23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/05
Kukurūzai ekologinėje žemdirbystėje
  • Dr. Algirdas ALEKSYNAS, ŽŪR
  • Mano ūkis

Vokietijos ūkininkai jau turi sukaupę nemažai patirties, kaip ekologiškai auginti kukurūzus. Pateikiame informaciją apie jų auginimą Vokietijos Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje.

Ekologiniuose ūkiuose vis daugiau daugiamečių žolių pakeičiama kokybiškais pašarais, pagamintais iš daug energijos turinčių kukurūzų. Daugelyje ūkių kukurūzų dalis sėjomainoje jau yra pasiekusi ribą – 20–25 proc. visų pasėlių. Vokietijos Šiaurės Reino Vestfalijos žemės ūkio rūmai atliko tyrimus 19 ekologiškai ūkininkaujančių ūkių, kurie augino kukurūzus pašarui.


Dėl vėsaus oro dygsta vėliau


Iš 19 tirtų ūkių du augino kukurūzus kalvotose dirvose, likusieji – lygumose. Dirvožemiai buvo labai įvairūs – nuo lengvų smėlių iki sunkių molių. Dėl specifinių kiekvieno ūkio sąlygų dirvos buvo dirbtos skirtingai, ypač skyrėsi piktžolių naikinimo strategija. Pernai vėsus ir drėg­nas balandžio oras sutrukdė laiku paruošti dirvas sėjai. Lengvos dirvos sėjai buvo ruošiamos per pirmąsias šiltas gegužės dienas. Tačiau dėl netrukus atvėsusių orų ir užsitęsusio lietaus kukurūzų dygimas vėlavo 3–4 savaites, o atskiruose laukuose augalai visiškai nesudygo.


Sunkesnėse dirvose ir ten, kur priešsėlis buvo daugiametės žolės, pasėti kukurūzus buvo galima tik gegužės 15 dieną. Šilti orai antroje gegužės pusėje paspartino augalų dygimą ir po 8–10 dienų jie pasivijo anksčiau pasėtus kukurūzus. Visi pasėliai akivaizdžiai kentėjo nuo drėgnų ir vėsių orų. Paskutinį birželio dešimtadienį kukurūzai nelauktai greitai atsigavo ir žydėti pradėjo tik šiek tiek pavėlavę – liepos 20 dieną. Tačiau dėl vėsių orų rugpjūčio mėnesį buvo prognozuojamas vėlesnis kukurūzų brendimas. Visų nuostabai šiltas ir saulėtas rugsėjis sudarė palankias sąlygas sparčiai kauptis krakmolui ir greitai bręsti grūdams. Beveik visi ekologiškai auginti kukurūzai spalio 15 dieną buvo pasiekę silosavimui tinkamą brandą. Kai kuriuose ekologiškai augintuose pasėliuose dėl akivaizdaus maisto medžiagų ir vandens trūkumo augalai išaugino mažiau burbuolių.


Geriausi kukurūzų priešsėliai


Keturiolikoje iš 19 ūkių kukurūzai buvo auginti po dobilų. Tai gana geras priešsėlis kukurūzams, nes po dobilų visuomet būna mažiau piktžolių, o dirvoje daugiau maisto medžiagų. Tačiau dėl vėsaus oro mineralizacijos procesai dirvoje vyko lėtai ir pavėluotai, todėl kai kuriose vietovėse kukurūzų pasėliai buvo šviesiai žalios spalvos. Tai rodė, kad jiems trūko azoto, nepaisant, kad jų priešsėlis buvo dobilai arba jų mišiniai su varpinėmis daugiametėmis žolėmis. Ten, kur dobilų ir varpinių mišiniuose vyravo varpinės žolės, dirvoje likdavo daug augalų masės. Ją pūdantys mikroorganizmai dėl azoto konkuravo su kukurūzų augalais. Be to, dobilų mišiniai dažnai sunaudoja daug vandens, kurio vėliau pritrūksta kukurūzams. Jei po sėjos būna sausra, dalis sėk­lų visiškai nesudygsta. Kai kurie lengvų dirvų šeimininkai visiškai atsisako sėti kukurūzus po dobilų arba jų mišinių su varpinėmis daugiametėmis žolėmis.


Kad pakaktų maisto medžiagų


Kai kuriuose ekologiniuose ūkiuose po dobilų arba jų mišinių buvo išlaistyta po 20–30 m³ skystojo galvijų mėšlo arba iškratyta 20–30 t/ha kraikinio mėšlo. To užteko geram kukurūzų derliui išauginti. Nustatant mėšlo normą, būtina atsižvelgti į dobilų arba kitų ankštinių augalų kiekį mišinyje. Po bulvių ar javų paprastai skiriama 40 m³/ha skystojo mėšlo. Reikia vengti laistyti mėšlą prieš kukurūzų sėją, nes technikos paliktos vėžės trukdo mėšlui greitai susigerti į dirvą. Be to, kadangi vėžėse dirvožemis lieka labiau suslėgtas, tai tose vietose blogiau įterpiama sėkla. Išimtis – laistyti mėšlą po kukurūzų sėjos, važiuojant tarpueiliais.


Tamsiai žalia augalų lapų spalva ir ilgai (iki pat grūdų pieninės-vaškinės brandos) išlaikytas gyvybingumas parodė, kad dirvoje buvo užtektinai augalams prieinamų maisto medžiagų. Tik stipriau suslėgtoje laukų galulaukių dirvoje pasėliai buvo retesni ir labiau apnikti piktžolių.


Bandymai jaunų kukurūzų augimą paskatinti leistinomis fosforo trąšomis teigiamo efekto nedavė. Tai aiškinama tuo, kad ekologinėje žemdirbystėje leistinos fosforo trąšos daugiausia yra sudarytos iš blogai vandenyje tirpstančių junginių, todėl augalai jomis beveik nepasinaudojo. Įakėjus 150 kg/ha dumblių ir kalkių mišinio, akivaizdžiai padidėjo dirvožemio purumas, todėl pagerėjo spyruoklinių akėčių bei tarpueilių purentuvų darbo kokybė. Be to, šios trąšos pagreitino kukurūzų dygimą.


Sėklos norma ir įterpimo gylis


Sėklos įterpimo gylis, priklausomai nuo dirvos, svyruoja nuo 4 iki 6 cm. Vidutinio sunkumo priemolio dirvose paprastai stengiamasi įterpti kukurūzų sėklą šiek tiek giliau. Supulti linkusiose dirvose giliau įterpus sėklą, didelė jos dalis gali nesudygti dėl susidariusios dirvos plutos. Tačiau giliau įterptą sėklą mažiau iškapsto paukščiai. Nustatyta, kad varnos į rišlų molį nenoriai kiša savo snapą, o smėlyje jos kukurūzų sėklą iškapsto iš gana gilių sluoksnių. Rudenį suartoje molio dirvoje pakanka kukurūzų sėklą įterpti 4 cm gylyje. Lengvesnėse dirvose ją rekomenduojama pasėti 4–6 cm gylyje.


Dažnai per giliai įterpiama kukurūzų sėkla. Taip atsitinka, kai sėjama į nepakankamai sutankintą viršutinį dirvos sluoksnį ir sėjamosios noragėliai nugrimzta į purią žemę giliau negu reikia. Tokiais atvejais sėkla gali būti įterpta 12–14 cm gylyje. Tuomet dalis sėklos nepajėgia išdygti per tokį storą dirvos sluoksnį, o ir prasikalę daigai būna silpni.
Nustatant sėklos normą kai kurie ūkiai planavo išsėti 8–10 sėklų/m², kiti sėjo 12–14 sėklų/m². Ankstyva sėja ir pakankamas vandens kiekis dirvoje sudaro sąlygas didesniam kukurūzų derliui išaugti, tačiau tokio derliaus pašarinė vertė paprastai būna žemesnė. Sėjant vėliau ir po dobilų, kai paprastai dirvoje būna mažiau drėgmės, rekomenduojama sėti 8, daugiausia – 9 sėklas/m². Vėliau pasėti ir tankūs kukurūzų pasėliai auga vešliai, gerai užtamsina dirvos paviršių ir stelbia piktžoles, tačiau jų grūdų derlius subręsta mažesnis ir augalai būna daug jautresni sausroms.


Piktžolių naikinimo būdai


Drėgnas ir vėsus oras pavasarį ir vasarą sudarė idealias sąlygas piktžolėms augti. Naikinti piktžoles ekologiniuose kukurūzų pasėliuose – sunkus ir daug išlaidų reikalaujantis darbas. Tačiau ūkiuose, kur buvo optimaliu laiku panaudotos mechaninės priemonės, kukurūzų pasėliai buvo švarūs. Jautriausi piktžolėms kukurūzai būna iki 8 lapelių tarpsnio. Todėl akėjimas prieš augalų sudygimą ir jiems sudygus bei tarpueilių purenimas labai sumažina piktžolių konkurenciją jaunų kukurūzų pasėliuose. Vienas, du ar trys akėjimai prieš kukurūzų sudygimą yra standartinė priemonė piktžolėms naikinti. Kai kuriuose ūkiuose akėčios, tarpueilių purentuvai ir kaupikai buvo naudojami net devynis kartus. Aišku, tuomet didėja piktžolių naikinimo išlaidos. Be to, reikia žinoti ir tai, kad kiekvienas važiavimas su technika per pasėlį didina pavojų augalams apsikrėsti pūslėtosiomis kūlėmis.

Tik pusė nagrinėjamų ūkių turėjo rotorinius kaupikus. Kai kurie tarpueilius įdirbo labai anksti, nes dėl dažno lietaus dirvos paviršius tapo nepurus, o dalis piktžolių jau buvo sudygusios. Panaudojus giliau dirvą purenančius noragėlius per drėgnoje dirvoje, susidarė šlapi grumstai, kurie trukdė kokybiškai apkaupti. Vėliau iš suirusiuose grumstuose buvusių piktžolių sėklų pasipylė gausybė jų daigų.


Priešsėjinis dirvos įdirbimas turėjo didelę įtaką akėčių ir tarpueilių purentuvų kokybiškam darbui. Jei dirva ariama pavasarį, didelę reikšmę turi jos sutankinimas prieš kukurūzų sėją. Tik gerai išlygintame dirvos paviršiuje gali kokybiškai ir sekliai, nepažeidžiant kukurūzų, dirbti spyruoklinės pasėlių akėčios. Jei piktžolių baltojo siūlelio tarpsnis praleidžiamas, jas naikinti reikia virbalinėmis akėčiomis. Deja, jomis akėjant, yra didesnė tikimybė pažeisti kukurūzus. Piktžolių naikinimas tarpueiliuose skatina sparčiau vystytis ir jaunus kukurūzus. Ankstyvas (keturių lapelių augimo tarpsniu) ir seklus (iki 5 cm) tarpueilių purenimas apsaugo jaunus daigus nuo piktžolių. Purenant giliau ir vėliau (8 lapelių tarpsniu), gali būti pažeistos augalų šaknys ir sutrikti normalus kukurūzų augimas.

Pernai kukurūzų pasėliuose ypač plito vėlyvosios piktžolės. Daugiausia pridygo galinsogų, rietmenių, kiauliauogių ir burnočių. Tačiau jos aukštaūgių kukurūzų derliui esminės įtakos jau neturėjo. Daugiau problemų jos sukėlė silpnesniuose pasėliuose ir žemaūgių kukurūzų veislėms. Dar labiau nukentėjo galulaukėse augantys augalai, kur buvo labiau suslėgta dirva.


Daugiamečių svidrių mišinio su gausiažiedėmis (arba dar pridėjus dobilų) įsėlis labai sumažino vėlyvą piktžolių dygimą kukurūzų tarpueiliuose. Žolių mišiniai buvo įsėjami paskutinio kaupimo metu primontuotu sraigtiniu sėklų barstytuvu. Mišinio sėklų norma – 5–8 kg/ha.


Paukščių padaryti nuostoliai


Daugiausia žalos padaro varnos ir kuosos. Kai kurie pasėliai buvo taip išretinti, kad juos reikėjo iš naujo atsėti. Tačiau 2005 metais buvo mažiau atsėjimo atvejų negu 2004 m. tikriausiai todėl, kad dėl nepalankių oro sąlygų net įprastos žemdirbystės ūkiuose kukurūzai buvo pradėti sėti tik gegužės 15 dieną. Paukščiai tuo laiku jau daugiau maisto susirasdavo kitur. Be to, ekologiniuose ūkiuose kukurūzų pasėliai nuo paukščių antpuolių buvo saugomi aktyviau negu įprastos žemdirbystės ūkiuose. Dažniausiai naudotos paukščius atbaidančios priemonės: šaudymą imituojantys aparatai, įsijungiantys automatiškai nustatytu periodu; statomos iškamšos (kaliausės), kabinami nušauti paukščiai, naudojamos įvairios baidyklės. Apdoroti kukurūzų sėklą paukščius atbaidančiomis cheminėmis medžiagomis, kurios plačiai naudojamos įprastiniuose ūkiuose, ekologiniuose ūkiuose draudžiama. Nuo šernų efektyviausia priemonė yra elektrinio piemens užtvaros.


Ne visas veisles galima auginti ekologiškai


Kukurūzų veislių pasirinkimą dažnai lemia jomis prekiaujančių firmų pasiūla arba nuo seno auginamos įprastos veislės. Tinkamiausi tokių veislių kukurūzai, kurie greitai auga ir gerai stelbia piktžoles. Prieš pasirenkant veisles geriausia būtų aplankyti artimiausią veislių tyrimo stotį ir pasinaudoti vertinimų duomenimis. Pastarųjų metų rezultatai rodo, kad regioninėse stotyse išbandytos ir įprastai žemdirbystei rekomenduotos veislės gerai tinka ir auginti ekologiškai.


Vokietijoje veikia tik viena veislių tyrimo stotis, kuri kukurūzų veisles bando auginti ekologiškai. Kol kas ne iki galo išspręsti ir ekologiškų kukurūzų veislių sėklininkystės klausimai.

 
Šiaurės Reino Vestfalijos žemės lygumose ekologiškai ūkininkaujantiems žemdirbiams rekomenduojama auginti kukurūzų veisles, kurių FAO skaičius yra iki 230, tačiau jei vėluojama sėti, reikia pasirinkti šiek tiek ankstyvesnes veisles.


Atlikti tyrimai leidžia daryti kai kurias išvadas. Auginant kukurūzus ekologiškai, labai svarbu nepavėluoti imtis efektyvių piktžolių naikinimo priemonių. Padargus reikia pasirinkti, atsižvelgus į kiekvieno konkretaus kukurūzų lauko situaciją, kurią lemia oro bei dirvos sąlygos. Pasirinktos sparčiau augančios kukurūzų veislės gali labai sumažinti piktžolių daromą žalą pasėliams. Daugiamečių žolių įsėlis neleidžia įsigalėti vėliau sudygusioms piktžolėms ir stabdo dirvos eroziją.