Netoliese tebėra išlikusi buvusių turtingų dvarininkų – Jurris ir Lihha Pruhsen – kapavietė. Daug kartų ji kasta ir perkasta – vis atsiranda tokių, kurie tikisi rasti čia paslėptų lobių. Lauką aplink senąsias kapinaites Henrikas sako pasiliekąs dirbti patį paskutinį, nes ten nuolat genda technika, paslaptingai dingsta detalės. „Kažkokia mistika“, – tarsteli ūkininkas.

Dar už kelių kilometrų stovi knygnešio Jurgio Bielinio sodyba, šiek tiek tolėliau – galingai išsikerojęs Bielinio ąžuolas, už kurio slėpdavosi garsusis knygnešys. Per 31-erius aktyvios veiklos metus jis vienas arba su talkininkais pergabeno per sieną ir Lietuvoje išplatino beveik pusę visų tuomet Mažojoje Lietuvoje išspausdintų spaudinių.

Tokiose istoriniais įvykiais apipintose vietose išaugo Henrikas. „Visos mano šak­nys čia, gilesnių šaknų nebūna“, – šypsosi Henrikas. Baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar LŽŪU) ir įgijęs inžinieriaus-mechaniko specialybę, jis gerą dešimtmetį dirbo Latvijoje, Skaistkalnėje. Ten ir šeimą sukūrė, augino dukrą ir sūnų. 1990 m. pirmasis Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje pagal Valstiečių ūkio įstatymą pasiėmė žemės. Netrukus atgavo ir paveldėtą senelių žemę.

Darbininką rasti – kaip loterijoje išlošti

„Daug kas tada nepatikliai į savarankišką ūkininkavimą žiūrėjo. Ir žmona sakė, kad iš balto žmogaus dabar juodu traktorininku virsiu. Taip ir buvo“, – ūkininkavimo pradžią prisimena Henrikas. Dvylika metų ūkiui vadovavo vienas, kaip pats sako, neturėjo teisės nei atostogauti, nei sirgti, nei mirti. Tik prieš ketverius metus pradėjo samdyti buhalterę, o dabar ūkyje didžiausias pagalbininkas – sūnus Igors. Latvijoje bebaigiąs agronomijos mokslus, Igors ūkyje jau perėmė visą agronominių darbų naštą.

Iš viso ūkyje dirba 13 nuolatinių darbuotojų. Geri, sąžiningi darbuotojai – didžiausias turtas. „Sugalvojai traktorių pirkti – ir nusipirkai. O štai gerą žmogų rasti – čia jau loterija, nežinai, ar pasiseks“, – tradicinį stambiųjų ūkininkų skundą išsako Henrikas. Jis negaili gerų žodžių jau 15 metų ūkyje dirbančiam Rolandui Skripkauskui. „Rolandas – plataus profilio mechanikas, suvirintojas, dažytojas. Visiškai juo pasitikiu, jo žinioje ir technika, ir kuro bazė“, – sako Henrikas.

 
Vien iš Germaniškio, kur gyvena apie 400 žmonių, ūkininkas negali surinkti reikalingos darbuotojų komandos. Važinėja žmonės į darbą ir iš Suosto, ir iš Nemunėlio Radviliškio. Ūkininkas džiaugiasi, kad pavyko suburti gerą mechanizatorių ir vairuotojų komandą, suprantančių vienas kitą iš pusės žodžio. Sėjos ir derliaus nuėmimo metu tenka dirbti dviem pamainomis, prireikia ir papildomų darbininkų.

Šešioliktoji sėja praėjo sklandžiai

Nors šiemet sėja vėlavo beveik dvi savaites, bet praėjo sklandžiai, be jokių trikdžių. Visiems laukams apsėti neprireikė nė dešimties dienų: pradėję balandžio 25, baigė gegužės 3 dieną. Tik žemė tokia sausa buvo, kad traktoriai važiuodavo paskendę dulkių debesyse.

Šiemet ūkyje auga 233 ha žieminių ir 107 ha vasarinių kviečių, 166 ha miežių, 310 ha vasarinių rapsų. Visi žieminiai rapsai, o jų buvo beveik 100 ha, visiškai iššalo. Henrikas tikėjęsis iš jų didžiausio pelno. „Toks gražus pasėlis iš rudens buvo, kaip niekad“, – gaili ūkininkas iššalusių rapsų ir sako nebesitikįs, kad patirti nuostoliai bus kompensuoti, bent moralinės užuojautos sulauktų ir tai lengviau būtų. Žieminių kviečių pernai kūlė vidutiniškai po 5,53 t/ha, vasarinių – po 5,92 t/ha, vasarinių rapsų – 2,72 t/ha, žieminių rapsų – 3,66 t/ha. Buhalterė Aldona Kubilienė sudarė penkerių metų derliaus pokyčių, dyzelino ir trąšų kainų augimo lenteles. Visos kreivės kyla aukštyn, išskyrus produkcijos supirkimo kainas: jos stabiliai mažėja.

Vienodų metų nebūna

Neišvengiama žemdirbio darbo priklausomybė nuo gamtos išvargina, bet kartu ir skatina išradingumą, norą ieškoti išeičių iš susidariusios padėties. Šį pavasarį žieminiai kviečiai atrodė prastokai, tad ūkininkas, paragintas nuolatinio „Linas ir viza“ konsultanto Algirdo Butėno, pačioje balandžio pabaigoje nupurškė juos trąšomis Atgaiva. Javai iš karto sureagavo. „Pasvalio ir Biržų rajone tokių gražių kviečių sunku surasti, – sako A. Butėnas. – Šiaip tai mūsų krašte vaizdas liūdnas, kaip pasvaliečiai sako, bado metai laukia“.

Su „Linas ir viza“ Henrikas bendradarbiauja dešimt metų. „Jis reiklus sau ir kitiems. Pasibarame abu, kritikos gaunu. Šitokiame intensyviame ūkyje net ir mažiausia klaidelė gali turėti liūdnų pasek­mių. Bet tokia pažangiausių ūkininkų dalia – išbandyti visas naujoves“, – sako konsultantas A. Butėnas.

Nors šiemet jau šešiolikta sėja buvo ir, atrodytų, darbai tie patys, bet kiekvieną kartą Henrikas sako pats gerai viską apgalvojąs, konsultantų patarimų išklausąs. „Tuo ir įdomus darbas, kad nebūna vienodų metų“, – tvirtina ūkininkas.
Pernai dėl lietaus visi kviečiai iš maistinių pasidarė pašariniai. Žieminiai kviečiai davė apie 80 000 Lt nuostolio, o salykliniai miežiai ir rapsai tiek pat pelno. Ūkyje pelno turėta tik iš išmokų.

 
Arti ar nearti

Kelerius metus ūkyje dirbęs neariamosios žemdirbystės principu, pernai rudenį Henrikas suarė 500 ha. „Neariant žemės, išryškėjo šiokių tokių problemų. Didžiausia iš jų – pabiros: tarp kviečių pridygsta miežių, tarp miežių – kviečių. Ypač aktualu, kad salykliniuose miežiuose nebūtų priemaišų“, – aiškina ūkininkas. Šiek tiek daugiau atsirado ir piktžolių, ir ligų. Sūnus sako, kad neariamoji žemdirbystė pinigų nesutaupo, tik laiko galima sutaupyti. „Ir laukai tokie bjaurūs pasidarė. Gal čia toks pripratimas: man reikia, kad laukas būtų švarus, gražus pažiūrėti, – sako Henrikas. – Bet per tuos metus įsitikinau, kad po rapsų tikrai nereikia žemės arti: gali tiesiai sėti žieminius kviečius“.
Pernai, dar išplėtus plotus, būtinai reikėjo naujo kombaino. Pagal 2005 m. kovo mėnesį parengtą verslo planą Henrikas jam pirkti tikėjosi gauti lėšų iš struktūrinių fondų. Deja, kombainas Claas Lexion, kainavęs 600 tūkst. litų (be PVM), jau stovi kieme, o viltys gauti paramą (planuota atgauti 300 tūkst. litų) blėsta, mat Henriko ūkis neturi jokių prioritetų. Prieš dvejus metus ūkyje įsisavinta SAPARD parama: pirktas kombainas, purkštuvas, skutikas, sėjamoji, smulkintuvas.

 
Ūkyje dirba ir patobulinti rusiški traktoriai. Pasak Henriko, jie garsiai birbia, bet darbą padaro. Ateityje Henrikas planuoja atnaujinti sandėlius, norėtų ir modernų elevatorių pasistatyti. Dabar turimuose sandėliuose telpa tik trečdalis viso ūkyje prikuliamo grūdų derliaus. Tiesa, ūkininko apskaičiavimais, grūdų saugojimas jam nėra davęs naudos, labiau apsimokėdavo juos iš karto parduoti.

Žemę perka priverstinai

Iš beveik 900 ha dirbamos žemės nuosavos yra 300 ha, likusioji nuomojama. Henrikas pasiguodžia, kad pastaruoju metu ūkininkai kenčia nuo žemės supirkinėtojų – jie tiesiog iš panosės sugeba nupirkti ilgus metus dirbtą žemę ir tuoj pat siūlo ją toliau nuomotis, tik dvigubai brangiau. „Superka žemę kažkokios neaiškios tarptautinės bendrovės: Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Sukelia kainas, o mes, žemdirbiai, priversti juos vytis. Ir žemę perkame ne savo noru, o priverstinai. Nes jei aš nepirksiu, savininkas parduos jiems. Yra žemės po tris, penkis ir net po šešis tūkstančius litų už hektarą“, – šuoliais augančios kainos šiurpina Henriką.

Kitais metais Igors baigs mokslus ir imsis ūkininkauti savarankiškai. „Iš mūsų ūkio du geri ūkiai išeina. Kompaktiškesnį ūkį – apie penkis šimtus hektarų – daug lengviau suvaldyti“, – Henrikas patenkintas, kad sūnus eina jo pėdomis, nors ir nelengvas pasirinktas kelias.

„Žemdirbio darbas yra labai nedėkingas. Pats nedėkingiausias. Manau, jei tiek triūso būčiau įdėjęs į kokį kitą verslą, tikrai geriau gyvenčiau. Sudėtinga ir tai, kad pinigus gauni paprastai tik kartą per metus. Į žemę kasmet sukiši per milijoną, o kiek paimsi, niekada nežinai. Didžiulis rizikos faktorius“, – sako Henrikas, pridurdamas, kad šį pavasarį dar neturėjo nė vienos laisvos dienos.