Šalyje 80 proc. dirbamos žemės skirta pievoms (silosui, šienui ir ganykloms). Didžiąją žemės ūkio išeigos dalį sudaro gyvuliai ir jų produkcija. Jautienos ir pieno produkcija sudaro 56 proc. žemės ūkio išeigos gamintojų kainomis. 1991–2000 metais vidutinis ūkio dydis Airijoje išaugo nuo 26 iki 31,4 ha, o ūkių sumažėjo 17 proc. (nuo 170,6 tūkst. iki 141,5 tūkst.). Ūkių, didesnių negu 20 ha, sumažėjo 46 proc., o didesnių negu 50 ha – padaugėjo 23 proc.

Ūkininkai ūkius stambino juos sujungdami, nusipirkdami arba išsinuomodami daugiau žemės.  1990 m. žemės pasiūla rinkoje labai sumažėjo, o jos kaina išaugo. Nuo tų metų pastebima ryški ūkininkų, užsiimančių papildoma ekonomine veik­la, didėjimo tendencija, nors kartu augo tiesioginių išmokų reikšmė. 1992 m. tiesioginės išmokos sudarė 30 proc. ūkininkų šeimų pajamų, 1996 m. – jau 60 proc., o 2002 m. – 90 proc.

Parama didinant užimtumą

1991–1996 m. pirminiame žemės ūkio sektoriuje Airija neteko 22,4 tūkst. dirbančiųjų, tačiau 100,2 tūkst. įsidarbino kituose sektoriuose. Be to, padaugėjo savarankiškai dirbančių ne žemės ūkyje. Žemiausias užimtumo lygis kituose sektoriuose pa­stebimas kaimo vietovėse, turinčiose 1,5 tūkst. ir mažiau gyventojų.

1981–1998 metais Airija vykdė nacio­nalines įmonių paramos ir darbo vietų kūrimo programas, kuriose aktyviai dalyvavo užsienio kapitalo valdomos kompanijos, tapusios pagrindiniais užimtumo generatoriais. Daugiau negu pusė darbo vietų buvo sukurta įmonėse, remiamose institucijų. Didžioji dalis darbo vietas kuriančių įmonių koncentravosi aplink regionų centrus, kuriuose gyvena daugiau kaip 5 tūkst. gyventojų. Iki 1990 metų pabaigos šeštadalis visų valstybės remiamų įmonių įsikūrė kaimo vietovėse, kuriose gyvena mažiau negu 1,5 tūkst. gyventojų.

Kuriant darbo vietas Airijos kaime, didelis vaidmuo teko Leader programai, 1995–1999 metais apėmusiai 34 vietos veiklos grupes. Per tą laikotarpį įgyvendinta 9,5 tūkst. projektų. Sukurta 8,4 tūkst. darbo vietų (visai darbo dienai) kaimo turizmo, smulkių įmonių, amatų ir vietos paslaugų verslo, žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuose. Net 4,3 tūkst. projektų buvo skirta darbo vietoms sukurti šiose srityse: 55 proc. – kaimo turizmo, 30 proc. – verslo, paslaugų, 15 proc. – žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sferoje.

2000–2006 metais Airijos nacionalinės plėtros plane numatyta 1 mlrd. 235 mln. eurų parama vietinei pramonei, smulkioms ir vidutinėms įmonėms bei 190,5 mln. eurų parama mikroįmonėms. Tai reikšminga paspirtis kaimo vietovėms, kadangi lėšos pirmiausia skiriamos įmonių, dirbančių kaime arba netoli kaimo, plėtrai.

Pieno gamintojai nesiblaško

Pastaraisiais metais matome, kad papildomos veiklos pasirinkimas Airijoje susijęs su ūkininkavimo tipu. Pienininkyste besiverčiantys ūkininkai rečiau imasi papildomos veiklos (12 proc.), palyginti su tais, kurie augina gyvulius mėsai (49 proc.). Kita veikla dažniausiai verčiasi smulkūs ūkininkai, turintys vidutiniškai 27 ha žemės, laikantys mažiau gyvulių negu tie ūkininkai, kurie nesiverčia papildoma veikla. Tiesioginės išmokos sudaro didžiąją smulkių ūkininkų pajamų dalį. Iš žemės ūkio gamybos jie gauna mažai pajamų, todėl priversti ieškoti galimybių papildomai uždirbti. Ūkininkų pajamos ne iš žemės ūkio veiklos įvairiuose regionuose svyruoja nuo 34,9 proc. (pietryčiuose) iki 56,4 proc. (vakaruose), o vidutiniškai šalyje sudaro 45 proc.

2000 m. 48 proc. ūkininkų namų ūkių pajamų sudarė darbo užmokestis, 44 proc. – pajamos iš ūkininkavimo, 8 proc. – iš kitų šaltinių. Palyginti su 1987 m., pajamų, gaunamų iš ūkininkavimo, dalis sumažėjo, o iš darbo užmokesčio – padidėjo.

Ūkininkų, dirbančių vien tik žemės ūkyje, pajamos nuo pat 1987 metų išliko 20 proc. mažesnės  negu pramonės dirbančiųjų (skaičiuojant 1 namų ūkio nariui). Net sėkmingiausiais ūkininkavimo metais ūkininkų pajamos nepasiekė 90 proc. pramonininkų pajamų lygio. Esant tokioms tendencijoms, ūkininkaujantieji ne prekiniuose ūkiuose ir ateityje trauksis į kitas ekonomines veiklas.

Ūkių sumažės penktadaliu

Prognozuojama, kad Airijoje ūkių sumažės 23 proc., t. y. daugiau kaip penktadaliu (nuo 136 tūkst. 2002 m. iki 105 tūkst. 2015 m.). Po dešimtmečio trečdalis ūkių bus ekonomiškai gyvybingi, trečdalis – negyvybingi (jų valdytojai bus priversti užsiimti papildoma, jiems reikšmingesne ekonomine veikla), o likusį trečdalį sudarys „tranzitiniai“ ūkiai su nepalankiomis demografinėmis charakteristikomis (savininkas – labai smulkus ūkininkas, pensininkas arba nėra ūkio įpėdinio). Iš ekonomiškai gyvybingų ūkių 75 proc. ūkininkavimui skirs ne visą darbo laiką, o 25 proc. – visą darbo laiką, pastarieji – daugiausia pieno ūkių valdytojai.

Papildoma ekonominė veikla labiausiai bus patraukli jauniems ūkių įpėdiniams. Manoma, kad iš „tranzitinių“ ūkininkų tikslingiausia būtų skatinti senyvus ūkininkus eiti į pensiją, atsižvelgiant į sėk­mingą Austrijos, Vokietijos ir Suomijos patirtį. Tiesioginių išmokų mokėjimas pagyvenusiems ūkininkams neleidžia pagerinti ūkių struktūros. Negyvybingų ūkių jaunieji ūkininkai bus skatinami ūkininkauti tik dalį laiko. Jiems bus organizuojami mokymai ne žemės ūkio ekonominės veiklos srityje ir konsultacijos specifiniais žemės ūkio klausimais.

Airijoje padidės žemės plotai, skirti energetinėms kultūroms auginti,  miškininkystei ir poilsiui, sumažės ūkininkavimui skirtos žemės, o mažesnio našumo žemė bus apleista. Iki 2025 metų 10 tūkst. komercinių ūkių, neplėtojančių papildomos veiklos, specializuosis pienininkystėje, 1 tūkst. prekinių ūkių augins avis, keli šimtai – kiaules. 30 tūkst. avis ir kitus gyvulius mėsai laikančių ūkininkų, ūkininkaujančių pusę darbo laiko ir šiek tiek ilgiau, papildomai užsiims miškininkyste arba biomasės gamyba. Po dešimtmečio ir ilgesnio laikotarpio Airijoje bus ne daugiau kaip 2 pieno perdirbimo įmonės ir tiek pat mėsą eksportuojančių įmonių grupių. Prognozuojamas nemažas smulkių ir vidutinių žemės ūkio įmonių, teikiančių paslaugas žemės ūkiui ir produktus (įskaitant maisto produktus), skaičius.  Plečiantis infrastruktūrai (tiesiant kelius, statant gyvenamuosius namus), žemės kaina išliks aukšta, todėl ūkininkams bus sudėtinga įsigyti žemės ir išplėsti verslą tiek, kad galėtų konkuruoti tarptautinėse rinkose.

Nuo ūkininkų lankstumo įsigyjant žemę, inovacijų ir technologijų pritaikymo ūkiuose galimybių didžiąja dalimi priklausys, ar iki 2025 metų Airija turės daugiau kaip 10 tūkst. prekiniuose ūkiuose dirbančių ūkininkų, visiškai užimtų žemės ūkyje, ar jų bus mažiau.

Darbą pasiūlys maisto pramonė

Statybų sektorius, kuriame sukuriama daug darbo vietų kaimo gyventojams, ateityje šiek tiek sumažės. Kaimo turizmas ir toliau plėsis, tačiau šis verslas bus plėtojamas tose vietovėse, kuriose žemė nenaši, o gamtinė ir kultūrinė aplinka yra unikali. Žemės ūkio dalis Airijos ekonomikos struktūroje sumažės, tačiau žemės ūkio veikla, maisto perdirbimo pramonė ir sektoriai, teikiantys paslaugas žemės ūkiui bei maisto pramonei, ir toliau liks pagrindiniu užimtumo ir pajamų šaltiniu kaimo gyventojams. Ūkininkų ūkiuose visą darbo dieną dirbančių asmenų 2025 m. bus nuo 25 iki 35 tūkst. Maisto ir gėrimų pramonėje dirbs 40–50 tūkst. užimtųjų. Nemažai kaimo gyventojų (apie 5–10 tūkst.) dirbs smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse, teikiančiose paslaugas maisto pramonei ir kitiems sektoriams. Iš viso 2025 m. nuo 70 iki 100 tūkst. žmonių tiesiogiai ir netiesiogiai dirbs maisto produktų gamybos sektoriuje, kuris vaidins svarbų vaidmenį kaimo ekonomikoje.

Intensyvaus ūkininkavimo vietovėse, kur išvystyta pienininkystė ir klesti asocijuotos maisto perdirbimo įmonės, kaimo gyventojams nereikės ieškoti papildomos veiklos. Tačiau minėtose vietovėse subręs aštrus konfliktas tarp ekonominės ir aplinkos plėtros. Ekstensyvaus ūkininkavimo vietovėse (pasienyje, centriniame ir vakariniame regionuose) ūkininkai bus linkę ūkininkauti dalį laiko ir daugiausia versis ekstensyvia jautienos ir avienos gamyba. Marginalinėse vietovėse kaimo gyventojai versis turizmu ir miškininkyste.

Prognozuojama, kad nuo 2002 iki 2025 metų Airijos kaimo gyventojų pajamos padidės 60 proc. Aukštos technologijos daugiausia bus diegiamos gamybos įmonėse, į kurias tiesiogiai investuos užsieniečiai. Airijos gyventojai iš kaimo ekonomikos reikalaus poilsio paslaugų ir aukštos kokybės maisto produktų.
Airijos patirtis rodo, kad ir Lietuvos ūkininkai, norėdami būti konkurencingi, bus priversti stambinti ūkius juos sujungdami, nuomosis žemę, o smulkių, nenašių ūkių turėtojai aktyviau ieškos papildomos ekonominės veiklos galimybių.