23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/06
Pienininkystė JAV: po ekstremalių pokyčių - stabilumo ženklai
  • Daina STANIŠAUSKIENĖ „Mano ūkis“, Ilinojaus valstija, JAV
  • Mano ūkis

Intensyvios pieno gamybos technologijos, kaip ir visame pasaulyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose plinta žaibišku greičiu, tačiau amerikiečiai, rinkdamiesi karvių melžimo, priežiūros ir laikymo įrangą, nesivaiko paskutinio mados žodžio. Jie vadovaujasi principu: kuo pigiau ir kuo daugiau. Kai kurie Lietuvos pieno ūkiai gerokai lenkia eilinę JAV fermą, tačiau ne nerūdijančio plieno įrengimai lemia gamybos efektyvumą.

Džono Maksvelo (John Maxwell) ūkis Ilinojaus valstijoje nėra tipiškas JAV ūkis, nes yra nespecializuotas. Vertinant amerikietiškais mastais, jį būtų galima priskirti prie smulkių pieno gamintojų. „Cinnamon Ridge“ ūkyje auginama 50 melžiamų džersių veislės karvių, dar tiek pat mėsinių angusų ir herefordų žindenių. Be to, šiemet fermeris ketina pastatyti kiaulidę, kurioje per metus bus nupenima 2,4 tūkst. bekonų. Pasak jo, kiaules augins tik dėl to, kad turėtų mėšlo laukams patręšti.


Lyginant su vidutiniu JAV ūkio dydžiu, Dž. Maksvelo valdos gerokai lenkia šalies vidurkį (441 akras, arba 176,4 ha): ūkininkas dirba 1 000 akrų (400 ha) nuosavos ir dar 7 000 akrų (2 800 ha) nuomotos žemės. Bemaž visas plotas skirtas kukurūzams ir sojoms. Dž. Maksvelo teigimu, verstis augalininkyste 1 000 akrų (400 ha) nė neverta bandyti. „Juk vien kombainas kainuoja 250–300 tūkst. dolerių“, – dėstė nuo 1987 m. ūkininkaujantis amerikietis. Nemažų pajamų jis gauna ir iš ne žemės ūkio veiklos: stato valstybinius pašto pastatus.


Karvės ilsisi „paplūdimyje“


Nors atrodo neįtikėtina, bet ūkininkas karves laiko pririštas sename žemame mediniame tvartelyje, kokių Lietuvoje, tik mūrinių, dar labai daug, ir melžia keturiais švediškais melžimo aparatais. Kaip atrodo karvidė, Dž. Maksvelui nė kiek nerūpi, svarbu, kad gyvuliai jaustųsi patogiai, būtų sotūs ir pieno daug gamintų. Žvelgiant į pritvinkusiais tešmenimis ramiai sau šienainį žiaumojančias karves, nesunku įsitikinti, kad šiuos uždavinius jis išsprendžia nesunkiai. Tai patvirtina ir primilžio duomenys. Iš produktyviausios karvės primelžiama net 60 kg per dieną. Pasak fermerio, tai džersių veislės genetinio potencialo riba. Vidutinis bandos produktyvumas apie 30 kg 3,7 proc. riebumo ir 4,8 proc. baltymingumo pieno per dieną.


Į klausimą, ar karvėms smėlis tinkamas kraikas, Džonas atsako klausimu: o ar jums nepatinka gulėti paplūdimyje? Jo nuomone, gulėti ant smėlio gyvuliams ypač patogu. Be to, smėlis turi ir daugiau privalumų. JAV guoliavietes kreikti smėliu labai populiaru, nes tai neorganinė medžiaga, joje nesiveisia mikrobai. Fermeris garantavo, kad dėl to jo karvės neserga mastitu. „Smėlio iš guoliaviečių nereikia pašalinti, tik nuolat papildyti. Jis negadina mėšlo šalinimo ir melžimo įrengimų“, – tikino Dž. Maksvelas.


Melžiamos karvės ištisus metus laikomos tvarte. Kad nebūtų per karšta, vasarą atveriami visi vartai ir įjungiami virš stovėjimo vietų įrengti ventiliatoriai. Pagrindinis karvių pašaras – kukurūzų silosas ir šienainis. Koncentratai pagardinami labai daug baltymų turinčiomis kukurūzų glitimo granulėmis. Karvėms nemažai sušeriama ir medvilnės sėklų.


„Cinnamon Ridge“ ūkis priklauso kooperatyvui, kuris yra pieno perdirbimo įmonės savininkas. „Kooperatyvo nariai už pieną paprastai gauna 20–30 proc. didesnę kainą negu nustatoma Čikagos prekybos biržoje“, – pasakojo ūkininkas. Vidutiniškai už 100 svarų (45,36 kg) pieno jam mokama 15 USD (40,8 Lt, apie 0,9 Lt/kg).
Ūkyje dirba penki nuolatiniai darbuotojai, dar trys samdomi per darbymečius. Pasak fermerio, mažiausias atlyginimas – 7 USD/val. (apie 19 Lt/val.), didžiausias – 14 USD/val. (apie 38 Lt/val.).


Mėsinė galvijininkystė – hobis


Mėsinių galvijų tvartas modernumu taip pat netviska. Jį tvartu netgi nebūtų galima vadinti, nes pastatas labiau panašus į paskubomis suręstą pašiūrę su atvirais išėjimais į aikštelę, kurioje pūpso kalnas kukurūzų stiebų. Ant jo patogiai įsitaisiusios žindenės su veršeliais. Šalia gyvulių guolio pastatytos taip pat kukurūzų stiebų pripildytos didžiulės ėdžios ant ratų. Pasirodo, mėsiniai galvijai ant susmulkintų kukurūzų stiebų ne tik guli, bet ir ėda juos. Iš medinių lovių per kraštus byra traiškytų kukurūzų ir baltymingų granulių mišinys. „Niekam nepatinka būti alkanam. Taigi aš stengiuosi, kad gyvuliams pašarų netrūktų“, – aiškino ūkininkas. Liepos pabaigoje ir rugpjūtį galvijai dar gauna smulkintų javų, o besiveršiuojančioms karvėms duodama baltymų ir vitaminų papildų. Gyvuliai taip laikomi ir šeriami ištisus metus, t. y. vasarą neišgenami į ganyklas.


Dž. Maksvelui mėsinė galvijininkystė – hobis. Dalį telyčių (taip pat ir pieninių) jis naudoja embrionams gauti. Iš apvaisintų telyčių kiaušinėliai išplaunami po 10–15 d. ir įsodinami kitoms karvėms. Pasak ūkininko, nors veislininkystė įdomus užsiėmimas, tačiau jo meilė – pieninės džersių veislės karvės.


JAV pieno ūkiai stambėja


Remiantis Jungtinių Valstijų žemės ūkio departamento Nacionalinės statistikos tarnybos duomenimis, per pastaruosius dvejus metus pieno ūkių skaičius sumažėjo tik 2,27 proc. Tai mažiausias rodiklis, vertinant nuo 1992 m., kai JAV buvo 131,5 tūkst. pienininkystės ūkių (pernai – per 64 tūkst.). Nepaisant šių pokyčių, JAV išlieka viena iš daugiausiai pieno pagaminančių šalių pasaulyje (2004 m. ją lenkė tik Indija).


JAV pieno gamyba neribojama kvotomis, didžiausią įtaką jai turi rinka. Per pastarąjį dešimtmetį ekstremalius pieno ūkių pokyčius lėmė tendencingas kainos nuosmukis: ūkių skaičius drastiškai mažėjo, bet bandos stambėjo, kad pieno gamyba atpigtų. Mažiausiai (3,4 proc.) kainos krito praėjusiais metais. Užpernai už kokybės standartus atitinkantį pieną buvo mokama vidutiniškai 15,39 USD/100 svarų (0,92 Lt/kg), o pernai – 14,05 USD/100 svarų (0,85 Lt/kg). Mažiausia pieno supirkimo kaina buvo 1997 ir 2000 m., atitinkamai 12,05 ir 9,74 USD/100 svarų (0,73 ir 0,59 Lt/kg). Tais metais pieno gamybos atsisakė labai daug ūkininkų.


Nuo 1992 metų JAV pienininkystės ūkiai labai sustambėjo (labiausiai vakarinėje šalies dalyje). Prieš 13 metų 131,5 tūkst. bandose buvo laikoma apie 9,7 mln. karvių (vidutiniškai vienoje bandoje – 74). Praėjusių metų duomenimis, šalyje registruota 64,5 tūkst. pieno ūkių, tuo tarpu karvių skaičius beveik nepakito – šiek tiek daugiau kaip 9 mln. (bandos dydis kone padvigubėjo – 140 karvių). Per pastaruosius dvejus metus, kai pieno kaina išlieka stabili, karvių skaičius padidėjo 0,3 proc., t. y. 29 tūkstančiais. Vidutinis karvės produktyvumas pernai, lyginant su 2004 metais, taip pat išaugo 3,2 procento.


Stambiausios pieno fermos (po 668 melžiamas karves, 1992 m. bandos dydis siekė 263) susikūrusios JAV vakaruose, kuriems priklauso ir daugiausia pieno (37 tūkst. svarų arba 17 mln. t) pagaminanti Kalifornijos valstija. Beje, skirtingai nuo kitų šalies regionų, kuriuose karvių skaičius sumažėjo nuo 15 iki 41 proc., vakarų ūkininkai karvių pernai, lyginant su 1992 m., augino 44 proc. daugiau. Mažiausias bandas laiko centrinės ir šiaurinės šalies dalies pieno gamintojai (atitinkamai 87 ir 85). Mažiausiai karvių auginama pietuose (744 tūkst.), tačiau čia bandos dydis atitinka šalies vidurkį – 148 karvės.