Tręšimo strategija priklauso nuo sėjos laiko rudenį ir pasėlių būklės pavasarį. Anksti pasėtus ir vešliai augančius žieminių kviečių ar žieminių miežių pasėlius pavasarį azoto trąšomis reikia tręšti mažiau. Ypač tiems kviečių pasėliams, kuriuose didžioji dalis augalų yra išsikrūmiję dar rudenį, nereikia didelių pradinių azoto normų anksti pavasarį.

Visiškai kita tręšimo strategija turi būti vėliau sėtuose žiemkenčių pasėliuose. Rugsėjo pabaigoje pasėti kviečiai prieš žiemą suspėja išauginti 2–3 lapelius. Vėliau sėjant, visuomet didėja augalų išretėjimo rizika. Kuo vėliau sėjama, tuo didesnės sėklos normos reikia. Dar svarbiau – tikslus pasėlio tankumas, sėjant į neartą, o tik į sekliai įdirbtą dirvą. Vėliau rudenį pasėtų kviečių derlius labai priklauso nuo oro sąlygų pavasarį. Jei pavasaris, o su juo ir augalų vegetacija, vėluoja, kviečiai krūmijasi lėčiau ir išaugina mažiau šoninių stiebų. Tuomet labai sumažėja produktyvių varpų skaičius ir grūdų derlius.

Sėti anksti ar vėlai?

Pasėtų dar vėliau, spalio mėnesio pirmąjį dešimtadienį, kviečių pasėlio išretėjimo rizika šiek tiek sumažėja, nes maži daigeliai dar gali maitintis iš sėkloje esančių maisto medžiagų rezervo ir yra atsparesni nepalankioms oro sąlygoms. Tačiau anksti pavasarį, kada pradeda labai svyruoti dienos ir nakties temperatūra, silpni kviečių augalai gali nukentėti nuo iškilnojimo. Pasėlių volavimas sumažina augalų iškilnojimo pavojų ir skatina kviečius gausiau krūmytis.

Vėliau sėti kviečių pasėliai rečiau nukenčia nuo ligų, nes rudenį, jiems sudygus, paprastai būna žemesnė oro temperatūra, kai dar nepalanku plisti daugeliui pavojingų ligų sukėlėjų, ypač virusams, nuo kurių dažnai kenčia anksti pasėti ir vešliai augantys žieminiai kviečiai ir miežiai. Ankstyvuose pasėliuose dažniau plinta miltligės, lapų dėmėtligės, ypač jei po sėjos ilgiau išsilaiko šilti orai.

Pastarųjų metų daugelio augintojų patirtis ir kai kurie bandymų rezultatai rodo, kad anksti pasėti žieminiai kviečiai gali labiau nukentėti nuo ligų (kartais ir kenkėjų) bei nepalankių klimato sąlygų negu vėlesnės sėjos pasėliai. Tačiau labai vėlinti žiemkenčių sėją mūsų sąlygomis taip pat rizikinga dėl ankstyvų šalnų.

Pirmojo tręšimo normos

Anksti pasėti ir dar rudenį išsikrūmiję ir gerai peržiemoję žieminių kviečių pasėliai vertinami pagal sveikų augalų skaičių kiekviename kvadratiniame metre.

 
Tokiems pasėliams užtenka skirti 30–40 kg N/ha pradinę trąšų normą arba jų tręšimą šiek tiek atidėti. Jei pasėlis yra dar tankesnis (daugiau kaip 400 augalų/m²), tačiau augalai silpniau išsikrūmiję, azoto normą reikia padidinti bent 20 kg N/ha. Įvertinti žieminių kviečių pasėlių būklę būtina, norint efektyviai panaudoti sparčiai brangstančias azoto trąšas. Pirmojo tręšimo pagrindinis tikslas yra sustiprinti po žiemos nusilpusius arba nepalankių oro sąlygų nualintus augalus ir paskatinti spartesnį jų augimą.

Vėliau sėtiems žieminių kviečių pasėliams anksti pavasarį startinė azoto trąšų norma turėtų būti ne didesnė kaip 30 kg N/ha. Dažnai kai kurie augintojai pirmojo tręšimo metu skiria 60–80 kg N/ha. Tai klaida, nes tuomet šaknų sistema yra tik pradėjusi atsigauti po žiemos, ir augalai nesugeba pasisavinti didesnio trąšų kiekio. Kadangi azoto trąšos turi savybę gretai išsiplauti, skirdami didesnes trąšų normas augintojai patiria nemažų nuostolių. Be to, išplauti nitratai užteršia gruntinius vandenis. Reikia įsidėmėti, kad kuo didesnė vienkartinė azoto trąšų norma skiriama, tuo trąšų panaudojimas santykinai bus mažesnis.

Azoto normų paskirstymas

Azoto trąšas reikia išberti arba išlaistyti (jei naudojame skystąsias) anksti pavasarį, kai tik atsinaujina žiemkenčių vegetacija. Tai nesunku nustatyti išrovus augalą ir nuo šaknų nuplovus prilipusias žemes. Rudeninės kviečių šaknys visuomet būna tamsios spalvos. Jei nėra susidariusių ryškiai baltos spalvos šaknų, augalai vegetacijos dar nepradėję. Paprastai augalai pradeda busti iš žiemos miego, kai dirva įšyla bent iki 3–4° C temperatūros. Tai atsitinka netrukus, kai tik išeina pašalas. Tada pradeda augti naujos pavasarinės baltos spalvos kviečių šaknelės.

Antrą kartą pavasarį azoto trąšomis žiemkenčiai tręšiami jų krūmijimosi pradžioje, kada augalai yra jau sustiprėję ir turi pakankamai gerai išvystytą šaknų sistemą. Nustatant azoto trąšų normą šiuo augimo tarpsniu, reikia skaičiuoti taip: iš viso azoto augalai sunaudoja apie 27 kg N kiekvienai tonai grūdų išauginti. Apie 20 proc. šios normos skiriama pirmojo tręšimo metu. Krūmijimosi tarpsniu reikia skirti pačią didžiausią azoto trąšų normą – apie 50 proc. Jei planuojama išauginti 5 t/ha vidutinį kviečių derlių, azoto trąšų šiuo tarpsniu reikia skirti vidutiniškai apie 70 kg N/ha. Mat tuojau pat po krūmijimosi kviečiai pradeda bamblėti, o netrukus – ir plaukėti, tuomet labai intensyviai auga bio­loginė augalų masė, o tam reikia daugiau maisto medžiagų, ypač azoto. Tada jo kiekvieną dieną sunaudojama iki 2 kg N/ha.

Ir pirmojo, ir antrojo tręšimo metu skiriant trąšų normą reikia atsižvelgti į augalų būklę, nes kiekviename lauke ji gali būti skirtinga. Tiksliausiai azoto trąšų normą galima nustatyti tik tada, kai pavasarį tiriamas augalams pasisavinamo azoto kiekis dirvožemyje.

Žieminių rapsų tręšimas

Rapsams azoto reikia skirti 2,2 karto daugiau negu žieminiams kviečiams. Jie kiekvienai tonai sėklų išauginti sunaudoja apie 60 kg N. Dažnai mažiau patyrę augintojai bando sutaupyti ir skiria rapsams mažiau mineralinių trąšų. Nepakankamai patręšti rapsų pasėliai skursta ir užaugina menką sėklų derlių, kuris neatperka net ir mažiau sunaudotų brangių trąšų. Auginant rapsus, ypač žieminius, negalima laikytis nuostatos: mažiau išleisiu trąšoms, gausiu mažesnį derlių, tačiau turėsiu pelno. Rapsams trąšų reikia negailėti, nes tik optimalios jų normos gali visiškai atsipirkti ir duoti augintojui laukiamą pelną. Tačiau pertręšti rapsų, ypač vienos kurios nors rūšies trąšomis, taip pat neverta, nes derliaus kokybė būna prastesnė.

Pirmajam tręšimui – daugiau azoto

Žieminiams rapsams pavasarį, skirtingai negu žieminiams javams, reikia daugiau azoto trąšų. Mat jų vegetacija prasideda anksčiau, ir jie šiuo tarpsniu labai sparčiai didina biologinę masę. Pavasarį, pirmojo tręšimo metu, rapsams reikia skirti apie 60 proc. visos azoto trąšų normos. Šiuo laiku rapsai ne tik intensyviai auga, didina vegetatyvinę masę, bet ir kaupia maisto medžiagas tolimesniam augimui.

Šoninių atžalų užuomazgos paprastai susiformuoja dar rudenį ir jų skaičius priklauso nuo augalų aprūpinimo maisto medžiagomis skrotelės tarpsniu. Šiuo metu intensyviai auga pagrindinė žieminių rapsų šaknis, ir kuo stipresnė ji suspėja išaugti iki žiemos šalčių, tuo daugiau šoninių atžalų turės kiekvienas augalas. Be to, azotas skatina gausiau formuotis žiedų užuomazgas. Todėl nuo aprūpinimo maisto medžiagomis priklauso žiedų skaičius, o nuo žiedų – ankštarų kiekis ir sėklų derlius.

Iki stiebų augimo pradžios rapsai paprastai sunaudoja 130–150 kg N/ha, o iki žydėjimo pradžios šio elemento pasisavina iki 220–240 kg N/ha, iš kurių 120–150 kg/ha sunaudoja ankštaroms sudaryti, kita dalis lieka stiebuose ir šaknyse. 120–150 kg/ha azoto kiekio ankštarose pakanka 3–4 t/ha sėklų derliui išauginti. Papildomi 40–80 kg/ha azoto (iš lapų bei stiebų atsargų ir tręšimo žydėjimo metu) gali užtikrinti 5–6 t/ha rapsų sėklų derlių.

 
Žieminiams rapsams taip pat daug azoto reikia žydėjimo pradžioje, ypač kai pradeda formuotis ankštaros. Tada augalai per kelias dienas sunaudoja daugiau kaip 100 kg N/ha. Žydėjimo metu azoto pasisavinimas padidėja iki 10 kg N/ha per dieną, tuo tarpu iš dirvos augalai gali maksimaliai paimti tik 4–5 kg N/ha. Likusią dalį jie ima iš lapų ir stiebų. Lapuose sukauptą azotą ankštarų formavimui augalai panaudoja sunkiau negu sukauptą stiebuose, todėl šiuo tarpsniu labai efektyvu rapsus patręšti per lapus.

Pasirenkant azoto trąšų normą žieminiams rapsams, dar svarbiau nei kviečiams atlikti dirvožemio analizę – nustatyti augalams prieinamo azoto kiekį, kuris dirvožemyje gali svyruoti nuo 20 iki 40 kg N/ha. Skiriant azoto trąšas, šį kiekį iš numatytos normos reikia atimti. Taip sutaupome nemažai brangių azoto trąšų, nesumažindami rapsų sėklų derliaus.

Būtinas elementas – siera

Rapsams ypač svarbi siera, kurios trūkstant augalai negali sudaryti kai kurių baltyminių rūgščių bei apsauginių medžiagų, daugiausia gliukozinolatų. Siera padeda rapsams geriau pasisavinti azotą, ypač kada naudojamos didesnės šių trąšų normos.

Siera turi įtakos rapsų augimui, derliui bei jo cheminei sudėčiai. Vienai tonai rapsų sėklų išauginti augalai sunaudoja 10–15 kg sieros. Kai sieros labai trūksta, jauni rapsų lapai darosi tarsi marmuriniai, šviesios spalvos, o vėliau pradeda gelsti. Kai sieros trūksta nedaug, lapai nusidažo raudonai violetine spalva ir iš pakraščių pradeda riestis – pasidaro šaukšto formos. Tokią pat formą lapai įgauna ir trūkstant molibdeno, tačiau šio elemento trūksta daug rečiau negu sieros. Ilgiau negaudami sieros, rapsų lapai darosi geltonai balti, žiedai netenka jiems būdingos ryškiai geltonos spalvos ir tampa balkšvi, sutrinka ankštarėlių susidarymas, o daugelis jų dažnai būna tuščios arba turi mažai smulkių sėklų.

Vokietijoje atliktų tyrimų duomenys rodo, kad, patręšus žieminius rapsus sieros trąšomis 21 kg/ha, sėklų derlius didėja 0,4 t/ha arba 12 proc., lyginant su netręštais pasėliais. Jei naudojamos pagrindinės mineralinės trąšos, kuriose yra pakankamai augalams prieinamų sieros junginių, papildomai siera tręšti nereikia. Iš plačiausiai Lietuvoje naudojamų trąšų daugiausia – 24 proc. – sieros turi amonio sulfatas. Kalio magnezija turi 20 proc., kalio sulfatas – 18, nitrofoska ir superfosfatas – 7 proc. sieros.

Tręšti per lapus tinka ir magnio sulfatas, dar vadinamas karčiąja druska. Purškiant vienu metu galima duoti iki 70 kg/ha magnio sulfato, kuriame yra 13 proc. sieros. Literatūroje nurodoma, kad rapsai geriau žiemoja ir duoda didesnį derlių, rudenį juos nupurškus fungicidų, insekticidų ir mikroelementų mišiniu: 0,5 l/ha folikuro, 0,1 l/ha fastako ir 1 kg/ha mangano sulfato. Chemikalai purškiami spalio mėnesį, kai rapsai turi 6 ir daugiau lapelių.
Tręšiant žieminius rapsus azoto trąšomis pavasarį, dalį naudojamos salietros ar karbamido galima pakeisti amonio sulfatu, kuris gali patenkinti rapsų sieros poreikius. Pastaraisiais metais AB „Achema“ pradėjo gaminti skystąsias azoto trąšas su 3 proc. sieros priedu.