Laikymo sąlygos

Gyvulių laikymo sąlygos ekologiniuose ūkiuose turi atitikti kiekvienai gyvulių rūšiai keliamus reikalavimus.

Diendaržiai, pasivaikščiojimo aikštelės ir lauko aptvarai turi būti įrengti taip, kad apsaugotų nuo lietaus, vėjo, saulės ir kraštutinių temperatūrų. Į pastatus turi patekti daug oro ir šviesos iš lauko.

Gyvulių skaičius ribojamas, kad jų mėšle esantis azoto kiekis neviršytų 170 kg/ha ŽŪN per metus. 1 ha ŽŪN rekomenduojama laikyti 2 melžiamas karves, 5 penimus veršelius, 2 suaugusius ark­lius, 13 avių, 6,5 paršavedės, 14 penimų kiaulių, 13 ožkų ir t. t.

Ekologiniuose ūkiuose gyvuliai turi augti sveiki ir duoti kokybišką produkciją, todėl pirmenybė teikiama vietinėms, prie aplinkos sąlygų prisitaikiusioms veislėms ir rūšims. Bandą geriausia papildyti savo ūkyje išaugintu prieaugliu arba jį įsigyti iš ekologinių ūkių.

Iš neekologinių ūkių leidžiama įsigyti 10 proc. tos pačios veislės suaugusių galvijų, arklių, kiaulių, avių ir ožkų. Ši taisyklė galioja tiems ūkiams, kuriuose yra daugiau kaip 10 gyvulių. Plečiant ūkį, keičiant veislę, plėtojant naują ūkio specializaciją, įsigyjamų gyvūnų skaičius gali būti padidintas iki 40 procentų.

Gyvulių šėrimas

Ekologiškai augami gyvuliai turi būti šeriami savo ar kituose ekologiniuose ūkiuose išaugintais pašarais. Įvežtiniai ekologiški pašarai negali sudaryti daugiau kaip 50 procentų. Pašarai iš pereinamojo laikotarpio ūkių gali sudaryti iki 30 proc. paros davinio, nuosavo ūkio pašarai – iki 60 proc. Atrajojantys gyvuliai turi būti ganomi ganyklose kuo ilgiau. Jų dienos racione turi būti ne mažiau kaip 60 proc. stambiųjų pašarų, žolių ar daržovių, pašarinių augalų ar siloso, skaičiuojant pagal sausąsias medžiagas.

Trūkstamus pašarus galima pirkti iš įprastinių ūkių, tačiau didžiausias jų kiekis, skaičiuojant sausosiomis medžiagomis per parą, atrajotojams negali viršyti daugiau kaip 10 proc., kitiems gyvuliams ir paukščiams – 15 procentų.

Ekologiniame ūkyje leidžiama naudoti augalinės ir gyvulinės kilmės pašarus ir jų priedus, kurie yra įtraukti į „Ekologinio žemės ūkio taisykles“. Pašarai, pašarų priedai, kombinuotieji pašarai turi būti pagaminti, nenaudojant genetiškai modifikuotų organizmų arba iš jų gautų produktų. Gyvuliams draudžiama duoti sintetinių augimo reguliatorių, sintetinių medžiagų, stimuliuojančių produktyvumą, ir hormoninių preparatų. Norint gyvulius šerti augalininkystės produkcijos perdirbimo atliekomis ir padidintos rizikos produktais, iš tiekėjo reikia gauti pažymą, kad produktai nėra genetiškai modifikuoti.

Ekologiškai auginamas karves geriausia šerti geros kokybės šienu: paros racione jo turėtų būti apie 1,5–2,5 kg/100 kg gyvulio masės. Be stambiųjų pašarų galvijams reikia duoti šakniavaisių, siloso ar šienainio. Geras šienainis gali pakeisti šieną ir silosą. Vienai karvei reikėtų apie 20–25 kg šienainio per parą. Geros kokybės silosas yra palyginti pigus ir maistingas pašaras karvėms bei penimiems gyvuliams. Racione gali būti 40–50 proc. siloso. Koncentruoti pašarai patys maistingiausi. Dienai reikėtų skirti 2–3 kg sausų ar truputį suvilgytų koncentratų. Grūdai turėtų būti rupiai sumalti arba geriausia traiškyti.

Pereinamuoju iš tvartinio į ganyklinį laikotarpiu karves reikia gerai pašerti šienu, šiaudais, ganyti ne visą dieną, stebėti, kad jos nesuviduriuotų, per ankstyvąsias šalnas neišpustų.

Karvių negalima šerti apšalusiais, supelijusiais, užterštais erkėmis ar kitomis kenksmingomis medžiagomis pašarais. Dėl juose esančių toksinų veršingos karvės gali išsimesti. Be to, į pieną patekę toksinai kenkia žmonių, ypač vaikų, sveikatai. Labai svarbu, kad pašaruose pakaktų mineralinių medžiagų ir vitaminų. Natrio ir chloro trūkumui kompensuoti reikia duoti valgomosios arba laižomosios druskos. Galima šerti ir lapuočių medžių pelenais, sumaišytais su koncentratais. Jei būtina, gyvuliams galima duoti sintetinių vitaminų ir mikroelementų, tačiau tik tiek, kiek reikia organizmui. Pirmenybė – natūraliems vitaminams.

Prieauglį reikia girdyti natūraliu pienu kuo ilgiau. Veršeliai turi būti girdomi natūraliu pienu ne trumpiau kaip tris mėnesius. Draudžiama jiems duoti sergančių karvių pieno. Ekologinės gamybos ūkyje draudžiama naudoti reprodukciją reguliuojančius hormoninius preparatus, t. y. sinchronizuoti rują, kad karvės veršiuotųsi sezoniškai. Dirbtinis sėklinimas leidžiamas.

Gerovės reikalavimai

Vadovaujantis gyvūnų gerovę reglamentuojančiais teisės aktais ir rekomendacijomis, gyvulių ganyklose negalima pančioti. Rišti galima tik vyresnius kaip 6 mėnesių galvijus. Aptvarų, kuriuose ganomos karvės, viršutinė aptvaro viela turi būti nespygliuota. Galima įrengti elektrinius aptvarus.

Vienos bandos gyvulių negalima laikyti po vieną, išskyrus reproduktorius arba sergančius gyvulius. Šiltuoju metų laikotarpiu galvijai kuo ilgiau laikomi lauke (jame turi praleisti ne mažiau kaip 150 dienų per metus). Tvarte, kur karvės laikomos pririštos, pageidautina, kad optimali temperatūra būtų 10–12o C, santykinė drėgmė – 75 proc.

Karvidžių natūralus ir dirbtinis apšvietimas turi atitikti zoohigie­nos reikalavimus. Šaltuoju metų laikotarpiu gyvulius reikia apsaugoti nuo šalčių, skersvėjų ir laikyti tvartuose, kuriuose palaikomas optimalus mikroklimatas ir yra sąlygos reguliariai judėti. Žiemos metu pririštiems gyvuliams mocionas taikomas ne mažiau kaip 2 kartus per savaitę.

Karvės gali būti laikomos palaidos ir pririštos. Stovėjimo vietos gali būti trumpos (1,1–1,3 m pločio ir 1,6–1,8 m ilgio) ir ilgos (1,2–1,5 m pločio ir 1,9–2,25 m ilgio). Įrengti trumpą stovėjimo vietą pigiau, tačiau dėl per trumpų guoliaviečių žalojami karvių speniai, dažnai iškrenta makštis, jos suserga sąnarių, lyties organų ligomis.

Guoliavietės turi būti kreikiamos sausais šiaudais, medžio drožlėmis, sausomis samaninėmis durpėmis, nes tai apsaugo nuo tešmens ir pieno užterštumo. Siekiant išvengti mastitų, kraikas turi būti nuolat keičiamas.

Palaidai laikomos karvės daugiau juda, geriau ėda, lengviau pastebima jų ruja. Nepririštos karvės gali būti laikomos garduose, ant gilaus arba nuolat keičiamo kraiko, arba boksuose. Vienoje grupėje galima laikyti nuo 25 iki 50 karvių. Kiekvienai karvei turėtų tekti ne mažiau kaip 6 m2 grindų ploto ir apie 70–80 cm ėdžių ilgio. Ekologiniuose ūkiuose negalima laikyti gyvulių ant grotelinių grindų.

Siekiant išvengti nagų ligų, būtina nagas nuolat tvarkyti. Nagos apžiūrimos ir apkarpomos du kartus per metus: prieš išgenant į ganyklą ir prieš uždarant žiemai į tvartus. Ekologiniuose ūkiuose draudžiama gyvulius žaloti. Kastruoti ir nuraginti leidžiama. Buliukus rekomenduojama kastruoti iki 6–8 savaičių, šalinti ragų užuomazgas – iki 4 savaičių amžiaus.

Gyvuliams girdyti skirto vandens kokybė turi atitikti geriamojo vandens kokybės reikalavimus. Labiausiai tinka vandentiekio ir šulinių vanduo. Negalima girdyti ežeruose ir upėse. Negalima naudoti balų ir kūdrų vandens, į kurias patenka polaidžio ir paviršiniai vandenys, įvairūs teršalai.

Mėšlo tvarkymas

Mėšlui tvarkyti ir kaupti prie tvarto turi būti įrengta mėšlidė ir srutų duobė. Mėšlidės, siloso tranšėjos ir kitos talpos, iš kurių gali sklisti nemalonus kvapas, įrengiamos pavėjui nuo gyvenamųjų pastatų ir pieno bloko.

Kraikiniam mėšlui kaupti įrengiamos mėšlidės, kurių dugnas ir sienos nelaidžios skysčiams. Mėšlidėje turi tilpti 6 mėnesius kaupiamas mėšlas. Jeigu mėšlas yra per drėgnas, tekus, jis turi būti sluoksniuojamas su durpėmis, šiaudais ar kitomis medžiagomis. Išvežus mėšlą iš mėšlidės, ji išvaloma, sutvarkoma aplinka. Ant gilaus kraiko geriausia laikyti mėsinius galvijus, kiaules, avis, ožkas, arklius ir kitus gyvulius.

Ligų profilaktika

Ekologinėje gyvulininkystėje ligų profilaktiką lemia tinkamų veislių atranka, geros kokybės pašarai, optimali gyvūnų koncentracija, geros gyvulininkystės praktika. Gera gyvulių sveikatos būklė rodo, kad jų laikymas atitinka zoohigienos reikalavimus.

Galvijų sveikata ir produktyvumas labai priklauso nuo tvartų mikroklimato. Šaltose, drėgnose, blogai vėdinamose patalpose laikomi gyvuliai daugiau suėda pašarų, dažniau serga kvėpavimo takų, tešmens ir kitomis ligomis.

Ekologinio žemės ūkio taisyklėse yra nurodyta, kokiais veterinariniais vaistais ir preparatais galima gydyti be apribojimų, kokie vaistai yra riboto vartojimo ir kurie leidžiami vartoti tik išimtiniais atvejais. Ekologiniuose ūkiuose daugumą ligų rekomenduojama gydyti vaistažolių preparatais, kurie veikia kompleksiškai: kiekviena vaistažolės sudedamoji dalis stiprina kitos aktyvumą.

Sintetiniais veterinariniais vaistais galima gydyti tuo atveju, jei gyvuliai nepasveiksta gydant fitoterapiniais ir homeopatiniais produktais. Jei karvės buvo gydomos sintetiniais medikamentais, į ekologinės gamybos ūkio veiklos žurnalą būtina įrašyti tikslią informaciją: nurodyti vaisto tipą, susirgimo diagnozę, dozes, vaistų vartojimo trukmę ir produkcijos vartojimo terminą po gydymo. Produkcijos vartojimo terminai po gydymo sintetiniais preparatais turi būti dvigubai ilgesni negu tam preparatui rekomenduojamas terminas chemizuotame ūkyje. Ekologiškai auginamiems galvijams draudžiama duoti sintetinių augimo, produktyvumo didinimo stimuliatorių, hormoninių preparatų.

Vaistai ir preparatai, leidžiami vartoti be apribojimų: • vaistažolės (išskyrus narkotinius augalus), jų ekstraktai ir esencijos; • mineraliniai preparatai: kalcio-boro gliukonatas, kalcio gliukonatas, kalcio chloridas, kalcio fosfatas, magnio fosfatas, kalcio ir magnio druskų mišinys; • mineralinių medžiagų ir vitaminų mišiniai; • vidurius laisvinantieji preparatai: vaistažolės (pvz., garstyčių lapai), ricinos aliejus, sėmenų gleivės; • vaistai nuo viduriavimo: aktyvuota medžio anglis, ąžuolo žievė, ramunėlių ir kitų vaistažolių arbata; • elektrolitai: Ringerio tirpalas,  fiziologinis 0,9 proc. valgomosios druskos tirpalas.

Riboto vartojimo vaistai (leidžiami vartoti tik išimtiniais atvejais, jiems galioja šiose Taisyklėse numatytas produkcijos vartojimo terminas po gydymo): • antibiotikai, sulfanilamidai; • vietinio nuskausminimo preparatai; • cheminės antiparazitinės medžiagos: medžiagos žarnynui dehelmintizuoti, preparatai odos, vilnos, plaukų parazitams naikinti; • analgetinės ir kitos medžiagos, veikiančios centrinę nervų sistemą; • gydomieji serumai.

Leidžiamos naudoti gyvulių pastatų, įrangos priežiūros ir dezinfekavimo medžiagos: natrio ir kalio muilas, kalio šarmas, natrio šarmas, vanduo ir garai, natrio hipochloritas (pvz., baliklis), natūralios augalų esencijos, skruzdžių, pieno, oksalo ir acto rūgštys, nitritinė rūgštis (pieno įrenginiams), formaldehidas, karvių speniams valyti ir dezinfekuoti skirtos medžiagos, kalkių pienas, vandenilio peroksidas, fosforo rūgštis (pieno įrenginiams), natrio karbonatas.

Gyvulių gabenimas

Prieš išvežant gyvulius iš ūkio, juos turi apžiūrėti veterinarijos gydytojas ir savininkui išduoti pažymėjimą. Gyvulius galima gabenti tik laikantis Lietuvoje galiojančių transportavimo taisyklių. Leidžiama vežti tik specialiai gyvulių pervežimui pritaikytomis transporto priemonėmis. Pakrovimo, gabenimo ir iškrovimo metu jie turi patirti kuo mažesnį stresą. Gyvulius reikia pakrauti ir iškrauti ramiai, atsargiai, nenaudojant elektrinių botagų ar kitų priemonių, galinčių juos sužaloti. Draudžiama vežti savivarčiais automobiliais be medinių grindų. Kelionei užtrukus ilgiau kaip 8 val., būtina turėti vandens ir pašaro dvigubai ilgesniam negu numatyta vežimo laikui. Melžiamos karvės kelionės metu turi būti melžiamos ne rečiau kaip kas 12 valandų. Draudžiama vežamus galvijus rišti už ragų ar nosies žiedų, išskyrus agresyvius bulius, kuriuos leidžiama papildomai fiksuoti už per nosį pervertos grandies ar žiedo. Vežti leidžiama kliniškai sveikus gyvulius: pateles, atsivedusias jauniklius daugiau kaip prieš 48 val., jauniklius, kurių bamba yra visiškai uždžiūvusi. Sergančius ar sužeistus gyvulius galima vežti tik tada, jei išduotas veterinarijos gydytojo pažymėjimas.

Ekologinės gamybos plotai didėja

Pastaraisiais metais Europos Sąjungos ir pasaulio šalyse intensyviai žemės ūkio gamybai formuojasi alternatyva – integruota ekstensyvi organinė žemės ūkio veikla. Vis didėjantis vartotojų susirūpinimas savo sveikata ir didėjanti sveiko maisto paklausa skatina plėtoti ekologinį ūkininkavimą.

Ekologinio žemės ūkio gamybos apimtys Lietuvoje nuolat auga vidutiniškai 60 proc. per metus. 1997 m. buvo sertifikuoti 106 ekologinės gamybos ūkiai, 2004 m. – 1 178, 2005 m. – 1 811 ūkių. 2005 m. sertifikuotas ekologinės gamybos plotas sudarė 69 430 ha, t. y. maždaug 2,7 proc. tiesioginėms išmokoms deklaruoto žemės ūkio naudmenų ploto.

Lyginant su 2004 m., sertifikuotas plotas padidėjo 26 475 ha. Vidutinis ekologinės gamybos ūkis siekia 38 ha.
Deja, kol kas ekologiško pieno pagaminama per mažai, kad būtų galima pradėti pramoninę ekologiškų pieno produktų gamybą. Be to, ekologiško pieno supirkimo kaina (ji tokia pat kaip ir chemizuoto) dar nepadengia patiriamų ekologiškos produkcijos gamybos kaštų. Didinti ekologiško pieno gamybą ir perdirbimą perspektyvu, kuriant panašios krypties ekologinio ūkininkavimo kooperatyvus.