Kai kurie augalai, pavyzdžiui, valgomieji sausmedžiai, citrinvyčiai, bruknės, aktinidijos galbūt ir nebus auginami dideliais plotais, tačiau sodybos sode jie tikrai turėtų rasti savo vietą.

Bruknės

Bruknių sultys gerai malšina troškulį ir ypač tinka gerti karščiuojantiems ligoniams. Bruknių patiekalų ir žiemai paruoštų gaminių skonis ir kokybė labai priklauso nuo to, kokios surenkamos uogos. Jei uogos prinokusios, jie bus skanūs; jei prirenkama daug žalių, pajuodusių uogų, gaminiai bus aitraus ir rūgštaus skonio. Bruknių lapai – vertinga vaistinė žaliava. Juose yra apie 12 proc. glikozido arbutino, organinių rūgščių, taninų, apie 250 mg% askorbo rūgšties. Lapų antpilai ir nuovirai vartojami, sergant šlapimo pūslės uždegimu, nefritu, akmenlige, reumatu. Ir šviežios, ir virtos bruknės vartojamos, sergant skrandžio uždegimu, kai sumažėjęs rūgštingumas.

Kultūrines bruknių veisles sodybose ir kolektyvinių sodų sklypeliuose augina nemažai sodininkų mėgėjų. Bruknių derlius lysvėse gerokai pranoksta laukinių giminaičių derlių, juo labiau, kad uogos biologiškai aktyvių medžiagų kiekiu joms nenusileidžia. Bruknes galima auginti rūgščiose, nederlingose žemėse, kur nėra galimybių auginti kokias nors kitas žemės ūkio kultūras.

Bruknės – rūgščių lengvų dirvožemių augalas. Būtent tokie dirvožemiai vyrauja Pietų ir Pietryčių Lietuvos miškuose – pagrindinėse natūraliose bruknių augimvietėse. Todėl šioms uogoms auginti reikia parinkti rūgštų (pH 3,5–5,0), purų ir pralaidų dirvožemį. Geriausiai tinka priesmėlis, smėlis, durpės. Labai svarbu sureguliuoti gruntinio vandens režimą: jei vanduo nors kartais apsems augalų šak­nis, jie ims skursti ir netgi žus. Tačiau jei dirvožemis nuolat sausas, bruknės taip pat prastai augs ir derės.

Bruknės sodinamos pavasarį arba vasaros pabaigoje. Įrengdami bruknių lysvę sode, 1 m2 vidutiniškai sodiname dešimt sodinukų. Šiuo metu bruknių veislių pasiūla jau nemaža. Derlingos veislės Erntedank, Erntekrone, Erntesegen išvestos Vokietijoje. Uogų dydžiu ypač išsiskiria veislė Erntesegen. Labai derlinga ir olandiška veislė Koralle, ji – viena tinkamiausių auginti didesniuose plotuose. Labai derlinga bruknių veislė Sanna yra išvesta Švedijoje: duoda vieną derlių, uogos stambios, tinka nuimti mechanizuotai. Rusijoje taip pat yra išvestos kelios bruknių veislės: Kostromskaja rozovaja, Kostromička, Rubin.

Melsvauogis sausmedis

Melsvauogis sausmedis (Lonicera caerulea L.) į mūsų šalį atkeliavo iš Sibiro, Tolimųjų Rytų. Ten sausmedžiai auga drėgnuose miškuose, kalnuotose vietovėse, pamiškėse. Krūmai užauga iki 1,5 m aukščio. Gelsvi žiedai susiformuoja lapų pažastyse, uogos dažniausiai būna netaisyklingos formos, tamsiai mėlynos, paprastai padengtos intensyviu vaškiniu apnašu.

 
Melsvauogis sausmedis labai atsparus žiemą, puikiai ištveria ir pavasario šalnas. Tik kartais „supainioja“ laikinus atšilimus (žiemos pabaigoje ar pavasario pradžioje) su tikru pavasariu ir ne laiku pražysta. Todėl didesni šalčiai gali pražudyti žiedus, o tuo pačiu ir derlių.

Sausmedis sodinamas saulėtoje vietoje, parenkant derlingą dirvožemį. Svarbi gero derliaus sąlyga – pakankamas drėgmės kiekis dirvožemyje, tačiau užmirkstančių vietų irgi nemėgsta. Geriau sodinti rudenį, nes pavasarį saumedžiai anksti prabunda. Sodinti reikia bent jau dviejų veislių krūmus, nes tada žiedai geriau apsidulkina, ir derlius būna gausesnis. Krūmai pradeda derėti trečiaisiais-ketvirtaisiais metais. Nuolat genimi ir atjauninami augalai gali būti auginami iki 20 metų.

Lietuvoje plačiau auginamos Rusijoje, Pavlovsko bandymų stotyje, išvestos veislės. Veislė Ranniaja yra ypač ankstyva, viena uoga sveria apie 0,9 g, uogų skonis vidutinis. Gerokai stambesnes uogas nokina šiek tiek vėlyvesnė veislė Pavlovskaja, viena uoga vidutiniškai sveria 1,2 g, uogų skonis geras. Labai skanios vėlyvosios veislės Desertnaja uogos – jos vidutinio dydžio (sveria iki 1,0 g), su stipriu vaškiniu apnašu.

Paprastasis putinas

Paprastasis putinas (Viburnum opulus L.) – įprastas mūsų miškų, paupių ir paežerių augalas. Tai rodo, kad putinas mėgsta drėgmę. Parkuose, sodybose auginamos ir kitos putinų rūšys. Pastaruoju metu ėmė populiarėti kultūrinės paprastojo putino veislės, išvestos Sibire ir Ukrainoje. Šių veislių putinų vaisiai turi mažiau glikozido viburnino, todėl yra švelnesnio skonio ir tinka jau ne tik gydymui. Iš jų gaminami skanūs kompotai, sultys, drebučiai.

 
Putinams tinka sunkūs, užmirkstantys dirvožemiai. Jie gerai auga pusiau pavėsyje, bet didesnius derlius užaugina saulėtoje vietoje. Kultūrinės paprastojo putino veislės pradeda derėti ketvirtaisiais–penktaisiais metais. Dera kasmet, nuo vieno krūmo priskinama iki 12 kg vaisių. Putinų vaisiai skinami rugsėjo ir spalio mėnesiais.

Ankstyvesnės yra veislės Zarnica, Souzga, Šukšinskaja. Vėliausiai sunoksta veislė Leningradskaja otbornaja. Ypač geru skoniu išsiskiria Ukrainoje atrinkta saldžiavaisė paprastojo putino forma, kurią tikrai verta auginti kolektyviniame sode ar sodyboje.

Atsižvelgiant į šio augalo biologines savybes ir didelius vertingų cheminių junginių kiekius vaisiuose, galima teigti, jog šis augalas turėtų būti auginamas ir didesniuose plotuose – kaip žaliava maisto ir farmacijos pramonei.

Aktinidijos

Aktinidijos (Actinidia Lindl.) – daugiamečiai vijokliniai augalai, Lietuvoje auginami jau per šimtą metų. Aktinidijos pirmiausia paplito dėl savo dekoratyvumo: jos sparčiai auga, tinka pavėsinėms, neišvaizdžioms sienoms ir tvoroms apželdinti. Ypač dekoratyvi yra margalapė aktinidija, kurios kai kurie lapai vasaros pradžioje nusidažo baltai, vėliau – rausva spalva. Margalapes aktinidijas prižiūrėti ir auginti yra nesudėtinga, nes jos labai atsparios žiemą, neserga grybinėmis ligomis, jų nepuola kenkėjai. Gali būti sodinamos net pusiau užpavėsintose vietose, kur daugelis kitų sodo augalų prastai augtų ir derėtų. Dailioji aktinidija žiemą yra jautresnė, tačiau vyresni negu trejų metų augalai žiemoja neblogai.

Aktinidijos sodinamos laidžiame orui ir vandeniui dirvožemyje. Tai dvinamis augalas, todėl būtinai sodinamas nors vienas vyriškasis augalo krūmas. Šiuo metu Lietuvoje plačiau auginamos lietuviškos aktinidijų veislės Paukštės Šakarva, Landė, Lankė, Laiba. Sausrų metu augalams neturi trūkti drėgmės, netgi galima visą lianą nupurkšti vandeniu. Visos aktinidijos dauginasi žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais, įsišaknija greitai, dar tais pačiais metais išaugina ilgus ūglius.

Dabar šis augalas auginamas ir dėl vitaminingų uogų, iš kurių gaminami kompotai, spaudžiamos sultys, verdamos uogienės. Uogos labai skanios ir šviežios, o margalapės aktinidijos dar ir skleidžia itin malonų aromatą, sukaupia didelius askorbo rūgšties, chlorofilų a ir b kiekius. Margalapių aktinidijų veislių uogos noksta nuo liepos pabaigos iki rugsėjo vidurio, o dailiosios aktinidijos – nuo rugsėjo pabaigos iki pirmųjų stipresnių šalnų.