Tarp Nemunėlio ir Rovėjos

Stankevičių šeima valdo 600 ha, iš jų 560 ha – žemės ūkio naudmenų. Ūkis įsikūręs tarp dviejų upių – Rovėjos ir Nemunėlio. Pastarasis riboja Lietuvą nuo Latvijos. Visi ūkininkų žemėje auginami pašariniai augalai ir žolynai taip pat ekologiški. Ūkininkai augalų „nenuodija“ nei trąšomis, nei augalų apsaugos priemonėmis jau daugiau kaip penkeri metai. Kultūriniu parku planuojama paversti akmenų pieva užima apie 6 ha. Vytautas ketina joje dar pastatyti medinių skulptūrų. „Būtina tokio parko sąlyga – karvės. Kas kitas tarp akmenų žoles nušienaus, su jokia technika juk neįvažiuosi?“, – sako Vytautas.

Akmenyne, kur riogso sudegusios gryčios griuvėsiai, auga dilgėlės ir kitos natūralių pievų žolės, – Vaidutės Stankevičienės gimtinė. Čia 1997 m. jauni žmonės su dideliu entuziazmu pradėjo kurti pieno ūkį. „Nusipirkome telyčių, jas užauginome ir pradėjome melžti. Ūkininkavimo pradžia buvo labai sunki. Neturėjome jokių santaupų, turtingų tėvų, giminių, kurie galėtų paremti. Turėjome tik susigrąžintą mano tėvų žemę“, – prisimena Vaidutė. Besikuriantys jauni ūkininkai pavasarį rankomis pasėjo miežius, išbarstė trąšas ir su baime laukė javapjūtės, nes neturėjo nei kuo derlių nukulti, nei pinigų kombainui išsinuomoti. „Atsidūrus beviltiškoje padėtyje, nieko kito neliko, kaip parduoti bandą ir už gautus pinigus derlių nuimti“, – apie ūkininkavimo išbandymus pasakoja moteris.

Po kelerių metų buvusi Biržų pieninė Stankevičiams „išnuomojo“ 9 veislines telyčias, taip prie savęs pririšdama perspektyvius pieno gamintojus. Už gyvulius ūkininkai mokėjo palūkanas. „Neblogai sekėsi, nes ir pieninei sumokėdavome, ir mums dar likdavo. Po to vėl užklupo sunkūs laikai: pieninė atsidūrė ties bankroto riba, nemokėjo pinigų, o dėl įsipareigojimų negalėjome nutraukti sutarties ir parduoti pieną kitiems perdirbėjams“, – savo ūkio istoriją tęsia Vaidutė. Į žmonos pasakojimą įsiterpia Vytautas, su šypsena prisimindamas streiką priešais bankrutuojančios pieninės vartus. „Prie naujo baltarusiško traktoriaus prisikabinome plūgą, ant jo uždėjome grabą, ant grabo padėjome vyžas, o ant jų – uždegėme žvakes. Žinoma, streikavome civilizuotai su Biržų mero leidimu. Sustojome prie pieninės vartų, išskleidėme Lietuvos vėliavą“, – kalba Vytautas. Įsi­skolinusio perdirbėjo reakcijos ilgai laukti neteko: visą skolą (20 tūkst. litų) ūkininkai atgavo grynaisiais per keliasdešimt minučių. Tiesa, su sąlyga, kad tuoj pat su visa streiko amunicija išsinešdins, kol dar žurnalistai nesuuodė. „Važiavau namo patenkintas, pakeliui užsukau į degalinę, pilną baką kuro prisipyliau ir vakare audringai atšvenčiau“, – džiaugsmo neslepia vyras. Stankevičiai buvo vieninteliai gamintojai iš Biržų pieninės atgavę visą skolą.

Ne pinigai paskatino imtis ekologijos

Užbėgdamas klausimui, ar ne didelė parama paskatino imtis ekologijos (dabar tai labai madinga), Vytautas sako, kad tikrai ne pinigai nulėmė ūkininkavimo būdą. „Tuo metu nebuvo jokių išmokų. Dėl šio krašto ypatumų pasirinkome gamtą tausojančią žemdirbystės sistemą. Mūsų laukuose akmenų gausybė, žemės nederlingos, kam be reikalo išlaidauti. Be to, „Rokiškio sūris“ pradėjo rengtis ekologiškų produktų gamybai. Bendrovės vadovai paskatino auginti karves irgi ekologiškai, žadėdami didesnę kainą už sveiką pieną. Tikiuosi, kad šiuos pažadus jie įvykdys, nes kol kas pienas superkamas tik 1 centu už kilogramą brangiau negu pagamintas įprastai“, – neslėpė apmaudo Vytautas. Pasak jo žmonos, pradėjus auginti ekologiškai, karvių produktyvumas nuo 6 500 nukrito iki 4 000 kg. Vaidutė sako, kad teisingiausia būtų, jei už ekologišką pieną būtų mokama 30 proc. daugiau negu už įprastą pieną, nes tiek sumažėja primilžiai. Ūkininkų skaičiavimais, ekologinė pienininkystė būtų rentabilus verslas, jei už 1 kg pieno būtų mokamas 1 litas.

Reikalavimai ekologiniams ūkiams labai dideli. Rūpesčių taip ūkininkaujant tik padaugėjo: karvių speniai dezinfekuojami ūkiško muilo tirpalu, melžimo įranga plaunama specialiais maisto pramonei skirtais plovikliais ir t. t., tačiau ūkininkai nesiskundžia ir nesipiktina „Ekoagros“ patikromis. Ūkių kontrolierius jie „ekologine policija“ vadina. „Tai pati griežčiausia policija, išnaršo kiekvieną kampelį, tačiau mes bendraujame „ekologiškai“, t. y. nenervuojame vieni kitų“, – dėsto Vytautas. Vyras įsitikinęs, kad ateitis priklauso ekologijai. Anksčiau ar vėliau žmonės pradės mąstyti „ekologiškai“ ir rinktis sveiką maistą. „Vaikai turi bėgioti basi, valgyti neplautomis rankomis. Tai ir yra ekologija. Juk anksčiau nebuvo jokių fairy ir vanish, o mes buvome sveiki, nes valgėme natūralius produktus“, – filosofuoja ūkio šeimininkas. Jis sako, negalįs gerti įprasto pieno, nes karvės šeriamos genetiškai modifikuotomis sojomis, ukrainietiškomis rapsų išspaudomis su benzino priemaišomis. „Jūs įsivaizduokite, kad visas šitas šlamštas su pienu patenka į jūsų kūną“, – bjaurisi Vytautas.

Apie ekologiją sutuoktiniai daug išmano ir nepateisina tų ūkininkų, kurie metėsi į ekologiją tik dėl didelių išmokų. Biržiečių nuomone, taip neturėtų būti, nes parama mokama iš valstybės, t. y. visų Lietuvos gyventojų pinigų. „Vis tik žmonės turi jausti atsakomybę. Tokie netikri ekologai – laikini“, – įsitikinęs Vytautas.

Nuo ligų saugo… ožys

Neįprastame ūkyje pasitaiko ir neįprastų dalykų. Jau anekdotu tapo ožio ir karvės draugystė. Ožys karvių bandoje atsirado neatsitiktinai. Vytautas įtaria, kad visos gyvulių ligos, kurių anksčiau Lietuvoje nebuvo, į šalį atkeliavo iš Europos su įvežtiniais gyvuliais. „Niekas nežino, kaip jas gydyti, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba niekuo padėti negali ir mauna į krūmus“, – piktinasi zootechniko specia­lybę turintis ūkininkas. Stankevičiai nejuokais sunerimo, kai sunegalavo keletas jų augintinių. Masiško neaiškios plaučių ligos išplitimo pavyko išvengti, paklausius patyrusio veterinarijos gydytojo patarimo įsigyti ožį. „Nuvažiavau į turgų, už 40 litų nusipirkau iš vieno senolio ožiuką ir paleidau jį į tvartą“, – ožio istoriją pasakoja Vytautas. Karvės nesusirgo, o naujasis karvidės gyventojas iš bandos išsirinko vieną karvę ir nuo jos nesitraukė kaip nuo mamos. Nors pavasarį žolė buvo dar menka, karves teko išginti į ganyklą, nes pagal taisykles gyvuliai turi ganytis tam tikrą dienų skaičių lauke. Likęs tvarte vienišas ožys užsibliovė. Graudu buvo žiūrėti į iš ilgesio besikankinantį gyvulį, tad Vytautas nedvejodamas pakrovė jį į automobilį ir išvežė į pievas. „Paleistas į ganyklą ožys apibėgo bandą ir tuoj pat susirado savo mylimą karvę, o ši nepaisydama elektros piemens pasileido paskui jį iš aptvaro. Tik ji viena kartu su ožiu pabėgo, kitos nekreipė į jį jokio dėmesio“, – karvės ir ožio meile stebėjosi ūkininkas.

Vaidutės teigimu, ekologinio ūkininkavimo taisyklių nesunku laikytis. „Gyvulius antibiotikais gydyti galima. Iš chemizuotų ūkių leidžiama pirkti 5 proc. visų pašarų ir baltymų priedų, jei jie nėra genetiškai modifikuoti. Kai kurie ūkininkai nežino, kas yra ekologija, todėl padaro nemažai klaidų, dėl kurių gyvuliai ir gaišta“, – aiškina ūkininkė. Stankevičiai visus pašarus užsiaugina ūkyje. Kad šėrimas būtų visavertis, papildomai perka sertifikuotus mineralinius priedus. Jei gyvulių viduriavimo ir kitų ligų nepasiseka išgydyti žolelių ar kmynų nuovirais, leidžia antibiotikius. Juos ekologiniame ūkyje galima naudoti ne daugiau kaip 3 kartus per metus, o antibiotikais gydytų karvių pieno žmonėms negalima vartoti du kartus ilgiau negu įprastame ūkyje. Vaidutė pripažino, kad pasitaiko labai jaut­rių mastitams karvių, todėl jas parduoda ir neeikvoja pinigų vaistams.

ES parama – kartus medus

Ūkininkai jau baigė įgyvendinti ES struktūrinių fondų projektą, skirtą ekologinio pieno ūkiui modernizuoti. Už paskolas ir ES lėšas jie įsigijo visą reikalingą techniką: žemės dirbimo, sėjos, pašarų gamybos ir jų dalijimo; rekonstravo pastatus, įrengė 14 vietų melžimo aikštelę, pastatė skystojo mėšlo rezervuarą. Rekonstruotame šaltojo tipo tvarte karvės bus laikomos palaidos boksuose, kurie iškloti čiužiniais, kad gyvuliams būtų minkšta ir patogu. Jei pieno gamybos neribotų kvotos, ekologiškai auginamų karvių bandą Stankevičiai galėtų išplėsti iki 200.

Vytauto teigimu, ES parama Lietuvos žemdirbiui labai naudinga. Jei jos nebūtų, milijoninės vertės projektų jie nesiryžtų įgyvendinti ir pirktų seną rusišką „chlamą“, tačiau ji – tartum kartus medus, kurį reikia atsargiai laižyti. Visų pirma dėl to, kad keliasdešimčiai metų tampi bankų įkaitu, o antra, trūksta kvalifikuotų darbuotojų, kurie įvaldytų elektronika ir kompiuteriais ginkluotą techniką. „Rizikos negali pamatuoti jokiais prietaisais“, – mąsto Vytautas, tačiau garantuoja, kad jų šeimos ūkio turtas dengia visas paskolas ir bankrotas negresia.

Aukščiau visko – pagarba žmogui

Tęsdamas pokalbį apie ūkio darbuotojus, Vytautas negaili gerų žodžių. Pasak jo, tai didelės pagarbos verti žmonės, kurie nepabėgo į užsienius, o liko čia vargti, kaupti kapitalą ir sau, ir Lietuvai. Kai kurie žmonės dirba nuo ūkio įsikūrimo pradžios. „Pats geriausias mūsų ūkio mechanizatorius ir darbščiausias ūkio žmogus Žydrius Židonis kilęs iš eilinės šeimos, baigęs tik vidurinę mokyklą. Šiais laikais tokie darbuotojai laikomi mažaraščiais, o jis sugebėjo įvaldyti modernią techniką, savo darbštumu užsitarnavo gerą atlyginimą ir pelnė didžiulę pagarbą“, – sako Vytautas ir pabrėžia, kad jei nebūtų įsigijęs modernių, patogių traktorių, kuriuose yra kondicionieriai, į kuriuos nepatenka dulkės, Žydrius būtų išvykęs į Norvegiją „vergauti“ užsieniečiams.

Nenorėdami prarasti melžėjos, kuri irgi dirba ūkyje nuo pat pirmųjų dienų, Stankevičiai nupirko jai sodybą. „Vėl sugrįžtame prie tų pačių pagarbos žmogui ištakų. Juk ne paslaptis, kad žmogus buvo nuvertintas, gudresnis buvo tas, kuris važiuoja su mersedesu. Vyravo požiūris, kad pinigai lemia viską. O juk iš tikrųjų biedniausias žmogus būna pats gražiausias, pats darbščiausias, – tęsia Vytautas. – Savo žmonėmis esame labai patenkinti, tai žmonės, kurie ne tik iš mūsų duoną valgo, bet kurie ir mus maitina. Jei nebūtų jų, nebūtų ir mūsų, čia plytėtų dykynė, tokių dykynių Lietuvoje daug“. Pasak jo, turtą sukuria ūkyje dirbantys žmonės, jei jų negerbtų, nemylėtų, nerodytų jiems dėmesio, tai nieko ir nebūtų. „Traktorių gali nupirkti, žemę gali įsigyti, pastatą gali pastatyti, o užauginti žmogų – pats didžiausias menas“, – neabejoja ūkininkas. Vytauto žodžiais, mūsų tauta suluošinta, todėl reikia vėl iš naujo mokytis savo darbuotojus gerbti. Jis įsitikinęs, kad, norėdamas išlaikyti saujelę žmonių Lietuvos pakraštyje, kai aplink nyksta kaimai ir tuštėja sodybos, turės padidinti atlyginimus. „O kad juos būtų galima pakelti, perdirbėjai už ekologišką pieną turi mokėti daugiau“, – liūdnoka gaida pokalbį baigia Stankevičiai.