Tręšimas siera

Pastaraisiais metais dirvožemio prisisotinimas siera iš atmosferos yra gerokai sumažėjęs: nuo 20–50 kg/ha per metus iki mažiau negu 10 kg/ha. Sieros kiekis dirvožemyje sumažėjo ir dėl naudojamų švaresnių trąšų, o labiausiai dėl to, kad Lietuvoje dingo granuliuotas superfosfatas. Anksčiau tręšdavome tokiais dideliais granuliuoto superfosfato kiekiais, kad, nors ir daug trąšų išsiplaudavo, sieros trūkumo pasėliuose nesijautė. Šiandien dėl sieros trūkumo labiausiai nukenčia rapsų ir javų derliai.

 
Sierą augalai pasisavina sulfato formos, o sulfatas, kaip ir azoto nitrato forma, dirvožemyje yra labai judrus. Po žiemos išsiplauna labai dideli sieros kiekiai. Pasėlius siera reikia tręšti pirmojo arba antrojo pavasarinio tręšimo azotu metu arba tarp jų. Javus ir cukrinius runkelius reikia tręšti apie 10–30 kg/ha norma, o rapsams reikia duoti 10–20 kg/ha vienai tonai norimo derliaus gauti.

Sieros trūkumo požymiai yra labai panašūs į azoto trūkumą, skirtumas tik toks, kad dėl sieros trūkumo deformuojasi augalų lapai. Cukrinių runkelių lapai būna šviesūs ir susiaurėję.

 
Javų lapai – šviesūs, susiaurėję ir patrumpėję. Javų krūmijimosi tarpsniu labai lengva atskirti sieros trūkumą nuo azoto trūkumo. Jei lapeliai šviesūs ir išilgai dryžuoti, vadinasi, augalams trūksta sieros.

Rapsų pasėliuose sieros trūkumą galime pastebėti prasidėjus žydėjimui, kai žiedai būna ne intensyviai geltonos spalvos, o pabalę. Vėliau susidariusios ankštaros dėl sieros trūkumo parausta, paruduoja ir anksčiau sudžiūsta. Labai gerai matyti sieros trūkumo plotai, kai pasėlyje pastebimi paraudę, patamsėję lopai, kurie anksčiau subręsta ir sukelia nemažai problemų nuimant derlių.

 
Tręšimas magniu

Magnis yra centrinis chlorofilo ato­mas, tačiau tik 30 proc. magnio yra chlorofile, o apie 70 proc. augale esančio magnio yra laisvai judantis. Magnio kiekis dirvožemyje labai priklauso nuo dirvožemio tipo ir podirvio sluoksnių. Smėlinguose dirvožemiuose magnio dažniausiai būna mažai, sunkiuose – daug, o ypatingai daug jo yra dirvožemiuose, po kuriais slūgso dolomitas, būtent Šiaurės ir Vidurio Lietuvos zonose. Magnis labai lengvai juda dirvožemyje, todėl, jei pagal kilmę dirvožemis neturtingas magniu, augalus būtina kasmet juo tręšti. Tinkamiausias tam laikas yra kartu su pirmuoju arba po pirmojo tręšimo azotu. Visą reikiamą normą galima atiduoti iš karto.

Kadangi magnio augalams reikia pakankamai daug, tai pagrindinis tręšimas būtinas išberiant trąšas į dirvožemį. Deja, tik tinkamos kainos magnio trąšų šiandien Lietuvoje sunku surasti, tačiau šią spragą komercinės kompanijos jau suskubo spręsti. Magniu augalus galima tręšti ir papildomai per lapus – dėl didelės magnio svarbos lapams tai visada duoda gerų rezultatų.

Norint tiksliai nustatyti reikiamą mag­nio normą, būtina atlikti dirvožemio tyrimus. Tręšti magniu rekomenduojama, magnio kiekį dirvožemyje nustatant CaCl2 metodu (Šachtšabelio metodu). Pagal anksčiau minėtą dirvožemio turtingumo klasifikaciją („Mano ūkis“, 2006 m. balandžio mėnesio numeris) ir norimą gauti derlių, nustatomos tręšimo magniu normos.

Kadangi po priešsėlio likusios organinės liekanos supūna ne iš karto, dalis jų lieka mineralizuotis kitais metais, po žiemos išplautas magnis šiek tiek pasipildo iš priešsėlio grąžos. Taigi galutinė tręšimo norma nustatoma iš reikiamos tręšimo normos atėmus priešsėlio grąžą („Mano ūkis“, 2006 m. balandžio mėnesio numeris). Pavyzdžiui, jei kviečiai auginami po rapsų, dirvožemio turtingumas magniu yra C ir planuojate gauti 7,5 t/ha derlių, tai tręšti reikės 35 kg/ha norma (lentelėje nurodyta norma 50 kg/ha minus rapsų pasėlio grąža 15 kg/ha).

Tręšimas mikroelementais

Mikroelementai ir jų svarba augalams Lietuvoje tapo gana populiari tema. Tai natūralu, nes šalies ūkininkai siekia padidinti savo pasėlių derlių, o tam mikroelementai būtini. Beje, tai tikrai nėra naujiena Lietuvos žemės ūkyje, kadangi dar praėjusio amžiaus viduryje profesorius Bronius Baginskas tyrinėjo ir aiškiai suformulavo teiginius, kad mikroelementai yra labai svarbūs ir netgi būtini intensyvioje žemdirbystėje.

 
Manganas, cinkas, varis, geležis, boras, molibdenas ir nikelis yra nepamainomi mikroelementai augalų mityboje. Augalams šių elementų reikia labai nedaug, šimtą ar tūkstantį kartų mažiau negu azoto ar kito makroelemento, bet, deja, be jų derliaus niekada negausime. Kad geriau įsivaizduotume, kiek reikia mikroelementų, paanalizuokime augalų cheminę sudėtį.

Aiškiai matome, kad mikroelementų kiekiai sudaro tikrai nedidelę augalo dalį. Ne mažiau svarbios ir šioje lentelėje nurodytos ribos – jei bet kurios iš medžiagų sudėtyje bus per mažai ar per daug, augalai augs ligoti ir užaugins menkus derlius.

Kadangi mikroelementų augalams reikia nedaug, tręšti jais galima dviem būdais: į dirvą ir per lapus. Tręšti į dirvą paprasčiau, bet tuo pačiu ir mažiau efektyvu, kadangi elementus pasisavinti per šaknis dažnai trukdo nepalankūs klimato ar dirvos cheminiai procesai (dėl elementų tarpusavio blokavimo). Būtent dėl to ne visada yra aišku, ar greitai ir kokius mikroelementų kiekius augalai spės pasisavinti svarbiausiais augimo tarpsniais.

• manganas (Mn) sunkiai įsisavinamas lengvose, gausiai kalkintose dirvose arba po kalkinimo;
• boras (B) sunkiai įsisavinamas, tręšiant didelėmis fosforo trąšų normomis, esant dirvoje daug vario;
• varis (Cu) sunkiai įsisavinamas, tręšiant didelėmis azoto ir fosforo normomis;
• cinkas (Zn) sunkiai įsisavinamas, kai dirvoje daug geležies, vario ir fosforo, kai gausiai tręšiama fosforu; intensyviai saulėtomis dienomis smarkiai išaugusį cinko poreikį šaknys sunkiai kompensuoja;
• geležis (Fe) sunkiai įsisavinama humusinguose, užmirkusiuose dirvožemiuose.

Chelatai – tai metalų junginiai su kai kuriomis organinėmis medžiagomis. Kitaip tariant, tai mikroelementų junginiai su augalams tinkamomis ir junginiuose tirpiomis organinėmis rūgštimis, iš kurių mikroelementas atskyla arba vėl tampa jonu (augalų įsisavinama forma) tik patekęs į augalo vidų. Svarbu pabrėžti tai, kad chelatizuojanti dalis irgi patenka į augalo vidų, todėl daugelis firmų jau stengiasi gaminti produktus, kurių sudėtyje būtų kuo mažiau sintetinių (augalų viduje nereikalingų šiukšlių) chelatizuojančių medžiagų.

Tačiau tręšimas per lapus turi ir neigiamų pusių, netgi gali būti pavojingas, jei patręšiama per didelėmis normomis. Jei bus tręšiama tik keliasdešimt procentų per didele norma, augalas neblogai su tuo susitvarkys, kaupdamas perteklių (dažniausiai ląstelės vakuolėje) ir dar dalį per šaknis „išspjaudamas“ į dirvą. Tačiau jei norma kelis kartus viršys reikiamą, augale prasidės toksikacija (apsinuodijimo procesas) ir bus neišvengta derliaus nuostolių. Todėl augalus mikroelementais per lapus geriausia tręšti per kelis kartus.

Pagal augalų cheminę sudėtį galime lengvai suprasti, kad skirtingos augalų rūšys yra nevienodai reiklios atskiriems elementams.

Lietuvos dirvožemiuose žieminius kviečius svarbiausia patręšti manganu, variu ir cinku. Geležis yra svarbi, tačiau jos yra pakankamai daug, todėl tręšti per lapus geležimi aktualu tik tais atvejais, kai sustoja įsisavinimas per šaknis. Tokiu atveju reikėtų per du arba tris kartus ištręšti apie 100–300 g/ha geležies svarbiausiais augalų augimo tarpsniais: krūmijimosi, bamblėjimo ir vamzdelėjimo.

Mangano žieminiams kviečiams reikia apie 200–500 g/ha per visą vegetaciją (čia ir toliau nurodytą didesnę ar mažesnę normą reikia pasirinkti pagal norimo gauti derliaus dydį, arba naudojamų azotinių trąšų kiekį), geriausia ištręšti per tris kartus krūmijimosi, bamblėjimo ir vamzdelėjimo tarpsniais. Kad augalai geriau žiemotų, manganu reikia tręšti ir rudenį, kai tik kviečiai pradeda krūmytis, atiduodant apie 100–150 g/ha norma. Vario žieminiams kviečiams reikia apie 30–60 g/ha ir visą normą reikia atiduoti pavasarį, prasidėjus vegetacijai – krūmijimosi tarpsniu. Cinką reikia ištręšti per du ar tris kartus – 150–300 g/ha. Vasarinius kviečius reikia tręšti taip pat, tik normos turėtų būti 20 proc. mažesnės.

Žieminiai rapsai yra labai reiklūs borui. Kad rapsai geriau peržiemotų, pirmąjį kartą boru tręšti reikia rudenį 100–150 g/ha norma. Pavasarį, iki žydėjimo, rapsai turi gauti nuo 200 iki 400 g/ha boro, 100–600 g/ha mangano, 10–25 g/ha molibdeno. Visą nurodytą normą geriausia išpurkšti per du tris kartus.

Cukriniai runkeliai irgi yra labai reik­lūs borui ir manganui. Per vegetaciją cukriniams runkeliams reikia atiduoti 300–450 g/ha boro ir 300–500 g/ha mangano. Patręšti reikia per du tris kartus, nuo 6 lapelių iki tarpueilių užsidengimo tarpsnio.

Įdėmiau paanalizavę, galbūt aptiksite keletą klaidų savo žemdirbystės schemoje, kurias ištaisę, nedidindami išlaidų, gausite didesnius derlius. Tai ir yra pagrindinis tikslas – didinti pajamas nedidinant išlaidų. Žemės ūkis šiandien jau tapo gana sunkia verslo šaka, o versle svarbiausias rezultatas yra pelnas. Taigi, mums reikia ne maksimalaus, o pelningiausio derliaus.