Ląsteliena, palyginti su kitomis pašaro maisto medžiagomis, yra daug sunkiau virškinama, todėl tik gyvuliai atrajotojai gali ją efektyviai pasisavinti. Didžiajame prieskrandyje esanti mikroflora sufermentuoja, suskaido apie 50–70 proc. pašaro ląstelienos. Fermentacijos produktai – laisvosios riebalų rūgštys: acto, propiono, sviesto yra naudojamos kaip energijos šaltinis, o taip pat būtinos pieno riebalams, laktozei susidaryti, kūno audinių sintezei. Kitų rūšių gyvūnams ląsteliena turi mažesnę mitybinę vertę, bet yra svarbi, reguliuojant jų apetitą, įmitimą, virškinimo procesus, keičiant šėrimo lygį ir kt.

Kalbant apie šią maisto medžiagą negalima apsiriboti vien tik seniai įprastu terminu „žalia ląsteliena”. Pastaraisiais dešimtmečiais, pradėjus taikyti naujus pašarų analizės metodus, buvo nustatyta, kad ląstelieną sudaro labai skirtingi cheminiai junginiai. Vieni jų turi gerą mitybinę vertę, o kiti – organizmo visiškai nepasisavinami. Todėl pašaruose nustatyti vien tik žalią ląstelieną nepakanka, nes kai kuriais atvejais, daugiau ląstelienos turintys pašarai yra maistingesni už mažiau turinčius. Tiriant pašarus pagal naująjį Van Soesto detergentinės analizės metodą, yra nustatomos trys ląstelienos frakcijos, kurių fizinės ir cheminės savybės skirtingos. Pagal tokią metodiką svarbu ištirti atrajotojų žolinius pašarus, nes jie turtingi ląstelienos ir sudaro didžiausią raciono dalį.

 
Ląstelienos frakcijos

Neutraliais tirpalais išplauta ląsteliena (sutrumpintai žymima NDF). Ji dar vadinama ląstelių sienelės ląsteliena. Ji nustatoma, virinant pašaro mėginį neutraliuose (pH 7) tirpaluose, kuriuose ištirpsta cukrus, krakmolas, proteinai, o ląsteliena, sudaryta iš hemiceliuliozės, celiuliozės, lignino, netirpsta ir lieka nepakitusi. Kuo labiau subrendę ir vėliau pjaunami augalai, tuo tvirtesnės jų ląstelės sienelės, tuo daugiau yra NDF. Tai vienas iš svarbiausių pieno ir mėsos galvijų žolinių pašarų įvertinimo rodiklių, nes rodo pašaro tūringumą, purumą, apimtį ir gebėjimą pripildyti virškinamąjį traktą. Pagal jos kiekį sprendžiama, kiek gyvulys pajėgs suėsti pašaro sausųjų medžiagų. Kuo daugiau augaluose šios ląstelienos, tuo greičiau pripildomas didysis prieskrandis ir mažiau suėdama pašaro.

Rūgštiniais tirpalais išplauta ląsteliena (sutrumpintai žymima ADF). Ši ląsteliena nustatoma, pašaro mėginį veikiant rūgščių (pH 2) tirpalu. Tokiame tirpale ištirpsta ne tik cukrus, krakmolas, proteinai, bet ir hemiceliuliozė – viena iš ląstelės sienelės sudėtinių dalių. Lieka neištirpę tik celiuliozė ir ligninas. Pagal šių medžiagų kiekį sprendžiama apie pašaro sausųjų medžiagų energinę vertę ir virškinamumą, kuris gali būti nuo 20 iki 80 proc. Virškinamumui didžiausią įtaką turi celiuliozės ir lignino tarpusavio santykis pašare. Mažas ADF kiekis – tai pašaro didelės energinės vertės rodiklis. Augalui bręstant, ADF daugėja.

Rūgštimis išplautas ligninas (sutrumpintai žymima ADL). Jis nustatomas rūgštyse išplautą ląstelieną (ADF) dar papildomai veikiant labai stipria rūgštimi, kuri ištirpina celiuliozę. Neištirpęs likutis rodo lignino kiekį. Tai nevirškinama medžiaga. Celiuliozė visuomet būna „susipynusi“ su ligninu, ir kuo daugiau lignino yra augale, tuo prasčiau virškinama celiuliozė. Todėl keli pašarai, turintys vienodai ADF, bet nevienodą celiuliozės ir lignino santykį, bus skirtingo virškinamumo ir energinės vertės.

Kaip matyti iš lentelės duomenų, žolėse nuo pirmųjų žiedų pasirodymo iki visiško žydėjimo, lignino padidėja beveik du kartus, todėl celiuliozės virškinamumas per tą laiką sumažėja nuo 75–80 proc. iki 40–60 proc. Maistinės reikšmės ligninas neturi, o NDF ir ADF atrajotojams yra svarbios ir turi būti normuojamos. Jų kiekį ypač reikia kontroliuoti pieningų karvių racionuose. Kadangi esant NDF pertekliui karvės mažiau suėda pašarų, prastėja aprūpinimas energija, maisto medžiagomis, mažėja primilžis. Pernelyg mažas NDF kiekis racione taip pat blogai, nes sutrinka atrajojimas, apetitas, mažėja prieskrandžio turinio pH, pieno riebumas, karvės pradeda šlubuoti, išsivysto acidozė. Minėtų požymių gali atsirasti ir tuomet, kai NDF yra pakankamai, bet žoliniai pašarai labai susmulkinti.

Yra nustatyta, kad karvių racionų sausojoje medžiagoje turėtų būti ne mažiau kaip 25–26 proc. NDF, 19–21 proc. ADF ir 15–16 proc. žalios ląstelienos. Tuo tarpu užtrūkusių, mažapienių karvių racionų sausojoje medžiagoje NDF gali būti 32–34 proc., ADF – iki 28 proc., o žalios ląstelienos – iki 26–28 proc.

Galvijų prieaugliui ląstelienos norma priklauso nuo amžiaus, ūkinės paskirties, planuojamo gauti priesvorio. Jų racionų sausojoje medžiagoje turėtų būti vidutiniškai 23–25 proc. NDF, 16–19 proc. ADF ir 15–25 proc. žalios ląstelienos.

Avys, ožkos turi panašią į galvijų virškinimo sistemą, todėl ląstelieną galima normuoti panašiai.
Kitų rūšių gyvūnams normuojama tik žalia ląsteliena. Arklių racionų sausojoje medžiagoje jos turėtų būti apie 16 proc. Dėl didesnio ląstelienos kiekio pašarų energijos įsisavinimas sumažėja 7–28 proc., todėl arkliams tenka sušerti daugiau pašarų.

Kiaulės ląstelieną virškina prastai. Iki 10 proc. sausojoje medžiagoje gali būti tik pirmoje paršingumo pusėje, kai siekiama, kad kiaulės nenutuktų. Dažniausiai kiaulėms skiriama apie 7 proc., o nujunkytiems, penimiems paršams tik 4–5 proc. ląstelienos.

Triušiai, nutrijos noriai ėda žolinius pašarus, bet suvirškina tik apie 20–50 proc. juose esančios ląstelienos. Jos vaid­muo – reguliuoti virškinimo procesą, sudaryti geras sąlygas mikroorganizmų veiklai. Triušių racionuose ląsteliena gali sudaryti 10–20 proc., o nutrijų – 5–10 proc. sausųjų medžiagų.

Akivaizdu, kad nustačius žoliniuose pašaruose atskiras ląstelienos frakcijas galima geriau subalansuoti galvijų ir kitų atrajotojų racionus, išvengti virškinimo bei medžiagų apykaitos sutrikimų, gauti didesnį produktyvumą.