Pasėliuose visada didesnė piktžolių populiacija javų sėjomainoje negu javų ir žolių. Piktžolių plitimas ir išsivystymas priklauso nuo kultūrinių augalų tankumo ir jų stelbiamosios galios, kurią lemia įvairūs veiksniai: žemės dirbimas, optimalus sėklos guolis ir geros dygimo sąlygos, tręšimas ir genetinės veislės savybės.

Augalų stelbiamoji galia

Kad ekologiniuose ūkiuose būtų mažiau piktžolių, pasirenkant pasėlių struktūrą, visada būtina įvertinti augalų stelbiamąją galią, nes piktžoles bus galima naikinti tik agrotechninėmis ir biologinėmis priemonėmis. Planuojant pasėlių kaitą, reikia atsižvelgti į konkrečiame lauke vyraujančias piktžolių rūšis, jų vystymosi intensyvumą ir stengtis sudaryti palankias konkurencines sąlygas kultūriniams augalams, ypač augalų vegetacijos pradžioje. Auginant daug žieminių javų sėjomainoje, išplinta žieminės ir žiemojančios piktžolės: kibieji lipikai, notrelės, dirvinės čiužutės, bekvapiai šunramuniai, dirvinės našlaitės, dirvinės veronikos ir kitos. Šios piktžolės sudygsta dar rudenį, o peržiemojusios pavasarį jau būna stipriai išsivysčiusios. Vasariniuose javuose išplinta jiems būdingos piktžolės: baltosios balandos, dirviniai garstukai, daržinės žliūgės, kai kur tuščiosios avižos.

Tinkama augalų kaita, ypač žieminių augalų su vasariniais, yra prevencinė priemonė piktžolių kiekiui mažinti ne tik ekologiniuose pasėliuose. Tyrimais nustatyta, kad ilgametis herbicidų naudojimas specializuotuose javų ūkiuose neišnaikino piktžolių: pasėliuose pasikeitė piktžolių rūšinė sudėtis, atsirado atsparios herbicidams rūšys ir populiacijos. Varpiniai javai (ypač avižos) labiau stelbia piktžoles negu ankštiniai, tačiau varpinių ir ankštinių javų mišinių stelbiamoji galia yra didesnė, palyginti su vienarūšiu pasėliu.

Geriausiai piktžoles stelbia tankios daugiametės ankštinės žolės ar jų mišiniai su varpinėmis, tačiau išretėję pasėliai gali tapti piktžolių platinimo šaltiniu. Reikia atkreipti dėmesį, kad daugiametes žoles reikia nupjauti kuo anksčiau, prieš pagrindinių žolynų piktžolių – bekvapių šunramunių – žydėjimą. Suvėlinus jų pjūtį, neišvengiamai pribirs sėklų ir piktžolėtumas didės. Kai pjūtys derinamos su piktžolių vystymosi tarpsniais (prieš piktžolių žydėjimą), piktžolės nespėja subrandinti sėklų.

Išnaudojant pasėlio stelbiamąją galią, galima labai sumažinti piktžolių naikinimo sąnaudas. Svarbu, kad piktžolės neužimtų aukščiausio ardo pasėlyje, nes tuomet jos intensyviau negu kultūriniai augalai vykdo fotosintezę ir kaupia biomasę.

Tarpinių pasėlių reikšmė

Kultūrinių augalų konkurencinė galia visada bus stipresnė humusingose dirvose, todėl ekologiniuose ūkiuose labai svarbu didinti dirvožemio našumą. Piktžolės geba plisti įvairaus našumo dirvožemiuose, o stiprūs kultūriniai augalai užauga tik tada, kai jiems sudaromos geros mitybos sąlygos. Dirvožemio derlingumą palaiko organinės trąšos. Vienos iš jų – tarpinių pasėlių biomasė, įterpta žaliajai trąšai. Be to, tarpiniai pasėliai stabdo piktžolių plitimą. Labiau piktžolių plitimą mažina javų pasėliuose auginami įsėliniai augalai, ypač jei jie paliekami augti popjūtiniu periodu kaip tarpiniai pasėliai. Įsėliniai raudonieji ar baltieji dobilai, užimdami javų tarpueilių nišas, sumažina trumpaamžių piktžolių plitimą 20 procentų, o popjūtiniu periodu neleidžia subrandinti sėklų ražieninėms piktžolėms, užgoždami jas.
Įsėliniai augalai tarpiniuose pasėliuose ne tik užima kultūrinių augalų tarpueilius ir neleidžia vystytis piktžolėms, bet ir po javų nuėmimo, turėdami stiprią stelbiamąją galią, trukdo ražieninėms piktžolėms baigti vegetacijos periodą ir subrandinti sėklas. Todėl tarpinius pasėlius reikia laikyti vienu iš apsaugos nuo piktžolių būdų, atskirais atvejais kompensuojantį ražienų skutimą.

Sunkesnėse dirvose lengviau įsėti ir sudaiginti įsėlinius augalus negu posėlinius. Lengvesnėse dirvose tarpiniams pasėliams tinka ir įsėliniai, ir posėliniai augalai. Po javų nuėmimo pasėjus kuriuos nors bastutinius kryžmažiedžius augalus (baltąsias garstyčias, aliejinius ridikus ar vasarinius rapsus) ir auginant juos tarpiniuose pasėliuose, jie piktžolių naikinimo požiūriu gali prilygti ražienų skutimui ar ražieninių piktžolių naikinimui ­herbicidais. Tiesa, yra vienas trūkumas – sunkesnėse dirvose šie augalai sunkokai dygsta.

 
Didelė dalis piktžolių sėklų yra ­smulkios ir greitai sudygsta, nes dar prieš kultūrinių augalų sėją jos būna išbrinkusios, o purenant žemę patenka arti šiltesnio dirvos paviršiaus – atsiduria 1–2 cm gylyje. Kultūrinių augalų sėkloms išbrinkti ir sudygti reikia gero sąlyčio su dirva, pakankamai drėgmės, jų dygimas užsitęsia, todėl šis periodas tinkamas piktžolėms naikinti.

Mechaninis piktžolių naikinimas

Piktžolių naikinimą ekologiniuose ūkiuose lemia jų rūšių išplitimas. Piktžolių skaičiui nesiekiant žalingumo ribos, jos yra normalus pasėlio komponentas, palaikantis ekologinę pusiausvyrą: mažina vandens ir vėjo erozijos pavojų, papildo bioįvairovę, augalija lygiau padengia dirvožemio paviršių, palaiko stabilesnę dirvožemio veiklą. Jei piktžolių lauke yra mažai ar vidutiniškai – iki 50 vnt. viename kvadratiniame pasėlio metre, tokiuose laukuose galima ūkininkauti jas naikinant mechaniniu būdu, palaikant įvairių rūšių augalų kaitą.

Vis daugiau Lietuvos ekologinių ūkių savininkų įsigyja specialias siauraeilės sėjos pasėliams tinkamas akėčias, kurios jau seniai įsitvirtino senosiose Europos Sąjungos šalyse, jų akėtvirbaliai gerai kopijuoja žemės paviršių, aplenkia ir nepažeidžia labiau išsivysčiusių kultūrinių augalų ir efektyviai naikina piktžoles.

Tinkamas laikas akėti

Svarbu parinkti tinkamą kultūrinių augalų ir piktžolių išsivystymo tarpsnį. Žinoma, vienkartinio akėjimo nepakanka, nes piktžolės dygsta per visą vegetaciją, intensyviau – lietingu pirmosios vasaros pusės periodu, todėl akėti reikia daug kartų. Klysta tie ūkininkai, kurie mano, kad ir šiomis akėčiomis dirbant reikia laikytis anksčiau klasikinėje agrotechnikoje nurodytų terminų – akėti prieš sudygimą ar javams krūmijantis. Specialiai pritaikytos akėčios gali kokybiškai dirbti įvairaus išsivystymo pasėlyje, svarbu tinkamai sureguliuoti akėjimo gylį ir intensyvumą.

Ūkininkas, stebėdamas akėčių darbą, gali įvertinti, ar pasirinktas tinkamas laikas akėti. Jei piktžolės, ypač jų dygstantys siūleliai, išsiverčia iš žemės, o kultūriniai augalai pakankamai įsitvirtinę neišsiverčia, galima drąsiai tęsti darbą. Atsargiau reikėtų akėti ankštinių augalų pasėlius. Žirnių daigai labai trapūs, todėl jų dygstančių akėti jokiu būdu negalima, o ir 5–10 cm aukščio reikėtų akėti ne taip intensyviai ir geriau antroje dienos pusėje, kai jie pavytę ir mažiau pažeidžiami. Žirniuose ypač pavojingi balandos ir garstukai, kurie stipriai konkuruoja su kultūriniais augalais antroje vasaros pusėje, kai žirniai pradeda brandinti ankštis ir linksta žemyn, o bręstantis stiebas jų nebeišlaiko.

Žieminius javus reikėtų pradėti akėti dar rudenį. Kaip ir vasarinius, žieminius pirmą kartą reikėtų akėti prieš sudygimą ir 2–3 lapelių tarpsniu. Pavasarį žiemkenčių pasėliuose daugumos peržiemojusių piktžolių šaknys jau būna labai išsivysčiusios, ypač kibiųjų lipikų, bekvapių šunramunių. Tokias piktžoles akėtvirbaliai sunkiai ištraukia iš dirvos, paprastai tik pašukuoja. Todėl efektyviau sudygusias piktžoles sunaikinti dar rudenį. Pavasarį, akėjant keletą kartų, sunaikinamos naujai išdygusios piktžolės.

Klaidą daro tie ekologinių ūkių savininkai, kurie žieminių kviečių ar rugių pasėlius pradeda akėti vėlokai pavasarį, motyvuodami tuo, kad mažai išsivysčiusius javus pažeis akėtvirbaliai. Iš tikrųjų yra priešingai – šis laikotarpis tinkamas jaunoms piktžolėms naikinti. Joniškėlio bandymų stotyje atlikti tyrimai parodė, kad pavasarį naudinga akėti kuo anksčiau, nes taip ne tik sunaikinamos dygstančios ir ką tik sudygusios piktžolės, bet ir suardomi fuzariozės židiniai, pagerinama aeracija, o tai intensyvina šaknų siurbimo funkciją. Pasėlių akėjimas turi įvairiapusę reikšmę: pagerėja supurento dirvožemio paviršiaus fizikinės savybės, aeracija, sumažėja tankis. Tai, savo ruožtu, pagerina augalų šaknų aprūpinimą maisto medžiagomis, ypač azotu.

Šie metai nepalankūs žieminiams javams, po žiemos nukentėję augalai sunkiai vegetuoja. Atlikus „Litagros chemijos“ užsakytus kompleksinius mechaninių ir cheminių priemonių tyrimus, paaiškėjo, kad visų rūšių žieminių javų – rugių, miežių, kvietrugių – didesnė šaknų masė buvo anksti pavasarį akėtame lauke negu neakėtame. Atlikti tyrimai rodo, kad akėtame sunkesniame dirvožemyje dėl supurento ir išlyginto paviršiaus augalai geriau įsitvirtina ir pasisavina maisto medžiagas, o paviršiuje susidaro mažiau plyšių. Žinoma, efektyviausia yra įvairiapusė piktžolių naikinimo sistema: mechaninis akėjimas kartu su tinkama augalų kaita.

Ekologiniuose ūkiuose nepasisekus sunaikinti piktžolių, net javų pasėlį reikėtų nuimti žaliajai masei prieš piktžolių sėklų subrendimą, nes laikydami piktžolėtą pasėlį, padidinsime sėklų banką dirvožemyje.

Vertingesnis sideralinis pūdymas

Jei piktžolėtumas didesnis už vidutinį (70 piktžolių/m2) ar didelis (per 100 piktžolių/m2), be pūdymo neapsieisime. Dažnai literatūroje nurodoma, kad apsauga nuo piktžolių ekologiniuose ūkiuose būna efektyvi, laikant juoduosius pūdymus. Tačiau tuomet susiduriama su humuso ir maisto medžiagų mažėjimo problema. Kai dirva kelis kartus ariama ir purenama šiltuoju vasaros periodu, skatinamas organinės medžiagos (humuso) irimas, kadangi didinama aeracija.

Mineralizuojantis (irstant) humusui, atpalaiduojamos maisto medžiagos (įvairios azoto junginių formos, ypač nitratai), kurios išsiplauna į gilesnius sluoksnius, užteršdamos gruntinius vandenis. Kiek jų išsiplaus, priklauso nuo kritulių kiekio ir dirvožemio granuliometrinės sudėties. Kuo lengvesnis dirvožemis, tuo didesni maisto medžiagų išsiplovimo nuostoliai.

Ekologiniuose ūkiuose vertingesnis pusiau juodas ar sideralinis pūdymas. Pavasarį, kai intensyviau dygsta piktžolės, lauką reikėtų keletą kartų kultivuoti ar akėti. Gegužės mėnesio pabaigoje galima pasėti trumpos vegetacijos, greitai biomasę auginančius bastutinius (kryžmažiedžius) augalus (baltąsias garstyčias ar aliejinius ridikus, kurių sėklos reikia atitinkamai 15 ir 20 kg/ha). Jie pradeda žydėti liepos pirmoje pusėje, tuomet tinkamiausias laikas juos įterpti kaip žaliąją trąšą. Jei žaliosios masės gana daug, prieš įterpiant pasėlį reikėtų privoluoti. Žalioji trąša įterpiama skutikais ar frezomis į paviršinį 10–12 cm dirvožemio sluoksnį. Prasidėjus mineralizacijai, liepos pabaigoje, tinkamas laikas lauką giliai (23–25 cm) suarti. Lieka pakankamai laiko ir dirvai susigulėti, ir pasiruošti žiemkenčių sėjai.

Tuščiosios avižos ir dirvinės smilguolės

Atskira problema pastaraisiais metais tapo tuščiosios avižos ir dirvinės smilguolės. Tuščiosios avižos didesnius nuostolius padaro vasarojuje, nes sutampa jų biologija. Kadangi tuščiųjų avižų šluotelių atskirų šakų branda nevienoda, reikia žinoti, kad jos dalį sėklų išbarsto gerokai prieš javų pjūtį. Žieminių javų pavasarinis akėjimas gali būti efektyvus, nes rudenį sudygusios tuščiosios avižos nušąla, o sudygusios pavasarį būna silpniau įsitvirtinusios dirvoje negu žieminiai kviečiai ar rugiai, ir jas lengva sunaikinti. Tačiau tuščiosiomis avižomis užkrėstuose laukuose be pūdymo neapsieisime. Be to, dar kelerius metus reikėtų stengtis auginti daugiametes žoles, nes vasarojuje tuščiųjų avižų sunaikinti neįmanoma. Dirvines smilguoles žieminiuose javuose galime sunaikinti akėdami pasėlį rudenį, nes jos būna silpniau išsivysčiusios. Dar geriau akėjimą pakartoti ir pavasarį.