Per vienerius metus veršelių supirkimo kainos šoktelėjo beveik 2 kartus ir tapo aukščiausiomis per visą laiką. Daugelis pieno gamintojų praėjusiais metais galėjo būti patenkinti, nes atsirado kas superka jų veršelius. Štai kaip jie vertina rinkos tendencijas:

• veršelių pasiūla Vokietijoje sumažėjo dėl pieninių karvių skaičiaus mažėjimo;
• veršelių importas iš Vidurio Europos šalių palankiomis sąlygomis praėjusiais metais sumažėjo 75 proc.;
• gamintojų kainos jautienai žymiai pakilo, todėl penėti bulius pasidarė pelninga (ypač specializuotoms įmonėms).

Mažiau pieno – mažiau veršelių

Dėl mažesnės veršelių pasiūlos Vokietijoje pakito pieno gamybos struktūra. Didėjant pieno išmilžiams ir nedidėjant kvotoms, dėl šio beveik priverstinio proceso jau keletas metų melžiamų karvių skaičius per metus mažėja 1,5–2,0 proc. Pagal naujausius skaičiavimus, karvių skaičius 2005 metų pabaigoje buvo sumažėjęs net 3,5 proc.

Mažėjant karvių, mažėja ir veršelių. Šiuo metu Vokietijoje yra apie 4,2 mln. karvių. Kadangi 95 proc. karvių apsiveršiuoja, kasmet gimsta apie 4 mln. veršelių, iš jų apie 2 mln. buliukų, kurie yra pagrindinė penimų galvijų bazė.

Apie 1,2 mln. veršelių yra kilę iš  juod­margių ar žalmargių pieninių karvių. Mažesnioji jų dalis (550 tūkst.) yra buliukai. Pagal šiuos duomenis galime spręsti, kaip veršelių kiekis priklauso nuo pieno gamybos, t. y. pieninių karvių skaičiaus. Tokios tendencijos išsilaikys ir artimiausiais metais.

Vokietijoje dar yra apie 700 tūkst. karvių žindenių. Tiesiogines išmokas keičiant bendrosios išmokos schema, kuri atsieta nuo gamybos, jų skaičius gali sumažėti.

Dėl struktūrinių pokyčių ir karvių produktyvumo didėjimo melžiamų karvių banda Vokietijoje gali sumažėti iki 2,9 mln. (2015 m.). Ekspertai prognozuoja, kad per artimiausius 10 metų pieną gaminančių ūkių (dabar jų yra 110 tūkst.) gali sumažėti perpus ar net dar daugiau. Didėjant specializacijai, kituose ūkiuose karvių produktyvumas vidutiniškai gali padidėti nuo 6600 kg (dabar) iki 8 500 kg (2015 m.).

Ūkiams stambėjant ir specializuojantis, veršeliai taps „šalutine produkcija“. Daugelis stambių pieno gamybos įmonių visus reprodukcijai nereikalingus veršelius stengsis kuo greičiau realizuoti. Reg­lamentais nustatytas reikalavimas, kad pirmąsias 14 dienų ūkis privalo išlaikyti veršelius savo fermoje, netrukdo juos realizuoti praėjus šiam laikotarpiui.

Kita pienininkystės ūkiams būdinga tendencija – maža gimusių telyčaičių pasiūla penėjimui. Ne visuose ūkiuose sugebama deramai pasirūpinti melžiamų karvių bei prieauglio sveikata. Dėl to karvių laikymo trukmė dažnai sutrumpėja iki 2–3 metų. Tokiuose ūkiuose bandai papildyti ir plėtoti prireikia 40–45 proc. per metus gimusių telyčaičių. Taigi penėjimui jų lieka labai mažai. Dažniausiai tai prastesnės sveikatos būklės ar turintys kitų trūkumų galvijai, pavyzdžiui, gimę dvyniai.

Visa tai atvedė prie to, kad penimų veršelių ir jaunų buliukų Vokietijoje nuolat mažėja. Prognozuojama, kad kasmet veršelių mažės maždaug 1 mln.

Įsivežti nėra paprasta

Vokietijos veršelių rinkos situaciją blogina prekybos gyvais veršeliais pokyčiai kitose Europos šalyse. Labai sumažėjo į Vokietiją importuojamų veršelių. Prieš dešimtmetį Vokietija kasmet importavo daugiau kaip 300 tūkst. veršelių iš Vidurio Europos šalių, pavyzdžiui, Čekijos, buvusios Jugoslavijos. Veršelių įvežimui iš trečiųjų šalių buvo skirtos specialios importo kvotos. Šiuo metu veršelių importas sumažėjo iki 140 tūkst. Net  juodmargių pieninių veislių karvių veršelių importas (pvz., iš Lietuvos) labai sumažėjo. Nors dabar Vidurio Europos šalys, kaip ir Vokietija, priklauso Europos Sąjungai, biurokratiniai gyvulių importo trukdžiai yra labai dideli, dažniausias argumentas – rūpinimasis apsauga nuo užkrečiamųjų ligų.

Vienintelė šalis, iš kurios kasmet importuojama daugiau veršelių negu prieš 10 metų, – Lenkija. Tačiau ir šioje šalyje galvijų sparčiai mažėja, todėl mažės ir lenkiškų veršelių importo apimtys. Pasibaigus struktūriniams pokyčiams, pieno gamintojai vėl pradeda plėsti savo bandas, ir jaunų gyvulių poreikis vidaus rinkoje auga.

Prekybos gyvais veršeliais pokyčius geriausiai parodo Prancūzijos pavyzdys. 9-ojo dešimtmečio viduryje Prancūzija kasmet parduodavo Vokietijai kelis tūkstančius veršelių, o dabar iš Vokietijos į Prancūziją išvežama apie 60 tūkst. gyvų veršelių. Vokiškų veršelių eksportas per pastaruosius 10 metų padidėjo 60 proc. ir pasiekė 555 tūkst. vnt. per metus.

Didžiausia vokiškų veršelių importuotoja yra Olandija. Į šią šalį kasmet išgabenama beveik 320 tūkst. jaunų veršelių. Tai sudaro apie 60 proc. viso Vokietijos veršelių eksporto. Dėl to Šiaurės Vestfalijoje ir Žemutinėje Saksonijoje penimų galvijų ūkiai vos surenka penėti reikalingą veršelių kiekį. Esant tokiai situacijai, veršelių supirkimo kainos nuolat auga.

Reformuodamos žemės ūkį, kai kurios ES šalys moka skerdimo išmokas už veršelius, pavyzdžiui, Olandija, Belgija, Prancūzija. Todėl tose šalyse galvijų augintojams nėra taip „striuka“, kaip nutiko Vokietijos ūkininkams.

Kita ES reformų pasekmė yra tai, kad, atsisakius specialiųjų išmokų už bulius, atskiruose regionuose iki 20 proc. sumažėjo galvijų penėjimu besiverčiančių ūkių. Tiesa, stambiuose ir specializuotuose ūkiuose gyvulių padaugėjo, todėl skerdžiamų galvijų skaičius nedaug sumažėjo. Tačiau jaunų buliukų paklausa penėjimui lieka didelė. Sparčiai kyla ir jautienos supirkimo kainos. Nepaisant visų pokyčių, veršelių ir buliukų penėjimas tebėra rentabilus ir patrauklus.

ES lieka jautienos importuotoja

ES apsirūpinimas savos gamybos jautiena šiuo metu sudaro apie 95 proc., nors prieš 4 metus jos buvo pagaminama 430 tūkst. tonų per daug. Specialistai prognozuoja, kad 2006 metais jautienos importo poreikis visoje ES sieks daugiau kaip 400 tūkst. tonų.

Į Europą vis daugiau įvežama jautienos iš Pietų Amerikos šalių, kur jos gamybos išlaidos yra 1 EUR/kg mažesnės negu Vakarų Europos šalyse. Tačiau pigesnės jautienos šaltiniu Pietų Amerika bus neilgai. Kai kuriuose Brazilijos regionuose niekaip nepavyksta įveikti snukio ir nagų ligos. Dėl to iš šių regionų griežtai uždrausta importuoti galvijus ir jautieną. Argentinos vyriausybė sustabdė bet kokį jautienos eksportą pusei metų. Pagrindinė priežastis – jautienos kainų šuolis vidaus rinkoje ir iškilusi grėsmė nepakankamai aprūpinti vidaus vartotoją.

Kai kurie ekspertai teigia, kad jautiena, ypač jaunų buliukų mėsa, daugelyje ES regionų, iš jų ir Vokietijoje, gaminama per brangiai ir yra nekonkurencinga. Jeigu pavyktų rasti būdų gaminti jautieną ES pigiau, pirkėjų jai netrūktų, o užsienio konkurencija būtų ne tokia didelė.

Kaip dabar, taip ir ateityje, veršelių poreikis Vokietijoje ir kai kuriose kitose ES šalyse nemažės.

Situacija Lietuvoje

Lietuvos ir Vokietijos veršelių rinkos tendencijos yra panašios. Tačiau Vokietijoje veršeliai yra ir eksporto, ir importo objektas. Tiesa, eksporto ir importo balansas šioje šalyje yra neigiamas. Veršelių eksportas viršija importą 410 tūkst. vnt. Lietuvoje veršeliai tik eksportuojami ir niekada jų nebuvo įvežama (šiek tiek veislinių galvijų į Lietuvą importuojama, tačiau tai labai nedidelės apimtys).

2002–2003 metais Lietuvos rinkoje buvo galvijų perteklius, kuris susidarė dėl labai mažo eksporto. Mūsų šalis neturėjo eksporto kvotų į ES šalis, dėl to buvo aukšti muitų tarifai, kuriuos sumokėjus produkcija tampa nekonkurencinga. Susidaręs perteklius labai neigiamai paveikė supirkimo kainas.

Žemos galvijų supirkimo kainos ir atsivėrusi ES bendroji rinka yra dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių staiga pradėjo didėti jaunų veršelių eksportas. Gyvulių augintojai labai greitai susiorientavo, kad auginti veršelius iki didelio svorio neapsimoka. Iš lentelėje pateiktų duomenų matome, kad sparčiausiai lietuviškų veršelių eksportas augo 2004 ir 2005 metais. Ypač žymus eksporto pagyvėjimas buvo 2005-aisiais. Palyginti su 2004 m., pernai veršelių išvežta 3,5 karto daugiau.

Kai kurių specialistų skaičiavimai rodo, kad žemdirbiai, pardavę jaunus veršelius, prarado daugiau kaip 200 mln. litų pajamų. Ypač daug pajamų netenkama parduodant jaunus buliukus. Užauginus juos iki skerdžiamo svorio, vien tik tiesioginių išmokų suma viršytų 700 litų už kiekvieną buliuką, priskaičiavus pajamas už gyvąjį svorį arba skerdenas, ši suma pasiektų apie 3 000 litų. Tačiau žemdirbiai, matydami, kad suaugusių buliukų supirkimo kainos nebuvo garantuotos ir bet kuriuo metu jos galėjo nukristi iki daug žemesnio lygio, negu galioja dabar, linkę parduoti jaunus veršelius. Už tokius veršelius supirkėjai siūlo gerą kainą.

Tokios veršelių eksporto tendencijos ypač jaudina skerdimo ir mėsos perdirbimo įmones bei jas vienijančias organizacijas. Situacijai iš esmės nepasikeitus, jau kitais metais Lietuvos skerdyklos gali likti be žaliavos, o mėsos perdirbimo įmonės pradės naudoti brangesnę įvežtinę jautienos skerdieną. Šis priverstinis žingsnis tikriausiai paskatins didinti gyvų galvijų supirkimo kainas. Tik tada augintojai galės svarstyti, kas geriau: parduoti jauną veršelį, ar jį auginti iki didelio svorio?