Patogenas gali daugintis, esant plačiam temperatūros diapazonui – nuo 15° C iki 32° C šilumos, tačiau kuo šilčiau, tuo geriau bakterijai daugintis, ypač drėgnu oru, kai rytais būna rasa, migla.

Bakterijos patenka į augalą kontaktiniu būdu per natūralias augalo angeles, žaizdeles, įtrūkimus, žiedus. Jos gali pažeisti visas augalo šeimininko dalis. Tačiau bakterijos gali gyventi ir kaip endofitai augalų šeimininkų audiniuose, ten daugintis. Žiedkočiais patenka į lapų gyslas. Apytakiniais indais bakterijos pasiekia ūglius, šakas ir poskiepius. Taip jos gali plisti net augalo ramybės periodu. Toks sisteminis pažeidimas turi latentinę infekcijos stadiją, kai augalas jau serga, bet ligos simptomų vizualiai dar nesimato. Ši ligos stadija ypač pavojinga, nes iš pažiūros sveikas augalas jau yra užkratas ir gali platinti ligą.

Jei bakterijos apsigyveno išsiskleidusiuose žieduose, užkratą perneša vabzdžiai – tai lyg grandininė reakcija. Ant kitų žiedų vabzdžiai perneša bakterijas kūno plaukeliais, antenomis, išaugomis, kojelėmis, čiulpiamaisiais aparatais. Vabzdžių virškinimo trakte bakterijos išlieka gyvybingos net penkias dienas. Didžiausi ligos platintojai yra bitės, amarai, vapsvos, musės. Varnėnai, pečialindos, kiti sodus aplankantys paukščiai savo virškinimo trakte irgi perneša ligos sukėlėją ir nemažais atstumais. Ligos protrūkiai palankiomis oro sąlygomis pastebimi po stipraus lietaus, vėjo su gūsiais, krušos.

Neatsargus žmogaus elgesys su infekuotais augalais, užkrėstais genėjimo įrankiais, eksudatu ištepta tara ir pakavimo medžiaga irgi didina ligos išplitimo riziką. Iš visų dezinfekavimo priemonių geriausios yra chloro turinčios medžiagos, bet ir jos neužtikrina visiško bakterijų sunaikinimo. Todėl įrankius siūloma dezinfekuoti nudeginant liepsna. Šaltai sandėliuojant (0,5° C šaltyje) bakterijos augalų ar vaisių paviršiuje žūva po paros, bet audiniuose lieka gyvybingos.

Labai nelengva kovoti su bakterine deglige, nors ligai jau du šimtai metų. Ligos sukėlėja buvo nustatyta prieš šimtą metų, bet iki šiol mokslininkai negali tiksliai nusakyti jos veikimo mechanizmo, nežinomi faktoriai, kurie epifitinę bakteriją paverčia itin agresyvia patogenine.

Nuostoliai, kuriuos padaro bakterinė degligė, yra didžiuliai materialine ir psichologine prasme. Ieškoma būdų, kaip valdyti ligą. Pirmiausia reikia mokėti ją diagnozuoti ir atskirti būdingiausius ligos požymius, įvertinti užsikrėtimo galimybę ir riziką. Mokslininkai jau kelis dešimtmečius mėgina prognozuoti bakterinės degligės protrūkius. Panaudojant meteorologinius duomenis (maksimalią, minimalią, vidutinę paros temperatūras, paros kritulių kiekį ir kt.), yra sudaryta keletas bakterinės degligės rizikos analizės modulių: Maryblyt, Timothy Smith, Billing ir kt. Moduliuose atsižvelgiama ir į kitus faktorius, lemiančius riziką užsikrėsti: augalų šeimininkų jautrumą, augalų amžių, azoto kiekį dirvoje, laistymo sistemą, alternatyvių augalų žydėjimo laiką, avilių buvimą netoli žydėjimo metu, vabzdžių aktyvumo laiką, žydėjimo gausumą, esamą užkrėtimo laipsnį ir kt.

Kuriant vieną iš modulių, buvo atrasti penki bakterinės degligės tipai. Tai žiedynų, šakų, trauminė, poskiepių ir vėžinė degligė. Tik vėžinius pažeidimus aptiksime kasmet tose vietose, kur liga jau buvo aptikta ankstesniaisiais metais. O kiti infekcijos tipai gali būti, o gali ir nebūti – tai priklauso daugiausiai nuo oro sąlygų. Infekcijų intensyvumas irgi skiriasi.

Išvardinti infekcijų tipai skiriasi pagal: a) užkrėtimo šaltinius, b) pakenktų audinių tipą, c) oro sąlygas, būtinas infekcijai vystytis. Visus infekcijos tipus galima aiškiai atskirti tik ankstyvomis ligos stadijomis. Toks infekcijos suskaldymas į tipus naudingas parenkant kontrolės priemones, nes būdamos veiksmingos nuo vieno tipo, kitam gali nedaryti jokios įtakos.

Žiedynų ­degligė – pagrindinis ir didžiausias antrinės infekcijos šaltinis, kuris lemia vėlesnę šakų infekciją. Bakterijos su vabzdžiais, vėju, lietumi patenka ant 1–3 dienų žiedų purkų ir ten ima daugintis. Jei lyja ar krinta rasa, bakterijos patenka tiesiai į nektarines, kur ir vyksta pagrindinis (90 proc.) žiedynų užkrėtimas. Jei žiedai yra 4–5 dienų amžiaus, bakterijos praranda galimybę daugintis ir nepasiekia būtino infekcijai populiacijos dydžio.

 
Pagrindinės sąlygos vystytis žiedynų degligei: išsiskleidę žiedai; maksimali dienos temperatūra ne mažesnė kaip 18° C, vidutinė dienos temperatūra ne mažesnė kaip 15,6° C; rytmetinė, ne mažiau kaip dvi valandas trunkanti migla, rasa ar rūkas arba 0,25 mm lietaus, arba 2,5 mm lietaus prieš dieną. Didelės rizikos metas, kai dar žydi 20 proc. žiedų, o 80 proc. jau meta žiedlapius. Infekcijai patekus į augalą, inkubacinis laikotarpis trunka 5–30 dienų. Vidutinio ir šaltesnio klimato juostoje pirmieji ligos požymiai pastebimi praėjus beveik mėnesiui po žydėjimo. Vienas iš ligos požymių – tamsios dėmės ar ruoželiai ant žiedkočių. Kartais dėmelių nėra, bet iš žiedkočio skiriasi bakterijų eksudatas, kuris dieną sustingsta, įgyja gintarinę spalvą. Žiedai vysta ir juoduoja, bet nenukrenta, tampa nekrotiški. Vėliau gretimose šakose gali susiformuoti vėžinės žaizdos.

 
Tačiau, jei žydėjimo metu tris dienas iš eilės aplinkos temperatūra neatitinka būtinų sąlygų bakterijoms vystytis, net jei pakanka drėgmės, rizika augalams užsikrėsti bakterine deglige dingsta.

Šakų degligė. Augalo dalys infekuojamos per vidinę ar sisteminę invaziją iš vėžinių žaizdų arba per tiesioginę vegetatyvinių ūglių infekciją. Bakterijas pernešantis vėjas ar lietus čia vaidina ne pagrindinį vaidmenį. Pagrindinės sąlygos šakų bakterinei degligei vystytis: vidutinė oro temperatūra 15,6° C ir aukštesnė; vabzdžių populiacija turi didžiulę reikšmę kaip bakterijos pernešėjai. Šakų degligės infekcijos atveju drėgmė nevaidina didelės reikšmės, todėl liga gali išryškėti ir sausuoju periodu. Tačiau yra būtina sąlyga – prieš tai augalai turėjo sirgti žiedynų ar vėžine deglige.

Jei infekcija patenka per ūglio viršūnę, viršūniniai lapeliai ilgai (iki vytimo) nekeičia spalvos (nenusidažo oranžine spalva). Jie lieka žali, kol juos apima nekrozė. Jei ūglių viršūnių infekcija prasideda sezono pradžioje, liga labai greitai progresuoja. Vienas iš tipiškiausių simptomų – susiformuoja vadinamieji „šeferdo” kabliai. Jei ūglių ir šakų degligė vystosi sezono metu vėlai, tai tokių kablių galima ir neaptikti, arba jie bus labai neryškūs. Gali būti, kad vytimas ir nekrozė vystysis tik viršūninėje ūglio dalyje.

Ant vegetatyvinių ūglių ir šakų galima aptikti išsiskiriančio eksudato lašų. Liga progresuoja iš ūglių į stambesnes šakas. Simptomai greičiau išryškėja augaluose, pertręštuose azoto trąšomis, nes labai intensyviai augantys audiniai bakterinei degligei yra daug jautresni.

Kaip atskirti bakterinės degligės pažeidimus nuo šalčio pažeidimų, išryškėjančių po žiemos? Esant pirminei ligos infekcijai, kai bakterijos yra aktyvios, po išorine žieve esantys audiniai yra drėgni ir turi rausvus, plytos spalvos dryžius, kurie vėliau paruduoja. Raudona spalva ir yra šiuo atveju bakterinės degligės skiriamasis bruožas.

Trauminės degligės simptomai vystosi įvairiuose audiniuose ir yra susiję su infekcijomis, kurias lemia vėlyvos šalnos (–2,2° C šalčio ir daugiau), kruša, stiprus (≥15 m/s) vėjas, pažeidžiantis augalų lapiją. Epifitinės bakterijos tada gali patekti į susidariusias žaizdeles. Trauminė degligė dažniau pažeidžia jautrius, nusilpusius augalus. Esant šiam infekcijos tipui, vegetatyvinių ūglių viršūnėlės keičia spalvą nuo geltonos iki oranžinės, lapai vysta, praranda žalią spalvą.

Jei trauminės degligės infekcija vyksta žydėjimo metu, simptomai gali būti panašūs į žiedynų degligę, bet žiedlapiai bus daug labiau pažeisti. Tokia infekcija greitai persimeta į šakas, kamieną, vaisius. Panašaus į trauminę degligę efekto galima sulaukti, kai sezono metu apipjaustomos šakutės nedezinfekuotais sodo įrankiais. Tada ant šakų žemiau nupjovimo vietos susiformuoja daug mažų vėžinių žaizdelių.

Vėžinė degligė. Peržiemojusios bakterijos vėžinių žaizdų pakraščiuose atgimsta. Ankstyvieji vėžio simptomai: siaura (1–2 mm) vandeninga zona žievėje aplink aktyvųjį vėžį (10 proc. aktyvių vėžių peržiemoja). Po kelių dienų ant vidinės žievės pusės pastebimi rausvi dryželiai, kurie vėliau paruduoja. Šakos netoli žiemojančių vėžių gali nudžiūti. Vėžinės žaizdos gali būti apibrėžtos (yra matoma riba tarp sveiko ir sergančio audinio) arba neapibrėžtos (dažniausiai jos formuojasi antroje sezono pusėje). Žaizdos visada yra drėgnos, iš jų dažnai skiriasi bakterijų eksudatas. Sezono metu žaizdos didėja, net gali apjuosti šaką ir taip ją nudžiovinti.

Vegetatyvinių ūglių, esančių netoli aktyviųjų vėžių, viršūnėlės nusidažo oranžine spalva, vysta. Baziniai lapai nusidažo tamsiais dryžiais, pagrindinė lapo gysla patamsėja. Vėžiai dažniausiai pasirodo praėjus 1–2 savaitėms po pirmųjų išsiskleidusių žiedlapių nukritimo. Bet gali pasirodyti ir žydėjimo metu – tada, kai yra šilčiau negu įprasta.

Poskiepių degligė ypač pavojinga, kai tankiai susodinami augalai su jautriais poskiepiais (labai jautrūs obelų poskiepiai M.9, M.26, M.27, P.2, P.16, P.22; vidutiniškai jautrus M.7). Šis bakterinės degligės tipas formuojasi, kai bakterijos iš žiedynų ar šakų infekcijų sisteminiu būdu patenka į poskiepius. Liga dažnai vystosi be simptomų. Jie pasirodo tik po 5–6 metų prie jautraus poskiepio. Tuomet liga apima ir įskiepį, išsiplečia, dažnai apjuosia medį ir jį pražudo. Pietiniuose kraštuose medžių žūtis paprastai pastebima vidurvasarį, o mūsų klimato juostoje dažniausiai pavasarį. Vienas iš simptomų, pasakančių, kad gali sirgti poskiepis – ankstyvas paraudusių lapų kritimas vėlyvą vasarą. Žemiau skiepijimo vietos gali pasirodyti eksudato lašų.

Praėjusiais metais Fitosanitarinių tyrimų laboratorijoje buvo nustatytos žiedynų, šakų, trauminė ir vėžinė degligės.
Bakterinė degligė, esant palankioms bakterijai vystytis sąlygoms, per 1–2 metus apima 88–90 proc. sodo. Per kelias dienas augalo šakutėse infekcija išplinta 15–30 cm ilgiu. Žinotina, kad labai jautrūs infekcijai 3–4 metų vaismedžiai. Minėti bakterinės degligės simptomai nėra susikoncentravę kokioje nors vienoje augalo vietoje. Jie nelogiškai išsibarstę po augalą, todėl vizualiai kartais gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad tai ten, tai šen parudavusi šakelė yra vabzdžių ar mechaninio pažeidimo padarinys. Tačiau reikėtų atidžiau patyrinėti tokią šakelę ar neįprastai ryškiai nusidažiusią ūglio viršūnėlę. Tam tinka didinamieji stiklai, nes ypač dekoratyvinių augalų pirmosios vėžinės žaizdelės būna tik 2–3 mm dydžio. Dekoratyvinius augalus labai svarbu tikrinti ir nuolat juos stebėti, nes būtent jie dažniausiai suserga „paslapčia“, ir platintojai infekciją perneša ant vaismedžių.

Pieniškas, o vėliau gintaro spalvos išskyras – eksudatą – geriausia stebėti ryte, kol didelė aplinkos drėgmė. Vėliau eksudatas sustingsta arba jį išdraiko vėjas į gijas primenantį darinį.

Nors bakterinė degligė dažnai pasirodo ūmiai, tačiau jos paplitimo galimybę galima sumažinti, taikant profilaktines priemones:

• apsaugoti sodus nuo vabzdžių;
• laikytis avilių transportavimo ­taisyklių;
• purkšti vario preparatais, kurie sumažina epifitinę E. amylovora populiaciją ant lapų, žievės;
• dezinfekuoti genėjimo įrankius;
• nepalikti ant medžių atvirų žaizdų, šalinti vėžines žaizdas;
• tręšiant svarbu pasiekti būtiną medžiams N-P-K balansą, nepertręšti azoto trąšomis;
• palaikyti dirvos pH 5,5–6,5.

Visos šios priemonės kontroliuoja, deja, ne ligą, bet augalą, sudaro sąlygas jam geriau vystytis, daro jį tvirtesnį, atsparesnį. Tačiau svarbiausia priemonė kontroliuoti ligą – nuolat stebėti ir tikrinti medelynų, sodų, gyvatvorių, apsauginių juostų ir pavienių augalų šeimininkų būklę.