• ganyklinė sistema, paplitusi vakariniame žemyno pakraštyje. Ši technologija taikoma specializuotų mėsinių veislių galvijų ir pieninių veislių veršelių auginimo ūkiuose. Nors ganyklose ganomi galvijai lėčiau auga, tačiau pasiekia didesnį skerdimo svorį, dėl to gaunama labiau subrendusi, aštresnio skonio mėsa;
• grūdiniais pašarais paremta sistema, paplitusi centrinės-rytų Europos ir Viduržemio jūros regione. Taikant šią technologiją, mėsinių veislių, jų mišrūnų ir pieninių veislių veršeliai auginami intensyviai. Gyvuliai užauga mažesnio svorio, o jų mėsos skonis būna silpniau išreikštas.

Tarp šių dviejų sistemų nėra griežtos ribos. centrinėje Europoje ir Viduržemio jūros regione, ypač pakraščiuose ir kalnuotose vietovėse, vegetacijos periodu dažnai taikoma ganyklinė sistema, o vakarinėje dalyje galvijai intensyviai penimi koncentratais.

Galvijus mėsai auginančių ūkių dydis labai įvairus – nuo mažų šeimos ūkių su keliomis žindenėmis ar pieninėmis karvėmis iki didelių pramoninių kompleksų. Mėsinės galvijininkystės ūkiuose paprastai laikomi ir kitų rūšių gyvuliai, auginamos įvairios kultūros ar gaunama papildomų pajamų iš kitos, ne ūkyje vykdomos, veiklos.

Iš galvijų mėsos gaminama labai daug ir įvairių nacionalinių bei regioninių produktų. Tai apsprendžia gamtinės sąlygos, gamybos technologija, rinka ir tradicijos. Rinkoje nemaža veislinių gyvulių, skerdžiamų veršelių ir prieauglio penėjimui, mažo ir didelio svorio nupenėtų galvijų bei skirtingo svorio ir amžiaus penimų karvių pasiūla. Pavyzdžiui, Vokietijoje gamybinio ciklo pradžioje gyvulių amžius ir svoris svyruoja nuo 14 iki 300 dienų ir nuo 45 iki 400 kg svorio, o pabaigoje, galutinio produkto pateikimo rinkai metu, amžius ir svoris gali būti atitinkamai nuo 100 dienų ir 180 kg svorio iki 750 dienų ir 740 kg svorio.

Istoriškai ES buvo pagrindinė jautienos eksportuotoja. Per pastaruosius penkerius metus kasmet buvo eksportuojama apie 597 170 tonų galvijų mėsos. 1999 m. eksportuota 973 000 tonų, tačiau iki 2004 metų eksportas sumažėjo net 59 proc. ir sudarė 397 000 tonų. Jautienos importas 1999 m. siekė 423 000 tonų, o iki 2004 metų padidėjo 44 proc. ir sudarė 608 000 tonų. Tuo pačiu laikotarpiu naujosios ES šalys narės kasmet eksportuodavo vidutiniškai 144 170 tonų galvijienos (1999 metais – 121 000, o 2004 m. – 188 000 tonų, eksportas padidėjo 55,2 proc.), o importuodavo – 44 500 tonų. Eksporto apimtys daugiausia sumažėjo dėl sumažėjusios gamybos. ES 2003–2004 m. prekybos gyvais galvijais apyvarta sudarė 3,475 mlrd. EUR, o bendra prekyba galvijiena (gyvais skerdžiamais gyvuliais ir mėsa) siekė 3,785 mlrd. EUR.

Kempinligės ir snukio-nagų ligos protrūkis pakenkė jautienos gamybos mastams. Tuo metu Centrinės ir Rytų Europos šalys bandė prisitaikyti prie rinkos sąlygų. Dėl nukritusios jautienos paklausos ir prarastos rinkos buvusioje TSRS gamyba sumažėjo 30–50 proc. Eksporto mažėjimą ir importo didėjimą nulėmė ir kai kurie ES politikos pokyčiai dėl susitarimų su Pasauline prekybos organizacija. Galvijienos gamybą neigiamai paveikė ir sumažėjęs veršelių iš pieninių bandų tiekimas: dėl įvestų pieno kvotų ir išmilžių didėjimo karvių skaičius 2004 m., palyginti su 1990 m., sumažėjo net 30 proc.

Jautienos suvartojimas

Europoje jautienos paklausa yra nemaža. Vartotojai turi didžiulį galvijų mėsos pasirinkimą. Pagrindinis žemės ūkio produktams keliamas reikalavimas – aukštesnė kokybė už mažesnę kainą – taikomas ir galvijininkystės sektoriuje. Europos vartotojai šalia kainos, produktų kokybės ir saugos dar kelia reikalavimus aplinkosaugai bei gyvūnų gerovei. Dar vienas svarbus reikalavimas – ženklinti produkciją, nurodant informaciją apie kilmės vietą ir produkcijos pagaminimo metodą.

Kempinligės ir snukio-nagų ligos proveržis smarkiai paveikė jautienos vartojimą. 2000 m. vienas žmogus suvartojo tik 19,3 kg, o 1985 m. vienam žmogui teko net 25 kg jautienos. Tačiau 2002–2003 metais, kai ES sugriežtino gyvulių sveikatos kontrolę, jautienos paklausa padidėjo. 2001–2005 m. vienas žmogus per metus suvartojo apie 20 kg vakarinėje ir 7 kg centrinėje ir rytinėje ES dalyje.

BŽŪP reformos

Nuo pat sukūrimo 1962 metais Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) buvo ne kartą keičiama, taikant ją prie besikeičiančių sąlygų. Pirmoji svarbi BŽŪP reforma įvyko 1992 metais: buvo sumažintos žemės ūkio produkcijos kainos, pajamų lygiui palaikyti gamintojams pradėtos mokėti tiesioginės išmokos, įvestos kaimo plėtros ir aplinkosaugos priemonės. Antrą kartą BŽŪP keitėsi 1999 m., reforma buvo skirta žemės ūkio produktų konkurencingumui didinti, buvo sugriežtinti aplinkosaugos, maisto kokybės ir saugos reikalavimai, siekiama įgyvendinti visapusišką kaimo plėtros politiką, supaprastinti įstatymus. 2003 m. BŽŪP reformos priežastis – būtinybė prisitaikyti prie ES ir pasaulyje vykstančių pokyčių. Be to, visuomenė vis labiau domisi maisto sauga, aplinkos išsaugojimu, darniu ūkininkavimu, o auganti ES gamyba nuolat reikalauja naujų rinkų.

Remiantis BŽŪP reforma, 2003 m. buvo parengta bendroji išmokų schema (BIS): kasmetinės išmokos gamintojui mokamos, nepriklausomai nuo pagamintos produkcijos. 2003 m. birželio mėn. susitarime buvo nustatyta maksimali suma, kurią valstybė gali skirti tiesioginėms išmokoms (nacionalinė viršutinė riba) ir kuri buvo nustatyta pagal paramos dydį, išmokėtą referenciniu laikotarpiu kiekvienoje šalyje. Šalys narės gali atsisakyti įvesti BIS, apjungiant visą paramą į vieną išmoką, arba gali palaikyti tiesioginių išmokų dydį pagal dabartinę ūkio formą ten, kur tikimasi, kad nebus suardyta žemės ūkio rinka ar atsisakyta produkcijos.

Įdiegus BIS, išmokos naujosioms ES narėms sudarys 30 proc. nuo ES-15 lygio. Jos pagrįstos vidutiniu 1995–1999 m. plotu ir derlingumu. Tuo laikotarpiu 10 naujų ES šalių gamyba sudarė tik apie pusę ES-15 gamybos lygio, todėl naujai įstojusioms į ES šalims buvo nustatytos mažesnės išmokos negu senbuvėms.

Išmokos už galvijus gali būti įtrauktos į BIS arba gali būti mokamos iš dalies atsietos išmokos. Šalys narės gali pasirinkti susietas 100 proc. žindenių išmokas ir 40 proc. suaugusių galvijų skerdimo išmokas. Kaip alternatyva gali būti mokamos 100 proc. suaugusių galvijų skerdimo išmokos arba tik 75 proc. specialiųjų išmokų už bulius. Šalys narės gali papildomai mokėti veršelių skerdimo išmokas.

BIS pradėta taikyti 2005 m. sausio 1 d. Šalys narės gali nutarti įdiegti BIS po pereinamojo laikotarpio. Jei pasirenkamos pereinamojo laikotarpio sąlygos, privalu taikyti 2004 m. galiojusias taisykles, susietas su išmokų parama galvijų augintojams. Pvz., gyvulių, laikomų pašarinių augalų ploto hektare, skaičius apribojamas ir mokama ekstensyvumo išmoka (priemoka).

Pereinamuoju laikotarpiu šalys privalo mokėti kasmetines papildomas išmokas, kad būtų užtikrintos vienodos ūkininkavimo sąlygos ir nebūtų iškraipyta rinka bei konkurencijos sąlygos. Be to, šalys gali mokėti sezoniškumo mažinimo priemokas (nuo 18,11 iki 72,45 EUR už vieną galviją, atsižvelgiant į skerdimo datą), siekiant paskatinti gyvulius skersti ne ganykliniu periodu.

Galvijienos rinkoje svarbios mėsos ­atsargos. ES „intervencinės“ saugyklos perka jautieną, kai rinkos kaina nukrenta ir laikosi žemiau 1 560 EUR už toną ilgiau kaip dvi savaites. Taip pat yra remiamos privačios saugyklos, kad privatūs prekiautojai kauptų jautieną, kai rinkoje yra jos perteklius.

Šalys narės gali mokėti papildomas išmokas, norėdamos paremti ūkinę veiklą, gerinančią aplinkos apsaugą, žemės ūkio produktų kokybę ir prekybą jais. Šioms papildomoms išmokoms galima panaudoti iki 10 proc. lėšų, numatytų šiam sektoriui šalies BIS.

Šalys narės gali įvairiai apskaičiuoti išmokas ir jas mokėti: apskaičiuoti išmokas, remiantis individualiomis tiesioginėmis išmokomis, kurias ūkininkas gavo paskutiniu referenciniu laikotarpiu, arba remiantis vidutinėmis išmokomis, mokėtomis regione ar šalyje.

Pirmaisiais metais po prisijungimo naujosios šalys narės gali taikyti kitokią tiesioginių išmokų schemą – išmokų pagal plotus schemą. Tačiau jei šalis pasirenka BIS, jai galioja tos pačios taisyklės, kaip ir visose kitose ES šalyse.

Gaus paramą, jei laikysis reikalavimų

Ūkininkai, norėdami gauti tiesiogines išmokas, privalo palaikyti gerą savo žemės agrarinę ir aplinkosauginę būklę bei paisyti kitų teisės aktais nustatytų reikalavimų. Šalys apibrėžia minimalius reikalavimus, keliamus agrarinės aplinkosaugos būklei. ES parengė 19 direktyvų ir reglamentų, susietų su aplinkos apsauga, gyvūnų sveikata ir gerove, pagal kuriuos šalys turi parengti savo teisinius dokumentus. Ūkininkai, norintys gauti tiesiogines išmokas, privalo laikytis visų taisyklių ir reikalavimų.

ES šalys privalo užtikrinti, kad nemažėtų ganyklų plotai. Jei ganyklų plotai pradėtų labai mažėti, šalys gali taikyti priemones ūkio lygyje ir įpareigoti ūkininkus išlaikyti pastovų ganykloms skirtą plotą.

Jautienos gamybos perspektyva

Europos komisijos žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinis direktoratas parengė Rinkos krypčių ir vidutinės trukmės plano pagrindiniams žemės ūkio produktams pasiūlos ir tikėtino plėtojimo iki 2012 metų apžvalgą.

 
Remiantis vidutinės trukmės planu, žemės ūkio perspektyva palanki. Įplaukos iš žemės ūkio ES-25 nuo 2004 m. iki 2012 m. išaugs 11,7 proc. (senosiose šalyse narėse padidės 4 proc., o naujosiose narėse – net 50,4 proc.). Planuojama, kad nuolatinis poreikis ir nepakankamas vietinės produkcijos tiekimas stabilizuos kainas minėtu periodu bei padidins importą ir mokesčių įplaukas iš jo.

Dėl mažėjančių pieno bandų ir BIS įdiegimo jautienos gamyba 2012 m. sumažės iki 7,6 mln. tonų. Dėl nepakankamo tiekimo ir didelės paklausos jautienos kainos bus palyginti aukštos, todėl padidės importas, ypač iš Pietų Amerikos. Į ES bus įvežama aukštos kokybės jautienos – išpjovų. Laukiama, kad bendras jautienos eksportas sudarys 0,6 mln. tonų. Eksportas bus labiau suvaržytas dėl žemesnio konkurencingumo, todėl tikimasi, kad jis ir toliau mažės, 2012 m. nukris iki 100 000 tonų.

BŽŪP poveikis ūkiams

Įvedus BIS, ūkininkai, atsižvelgdami į poreikį rinkoje ir savo ūkio galimybes bei dydį, turės daugiau galimybių pasirinkti gaminamos produkcijos rūšį. Kai kuriais atvejais gamybai pakeisti gali prireikti ir naujų investicijų. Nepaisant to, kai kurie ūkininkai rekonstruos pastatus ir keis veik­lą arba ją sustabdys dėl amžiaus ar mažo pelno. Tačiau didžioji dalis ūkininkų ir toliau ūkininkaus, nekeisdami veiklos krypties. Dauguma iš jų pagerins laikomų galvijų produktyvumą ir padidins ekonominę naudą.

Galvijininkystės ūkiai turėtų stambėti. Remiantis mokslo pasiekimais, turėtų pagerėti galvijų genetika, sveikata ir reprodukcijos rodikliai, padidėti paros priesvoriai ir skerdimo svoris. Be abejo, galvijų augintojai privalės laikytis aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės reikalavimų. Todėl kiekvienas ūkininkas, taikydamasis prie naujos žemės ūkio politikos, turi sukurti savo ūkio vystymo strategiją.

Europos komisija 2008 m. numatė įvertinti BŽŪP reformos poveikį ir pasiūlyti ją keisti, jei reforma nepasiteisins. Bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimą ūkio, regiono ir nacionaliniame lygyje kontroliuos vyriausybinės ir ūkininkų organizacijos, mokslo institucijos.

Gyvulininkystės asociacijos sprendimai

Europos gyvulininkystės asociacijos (angl. EAAP) Taryba 2005 m. birželį nustatė jautienos gamybos skatinimo užduotis (angl. BTF), kuriose numatyta stebėti Europos galvijininkystės sektoriaus plėtrą, išanalizuoti mokslinių tyrimų poveikį ir prioritetus, įvertinti ir nustatyti žemės ūkio politikos krypčių poveikį, vystymo strategiją. Sutarta dėl standartinių procedūrų, reikalingų galvijininkystės ūkių veiklos ekonominio efektyvumo analizei atlikti. Be to, BTF tarnaus kaip forumas pasikeisti informacija ir patirtimi, moksliniams projektams parengti bei koordinuoti. BTF rekomendacijos bus siunčiamos EAAP Tarybai, organizacijos narėms ir nacionalinėms bei ES ūkininkų asociacijoms.

Per įvairias programas ir specialias įstaigas EAAP padės atlikti Europos galvijininkystės ir globalių vystymosi tendencijų analizę ir monitoringą. EAAP tyrimų programos apims gyvulių genetiką, mitybą, sveikatą ir gerovę, siejant su poveikiu galvijininkystės efektyvumui. Tai pat bus  nagrinėjami maisto saugos ir kokybės klausimai bei problemos.

(parengtas pagal Milan Zjalic, Antigoni Dimitriadou, Andrea Rosati straipsnį „Beef Production in the European Union and the CAP Reform“)