Cukriniai runkeliai praktiškai visą reikiamą azotą pasisavina iki tarpueilių užsidengimo. Tręšimo norma cukriniams runkeliams apskaičiuojama pagal norimą gauti derlių. Šaknų ir lapų santykis yra 1:0,8, taigi jei norime gauti, pavyzdžiui, 50 t/ha šak­niavaisių derlių, užauginsime ir 40 t/ha lapų masę. Vienai tonai šaknų reikia 1,8 kg/ha azoto, vienai tonai lapijos reikia 2,8 kg/ha azoto. Norma skaičiuojama taip:

Iš šio azoto kiekio reikia atimti po priešsėlio likusį azotą, ir taip gaunama tręšimo norma. Pavyzdžiui, po žieminių kviečių auginamiems runkeliams norma yra 170 kg/ha. Tačiau reikia neužmiršti galimo pavojaus, kad nuo tokios didelės azoto normos bus per didelis alfa-amino kiekis. Ši problema iškyla dėl per mažo kalio kiekio ir neteisingo kalio ir natrio santykio dirvoje. Kalį tręšti reikia ne mažesnėmis negu rekomenduojama normomis, o kalio ir natrio santykis neturi viršyti 8:1 (K:Na) santykio, kitaip padidės alfa-amino kiekis. Tačiau kalio ir natrio santykis neturėtų būti mažesnis už 12:1, kitaip bus gautas mažesnis derlius.

Augalams prieinamas fosforas dirvožemyje iš pradžių turi ištirpti dirvožemio tirpale, tik tada patenka į augalus. Maksimali ištirpusio fosforo koncentracija dirvožemio tirpale būna labai maža (daugiausia iki 0,2 mg/l), ir ji nebus didesnė, pavyzdžiui, tręšiant didelėmis fosforo trąšų normomis. Tai nepriklauso ir nuo dirvožemio turtingumo fosforu. Tokia koncentracija sudaro maždaug 1/100 viso augalams reikiamo fosforo kiekio. Svarbu žinoti tai, kad runkeliams, rapsams ar javams fosforo labiausiai reikia pirmoje vegetacijos pusėje (daiguose fosforo santykis su kitomis medžiagomis būna apie 10 kartų didesnis negu subrendusiuose augaluose). Pavyzdžiui, kviečiai iki balandžio pabaigos jau turi būti pasisavinę ne mažiau kaip 60 proc. viso reikiamo fosforo kiekio, arba po 1–2 kg/ha P2O5 per dieną.

99 proc. fosforo iš granulės pasiskirsto labai nedideliame plote ir ne giliau kaip 5 cm. Toliau fosforas nebejuda dėl dirvožemio biologinių ir cheminių procesų. Taigi iš šios zonos iki augalo šaknų fosforas juda difuzijos principu, kitaip tariant, labai lėtai. Iš visų šių faktų galima padaryti dvi išvadas: fosforo trąšas patartina įterpti kuo arčiau šaknų zonos; jas atiduoti į dirvą kuo anksčiau.

Kadangi dirvos tirpale fosforo koncentracija būna labai menka, tai fosforas iš dirvožemio praktiškai neišsiplauna: maksimalus išsiplovimas iš molingų dirvožemių – iki 0,5 kg/ha, o smėlio dirvožemiuose – iki 2 kg/ha. Visai logiška reikiamą fosforo kiekį atiduoti kuo anksčiau, rudenį. Skystos fosforo trąšos tolygiau padengia visą dirvožemio paviršių. Trąšų įsiskverbimo gylis priklauso nuo išlaistyto tirpalo kiekio. Skystų trąšų normas galima sumažinti maždaug 10–15 proc., tačiau jų veikimas nėra greitesnis, tad tręšimo laikas lieka toks pats kaip ir granuliuotu fosforu.

Fosforu negalima patręšti keleriems metams į priekį, nes labai didelis (daugiau kaip du kartus daugiau už azoto normą) fosforo perteklius suaktyvina fosforo skaidymosi į augalams neprieinamas formas procesus.

Nustatydamas tręšimo fosforu normą, ūkininkas turi žinoti tris dalykus: augalams prieinamo fosforo kiekį dirvožemyje, po priešsėlio likusio fosforo kiekį ir norimą gauti derliaus dydį. Tada telieka pasinaudoti parengtomis rekomendacijomis.

Pavyzdžiui, dirvožemio tyrimai rodo, kad yra 150 kg/ha augalams prieinamo P2O5, vadinasi dirvožemio turtingumo grupė yra C. Jei norime išauginti apie 8 t/ha žieminių kviečių derlių, reikės apie 80 kg/ha fosforo. Tada atimame po priešsėlio likusį fosforo kiekį. Pavyzdžiui, po žieminių rapsų fosforo lieka apie 10 kg/ha, taigi tręšimo norma – 70 kg/ha P2O5.

Tręšimas kaliu

Kalis dirvožemyje irgi yra gana nejudrus. Molio dirvožemiuose per metus išsiplauna nuo 10 iki 20 kg/ha K2O. Smėlio dirvožemiuose šiek tiek daugiau – 20–40 kg/ha K2O. Kalis, kaip ir fosforas, į augalus patenka difuzijos būdu. Tai reiškia, kad praeina nemažai laiko, kol kalis patenka į augalus, kur iš esmės atlieka kitų medžiagų „transportavimo“ funkciją. Vadinasi, jis reikalingiausias tada, kai augalas intensyviausiai pasisavina maisto medžiagas, kai intensyviai auga augalų masė ir formuojasi grūdai.

Javams kalis ypač svarbus nuo bamblėjimo pradžios iki plaukėjimo ir nuo žydėjimo iki vaškinės brandos. Rapsams – iki žydėjimo pradžios, vėliau – po žydėjimo iki brandos. Cukriniams runkeliams – iki tarpueilių užsidengimo ir kaupiantis cukrui šak­niavaisiuose. Kalis menkai išsiplauna, ilgai „keliauja“ iki augalo ir yra svarbus anksti pavasarį žiemkenčiams. Geriausia kalio trąšas į pasėlius išberti rudenį arba bent pusę normos rudenį, likusią dalį – anksti pavasarį.

Pavyzdžiui, jei dirvožemio tyrimai rodo, kad yra 150 kg/ha augalams prieinamo K2O, dirvožemio turtingumo grupė yra C. Norint išauginti 8 t/ha žieminių kviečių derlių, reikės apie 160 kg/ha kalio. Atimame po priešsėlio likusį kalį: pavyzdžiui, auginant po žieminių rapsų, kalio lieka apie 90 kg/ha, tad tręšimo norma – 70 kg/ha P2O5.