinės išmokos (2 mlrd. 525 mln. eurų – 20 proc. perskirstyta tiesioginėms išmokoms), mokamos iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyriaus pagal Kaimo plėtros planą (KPP);
•  tiesioginės išmokos (1 mlrd. 232 mln. eurų) ir žemės ūkio rinkos intervencinės priemonės (861 mln. eurų),  finansuojamos Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyriaus;
•  Leader+, Equal, Interreg iniciatyvos.