23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/05
Šimtmečių sėkmės paslaptis – išgirsti tai, ko reikia žemdirbiui
  • Daina STANIŠAUSKIENĖ, „Mano ūkis“, Ilinojaus valstija, JAV
  • Mano ūkis

„Aš niekada nesuteiksiu savo vardo gaminiui, kuris neturi visko, ką aš geriausio turiu savyje“, – Jungtinių Valstijų kalvio Džono Dyro (John Deere) legendinis posakis lydi klestinčią, jo vardu pavadintą kompaniją jau beveik 170 metų. Žinomos ne tik anapus Atlanto žemės ūkio technikos gamintojos „Deere&Company“ įkūrėjas, nukalęs pirmąją pasaulyje žagrę su savaime besipoliruojančia plienine verstuve, galbūt nė neįtarė, kad jo medinės dirbtuvės taip išsiplės, o žemės ūkio technikos gamyba neš milijardinį pelną.

Kur slypi bemaž du amžius trunkančios fenomenalios sėkmės paslaptis? Kaip įmonė išgyveno karus, didžiosios depresijos dešimtmetį (1929–1939 m.)? Dabartiniai „Deere&Company“ vadovai atsako labai paprastai: svarbiausia – žinoti, ko reikia žemdirbiui. Tokį reikalavimą sau iškėlė kompanijos įkūrėjas, atidžiai stebėdamas, kaip vargsta žemdirbiai, beviltiškai bandydami greitai ir kokybiškai suarti laukus: tuometiniai plūgai nuolat aplipdavo žemėmis arba neįveikdavo nuo sausros sudžiūvusios dirvos. Dž. Dyro nuostatos – domėtis žemdirbių problemomis, aiškintis jų poreikius ir juos tenkinti – nepakito iki šių dienų.

 
Pelnas didėja, darbuotojų daugėja


Iš daugiau kaip 290 mln. JAV gyventojų žemės ūkiu verčiasi apie 2 proc. amerikiečių (5,8 mln.). JAV parduodama 62 proc. John Deere technikos, Europoje, Afrikoje ir Viduriniuosiuose Rytuose – 21 proc., Kanadoje – 7 proc., Centrinėje ir Pietų Afrikoje – 5 proc., Azijoje – 5 proc. Pajamų struktūroje liūto dalį uždirba žemės ūkio mašinos – 48 proc. visų pajamų, tačiau pernai pardavimai, ypač Brazilijoje, smuktelėjo.


Pasak „Deere&Company“ centrinės būstinės viešųjų ryšių vadybininko Grego Dereko (Greg Dereck), sparčiai stiprėja miškų ir statybų technikos pozicijos. „Pajamų struktūroje pajamos iš šių mašinų pardavimų sudaro 24 proc. Per pastaruosius trejus metus jos padvigubėjo ir siekia 6 mlrd. USD. Tikimės, kad šiemet šio gamybos padalinio apyvarta išaugs dar 10 proc.“, – įmonės veiklos rezultatus pristatė G. Derekas. Pasak jo, taip pat pelninga teikti kreditus (7 proc. pajamų) ir gaminti namų ūkio, vejų bei golfo aikštynų priežiūros mašinas (16 proc. pajamų).

Pernai kompanijos apyvarta siekė 21 mlrd. USD (per 60 mlrd. Lt), palyginti su 2004 m. ji padidėjo 10 proc. Grynasis pelnas taip pat auga: praėjusiais metais įmonės sąskaitos pasipildė 1,447 mlrd. USD (apie 4 mlrd. Lt), arba 3 proc. daugiau negu užpernai. „Deere&Company“ ekonomistų prognozėmis, šių metų finansiniai rodikliai turėtų padidėti nuo 3 iki 5 proc., tačiau žemės ūkio mašinų bus parduota 2 proc. mažiau.


„Deere&Company“ į Europą įžengė 1956 m., kai įsigijo Vokietijos Manhaimo gamyklą „Heinrich Lanz AG“, kurioje dabar gaminami 73–106 AG traktoriai.


Žalia žalia, kur dairais


Kodėl John Deere technika geltonai žalia? Tikrai ne dėl to, kad šios spalvos patiko kompanijos vadovams. Kokius dažus pasirinkti mašinoms dažyti, parodė pati gamta: pavasarį kukurūzų želmenys akinančiai žali, o sunokę grūdai – saulėtai geltoni. Žalios spalvos oazėje atsiduri, atvykęs į kombainų gamyklą Moline (Moline) ir traktorių kalvę Vaterlo (Waterloo). Darbas fabrikuose verda tarsi skruzdėlyne: tūkstančiai detalių surinkimo linijos gale tampa „protingomis“ mašinomis, be kurių moderniame ūkyje sunku būtų išsiversti. Šiuolaikinė John Deere technika gali pati rasti kelią lauke, išmatuoti jo plotą, braižyti žemėlapius, skaičiuoti, kiek chemikalų išpurkšta, trąšų išberta, kiek prikulta grūdų tiksliai kiekviename pasėlyje, ir atlikti dar daug kitų darbų. Visa tai taupo ūkininko pinigus.


Ūkininkų, žemės ūkio specialistų ir žurnalistų ekskursijoms po gamyklų elektroninių įrengimų ir robotų labirintus vadovauja išėję į užtarnautą poilsį „Deere&Company“ darbuotojai, juokais save vadinantys „perdirbamosiomis atliekomis“: mat net ir būdami garbaus amžiaus jie gali būti naudingi. Besidominčiųjų technikos gamyba netrūksta: vien traktorių gamyklą kasmet aplanko per 30 tūkst. lankytojų.


Moline surinkti kombainai (9560, 9560 SideHill, 9660, 9660 CTS, 9560 STS, 9660 STS, 9760 STS ir 9860 STS) tiekiami Australijos, Šiaurės Amerikos, Rusijos, Ukrainos ir kitų šalių žemdirbiams. Kai kurie modeliai skirti specialiai Vakarų Europos rinkai. Iš visų derliaus dorojimo mašinose įdiegtų naujovių, kompanijos inžinieriai ypač didžiuojasi STS serijos kombainų rotoriumi. Skirtingai nuo tradicinės rotorinės sistemos John Deere STS rotorius įrengtas ekscentriškai gaubto atžvilgiu. Be to, gaubto skersmuo didėja laipsniškai nuo javų padavimo iki kūlimo zonos ir nuo pastarosios iki separavimo zonos. Įdiegus šią technologiją, sumažėjo galios poreikis, kuliami švaresni grūdai. Molino kombainų gamykloje per metus gali būti pagaminama apie 7 tūkst. kombainų. Apie 20 proc. „amerikonų“ eksportuojama į Europą. Moline gaminamos ir 600-osios serijos pjaunamosios.


„Deere&Company“ traktorių era prasidėjo 1918 m., kuomet Dyrų šeima per­ėmė „Waterloo engine company“. Pirmąjį traktorių Waterloo boy (Vaterlo berniukas) pakeitė kur kas tobulesnės XXI amžiaus mašinos, kuriose įdiegtos kompiuterinės, palydovinės ir kitos sistemos padeda racionaliau valdyti ūkį. Tarptautinio pripažinimo sulaukė pernai pristatyta 8030 traktorių serija, už įgyvendintas naujoves pelniusi didžiausios žemės ūkio technikos parodos „Agritechnica“ aukso medalį. 8030 serijos traktorių vardinė galia nuo 215 iki 320 AG. Jie ne tik taupo kurą, bet ir mažina aplinkos taršą.


Vaterlo fabrike gaminami 7000, 8000 ir 9000 serijų traktoriai. Pasak kompanijos atstovų, nors, regis, jau pasiekta traktoriaus galios riba (per 500 AG), tačiau atsiranda ūkininkų, pageidaujančių turėti 800 AG milžiną.

„Deere&Company“ inžinieriai pabrėžia, kad nė vienas traktorius nepasiekia užsakovo neišlaikęs griežtų testų.
Daugiausia traktorių JAV ir Kanadoje parduota 1998 m. – per 28 tūkst., o 1999 m. – beveik 10 tūkst. mažiau. Per pastaruosius dvejus metus pardavimai didėja: 2004 m. šių šalių žemdirbiai įsigijo daugiau kaip 22 tūkst., o pernai – per 23 tūkst. geltonai žalių traktorių.


Tobulindami traktorius, pasitelkia virtualiąją erdvę


Siekdama lyderiauti konkurencinėje kovoje ir pateisinti ūkininkų lūkesčius, „Deere&Company“ ypatingą reikšmę teikia inžineriniams tyrimams. Mašinoms tobulinti ir naujoms kurti skiriama apie 3,5 proc. apyvartinių lėšų kasmet arba beveik 2 mln. USD (apie 7,7 mln. Lt) per dieną.


Viename iš 7 traktorių inžinerinių cen­trų Vaterlo dirba 1 200 konstruktorių, kurie, pasitelkdami kompiuterines programas ir virtualią tikrovę, kuria ateities mašinas. Prieš pagaminant naują traktoriaus modelį, sukuriamas virtualus jo prototipas, kad būtų galima išsiaiškinti silpnąsias technikos vietas. Kompiuterinėmis programomis išbandoma kiekviena dar nepagaminta detalė, jų visuma ir skirtingos kombinacijos. „Be tai dar ne viskas. Jau pagamintas traktorius, prieš patekdamas į serijinę gamybą, turi ištverti begalę negailestingų testų“, – teigia Kristoferis Majersas (Christopher Mayers), Vaterlo centro direktorius. Nauja mašina testuojama ekstremaliomis sąlygomis ir turi išlaikyti vos ne žemės drebėjimui prilygstančius smūgius, ištverti -40o C šaltį, pravažiuoti vėjo tuneliu ir „neapkursti“ triukšmo patalpoje. Laboratorinius testus išlaikiusieji traktoriai keliauja į laukus, ir tik po tokios „praktikos“ naujam modeliui uždegama žalia šviesa.


Dažnai centro specialistų klausiama: „Nuo ko pradedate projektuoti naują traktorių?“ Atsakymas visada tas pats: „Nuo žemdirbio“. „Deere&Company“ darbuotojai važinėja po visą pasaulį, bandydami sužinoti, ko reikia skirtingų regionų ūkininkams. Žemdirbių poreikius į inžinieriams suprantamus terminus išverčia speciali „vertėjų“ komanda. Po tokių apklausų buvo sukurta ir aktyvioji John Deere sėdynė.


Pastaruoju metu išskirtinis kompanijos specialistų dėmesys skiriamas variklio, pritaikyto dirbti alternatyviu kuru (rapsų aliejumi), tyrimams. Numatyta, kad 2025 m. apie 25 proc. energijos JAV bus gaunama iš alternatyvių šaltinių.


Duoklė istorijai


Devynioliktąjį amžių siekiančią įmonės istoriją, regis, žino net mažieji amerikiečiai, kurie nė nedvejodami atpažįsta neatskiriamą JAV bendrovės įvaizdžio ženklą – geltonąjį elnią (beje, JAV tai ant­ras seniausias prekės ženklas). Jo siluetas šmėkščioja garsių Holivudo režisierių filmuose, o geltonąja įžymybe papuoštas kepuraites dėvi ir kino, ir teniso žvaigždės.


Savo istorijos šaknis nuo užmaršties dulkių rūpestingai saugo ir patys kompanijos darbuotojai. Kiekvienas, įžengęs į korporacijos „Deere&Company“ centrinę būstinę Moline, pirmiausia patenka į įmonėje gaminamų mašinų ekspoziciją. Šalia modernių, kompiuterine įranga ginkluotų kombainų galima išvysti auksu žibantį Dž. Dyro išradimą, neabejotinai pakeitusį žemdirbystės istorijos raidą ir aukštyn kojomis apvertusį žemės dirbimo technologiją.


Kompanijos relikvijoms pristatyti skirtas visas paviljonas Moline, į kurį amerikiečiai vyksta šeimomis, ir šalia įsikūręs senų Jonh Deere mašinų kolekcijos centras. Na o tie, kurie domisi Dž. Dyro gyvenimu, keliauja į Grand Deturą (Grand Detour). Praeitimi alsuojančiame muziejuje už 3 USD (apie 8 Lt) galima pamatyti ne tik garsiosios kalvės griuvėsius (tikslią jos vietą nustatė Ilinojaus universiteto archeologai 1962 m.) ir pasižvalgyti Dyrų šeimos gyvenamajame name, bet ir susipažinti su kalvystės meno subtilybėmis. Atvykėlius pasitinka įspūdingo ūgio kalvis Rikas Trahanas (Rick Trahan), kuris kartu su būtinais kalvio įrankiais nešiojasi ir nepamainomą XXI a. komunikacijos priemonę – mobilųjį telefoną.


Pūsti dumplėmis orą į žaizdrą, darbuotis žarstekliu ir kūju – toks jo užsiėmimas jau daugiau kaip dešimt metų. Po keliasdešimt minučių trunkančių, krūptelėti priverčiančių kūjo dūžių orkestro, R. Trahanas muziejaus lankytojams tiesia neįtikėtinai trapų metalo dirbinį – gėlę. Pasak jo, pasagos, plūgai ar kiti žemės dirbimo padargai jau nieko nestebina.


Muziejus priklauso kompanijai, atlyginimą darbuotojams moka jo savininkai. Kasmet Dž. Dyro istorinę sodybą aplanko 20–22 tūkst. svečių.


Kalvis Dž. Dyras įmonei vadovavo iki 1857 m., tuomet verslą perėmė jo 21 m. sūnus Čarlzas Dyras (Charles Deere). Beveik 50 metų Č. Dyras formavo tėvo įkurtos kompanijos strategiją. Žymusis kalvis mirė 1886 m., būdamas 82 metų. Paskutinis Dyrų šeimos atstovas Viljamas A. Hjuitas (William A. Hewitt) vadovo postą paliko 1982 m. Dabar kompanijai vadovauja Robertas V. Leinas (Robert W. Lane).

„Deere&Company“ vizitinė kortelė


„Deere&Company“ gimtadieniu laikomi 1837 metai, kuomet Džono Dyro pagamintas plūgas išarė kietos prerijų žemės vagą nė karto neužstrigęs. Pripažinimas ir šlovė atėjo palaipsniui: 1939 m. pradedantysis verslininkas pardavė tik 10 plūgų, 1940 m. – 40, dar po metų – 75. Kitos JAV gamyklos tuo metu parduodavo tūkstančius žemės dirbimo padargų per metus. Tačiau ne kiekis, o kokybė pelnė ūkininkų pasitikėjimą.


Kadaise įkurta kalvė tapo pasaulinio lygio korporacija, verslą plėtojanti šešiuose kontinentuose. „Deere&Company“ dirba apie 46 tūkst. žmonių, kurie kuria, gamina ne tik žemės ūkiui skirtas mašinas, variklius, miškų, statybų, namų ūkio techniką, bet ir teikia finansavimo, sveikatos apsaugos paslaugas. Tai viena seniausių JAV pramonės įmonių, kuri sėkmingiausių kompanijų sąraše „Fortune 500“ užima 106-ąją vietą.


„Deere&Company“ turi gamyklas Argentinoje, Brazilijoje, Kanadoje, Čilėje, Kinijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Indijoje, Meksikoje, Naujojoje Zelandijoje, Rusijoje, Pietų Amerikoje, Ispanijoje, Olandijoje ir JAV. Produkcija tiekiama į daugiau kaip 160 šalių. Centrinė kompanijos būstinė įkurta Ilinojaus valstijoje Moline.