Tad su jaunuoju ūkininku, konkurso „Lietuvos kaimo spindulys 2005“ laureatu, kalbėjomės apie ūkininkavimą ir gyvenimą šiame Rytų Lietuvos kaime.

Sodyba

Egidijaus ūkio centras – tėvų sodyba, kurioje gyvena jo mama, per aštuoniasdešimt metų perkopusi Vanda Šiaudinienė.

Iš senosios sodybos likęs tik gyvenamasis namas, visa kita – visiškai nauja arba perstatyta: technikos angaras, daržovių ir grūdų saugyklos, grūdų džiovykla, tvartas, kluonas. Yra ir pirtelė. Ūkininko kiemas asfaltuotas. Visa tai padaryta per trejetą metų. Ir technikos naujos įsigyta. Egidijus Šiaudinis pasinaudojo Europos Sąjungos parama, skiriama jauniems ūkininkams, taip pat gavo lėšų investicijoms į žemės ūkio valdas (augalininkystės ūkio plėtrai).
Iš šių pinigų ūkininkas, beje, pirmas rajone, grūdų džiovyklą pasistatė. Anksčiau grūdus saugoti vežė į netoliese esančią žemės ūkio bendrovę, dabar pats sau šeimininkas. Pirmaisiais metais priėmė saugoti ir kitų ūkininkų grūdus, o šiemet abejoja, ar savo sutalpins.

Pradžia

„Iš pradžių turėjome 50 arų prie namų, bet ką su tiek daryti? Vis galvodavau, kad dar bent 50 arų gautume, vis šis tas, o tai bulvių pasodini, miežių pasėji, ir viskas. O dabar – labai dėkui nežinau kam, kad tokia galimybė atsirado“, – džiaugiasi Egidijaus mama.

Šiaudiniai ūkininkauti pradėjo pirmaisiais nepriklausomybės metais. Pagal Valstiečio ūkio įstatymą gavo keliolika hektarų žemės. Tada dar gyvas buvo Egidijaus tėvas. Po truputį ūkis plėtėsi, tačiau savarankiškai ūkininkauti trūko patirties ir žinių, o svarbiausia – pinigų.

Sunkiausia buvo pradžia, kai reikėjo atsistoti ant kojų. Visko trūko, niekas veltui nieko nedavė. Viskam reikėjo užsidirbti. Tačiau Egidijus visada turėjo vilties, kad pasiseks. Nebuvo net minties atsisakyti ūkininkavimo.

Ūkis

Tik prieš keletą metų ūkis pradėjo kilti. Išaugo iki 300 ha (kartu su nuomojama žeme). Iš pradžių ir gyvulius augino, įvairias kultūras sėjo. Vėliau perėjo prie grūdinių.

Šiais metais Šiaudiniai jau dirba 400 ha žemės. Technikos užtektų ir didesniam plotui dirbti.

Rudenį pasėjo 100 ha kviečių ir 250 ha kvietrugių, o pavasarį (ūkyje lankėmės balandžio pirmąjį dešimtadienį) ruošėsi sėti 25 ha miežių ir 15 ha rapsų. Pavasario darbai šiame krašte vėliau vyksta: Kėdainių ūkininkai sėją baigia, o Rytų Lietuvoje tik  ruošiasi grūdus į dirvą berti. Šiemet Šiaudiniai rapsų mažiau augins, o rudenį planuoja jais užsėti daugiau kaip 100 ha. „Rapsus auginti labai perspektyvu: didelė paklausa, nėra realizacijos problemų. Visas derlius tiesiai iš kiemo išvažiuoja“, – sako Egidijus.

Gyvuliai

Ūkininkas įsitikinęs, kad ūkyje visai nereikia gyvulių, tačiau tvarte – avys ir karvės. Tai – mamos ūkis. „Sūnus sakė, kad išveš gyvulius. Tai sakau, tada ir aš kartu su jais. Negaliu be gyvulių“, – guodėsi Vanda Šiaudinienė.

Sūnus tikina mamą, kad jai vienos karvės užtektų, bet ji nepalenkiama. „Užtektų, jei viena gyvenčiau, o dabar ir anūkai, ir vaikai atvažiuoja, brolių vaikai, tai kiekvienam kažką įduoti norisi. Be gyvulių man ne gyvenimas“, – gina savo teisę ūkininkauti senolė.

Ji prisiminė, kaip jos tėvai tik 4 hektarus turėdami 7 vaikus augino. Nors jai mokytis ir sekėsi, tėvai galėjo leisti baigti tik pradinę mokyklą. Todėl visą gyvenimą prie žemės, prie ūkio.

Meistras

Egidijus, jauniausias iš trijų vaikų, vienintelis ūkininkauja. Sesuo – mokytoja, vyresnysis sūnus – inžinierius. „Šitas mano jauniausias nuo mažens prie „gelažų“ („gelažimis“ Egidijaus mama vadina viską, kas su technika susiję – aut. past.). Ūkyje dirbo, paskui į kariuomenę išėjo. Galėjo į mokslus eiti, bet reikėjo, kad ir namie kas liktų. Labai norėjau užauginti jį bent iki dvidešimties, nežinojau, kad Dievulis leis tiek ilgai man gyventi. Taip ir draugaujam. Tik mano charakteris labai blogas: pergyvenu, kai jis kur išvažiuoja, labai gailiu. Negaliu valgyti, vis lekiu pažiūrėti, ar negrįžta“, – pasakojo sodybos šeimininkė.

Technikos išmanymas, vairavimo įgūdžiai Egidijui kariuomenėje pravertė. Tarnavo vairuotoju štabe. Motina didžiuojasi, kad tuomet sūnų net penkis kartus atostogų buvo išleidę. Ir dabar jis savo techniką pats remontuoja. Naujai statomame namo pusrūsyje įrengtos metalo dirbtuvės, kuriose yra tekinimo staklės.

Šeima

Egidijus namą statosi tėvų sodyboje, o kol jis neįrengtas, su šeima gyvena gretimame Daugėliškio kaime dar kolūkių laikais skirtame būste, kurį gavo dirbdamas ūkyje vairuotoju, mechanizatoriumi. Paskutiniaisiais metais prieš ūkininkavimą dirbo vairuotoju priešgaisrinėje tarnyboje. Pradėjo statyti namą, bet dar teks palūkėti su įkurtuvėmis, nes viskas investuojama į ūkį.

Egidijus ir Onutė Šiaudiniai augina tris atžalas: Rūta aštuntokė, Karolina šeštokė, jaunėlis Emilijus antrokas. Vaikai lanko kiek tolėliau esančią Vidiškių vidurinę mokyklą. Mergaitės linkusios piešti, tad lanko dailės studiją Ignalinoje. Žmona Onutė dirba „Sodroje“.

Kaimas

Vanda Šiaudinienė Mikalave gyvena nuo 1946-ųjų. Anksčiau kaimas didelis buvo, o dabar ištuštėjo. Vieni mirė, kiti išvažiavo, treti prasigėrė. Jaunimo kaime neliko. Daug tuščių namų. Iš ko žmonės gyvena? Nėra tokių, kas darbą turėtų.

Egidijus sako, kad labai sunku rasti darbininkų, kurie norėtų ir galėtų dirbti. Pasamdo darbininką, o jis savaitę dirba, kol gauna atlyginimą, po to dvi savaites girtauja. Išsiblaivęs vėl prašosi priimamas. Girto prie technikos leisti negali, jis sau ir kitiems pavojų kelia. O štai su vienu mechanizatoriumi ūkininkui pasisekė: penkti metai dirba, labai sąžiningas, darbštus. Tik jis ne vietinis, gyvena už 12 kilometrų.

Kai ateina darbymetis, Egidijus kreipiasi į Darbo biržą. Paprasčiau, patikimiau, be to, Darbo birža pusę darbo užmokesčio įdarbintam asmeniui sumoka.

Atominė

Karo tarnybą Egidijus atliko Užkarpatėje, maždaug 100 kilometrų nuo Černobylio. Ne kartą lankėsi ir mieste, ir pačioje elektrinėje. Vežiojo divizijos generolą. Tik todėl ir neteko dalyvauti likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos. Kai įvyko ši katastrofa, jam iš karto įteikė tarnybos baigimo dokumentus ir liepė važiuoti namo, nors dar buvo likę tarnauti 20 dienų. Tiems, kurie liko, tarnyba buvo pratęsta iki pusmečio, juos vežė į patį Černobylį. Du iš tų, su kuriais Egidijus tarnavo, mirė.

„Gyvename Ignalinos atominės elektrinės pašonėje. Kai giedras oras, tai pavažiavus 3 kilometrus matosi elektrinės kaminai. Kai dirbau priešgaisrinėje tarnyboje, dažnai tekdavo važiuoti pagal aliarmą. Važiuodamas nežinai, kas ten vyksta, koks pavojus. Vieni išgirdę pavojaus signalą traukdavo kuo toliau nuo elektrinės, o mes į ją važiuodavome“, – pasakoja ūkininkas.

Turgus

Kai Lietuvos ir Baltarusijos neskyrė siena, pagrindinis šio krašto žmonių turgus budavo Baltarusijos Vydžiuose, 20 kilometrų nuo Mikalavo. Turguje – nuo paršelių iki arklių. Dabar turgus Ignalinoje, bet tai jau nebe tas turgus. Jame tos pačios prekės, kaip ir kitų miestų turguose ar parduotuvėse, daugiausia dėvėtais drabužiais  prekiaujama.

Baltarusijoje giminių, pažįstamų ir draugų dar yra likę. Egidijus kartais juos aplanko.

Lietuvybė

Vandos Šiaudinienės vaikystė prabėgo Lenkijos okupacijos metais, tačiau lietuvišką mokyklą lankė Taujūnuose. Ji prisiminė, kaip kartą po pamokų kartu su mokytoja, sustūmę suolus, slapta šventė Vasario 16-ąją. Mokytojai labai lietuvybę puoselėjo.

Ji taip pat pasakojo, kad vieną brolį tėvai mėgino leisti į lenkų mokyklą, bet tasai po pirmų dienų pabėgo. Kitas jos brolis – kunigas (Panevėžio rajono Ėriškių ir Uliūnų parapijų klebonas Algimantas Keina – aut. past.), jauniausias iš vaikų, taip pat visą gyvenimą už lietuvybę kovoja.

Valdžia

Pasak Egidijaus, didžiausią nesąmonę valdžia sugalvojo, kad pradėjo išmokas mokėti miestiečiams. Šie net nežino, kur jų laukai, o pinigus gauna pirmiau už žemdirbius.

„Sėja jau čia pat, pinigų reikia trąšoms pirkti, o jų nėra. Didžiausias pyktis. O tie, kurie pievų nešienavo, pinigus gavę švilpauja“, – priekaištauja ūkininkas valdžiai.

Ūkininkas norėtų plėsti ūkį, nuomotis daugiau žemės, tačiau laisvos žemės nėra, savininkai jos nenuomoja.

Ateitis

Egidijus Šiaudinis sako, kad dabar pradėti ūkininkauti būtų daug sunkiau. Tas, kuris pradėjo anksčiau, įsitvirtino, tai ir toliau ūkininkaus. Išliks tik stambūs ūkiai. „Pasirinkęs augalininkystę, krypties nekeisiu. Visa technika suderinta, keisti struktūrą būtų sunku. Be to, specia­lizuotame ūkyje dirbti lengviau“, – sako Egidijus ir priduria, kad mišrūs ūkiai mažiau rizikingi, tačiau jei imtis mišraus ūkio, reikėtų daugiau ir įvairesnės technikos pirkti, tad toks ūkininkavimas dukart brangiau kainuotų.