- Daiva KŠIVICKIENĖ, Aurelija SIMONAITYTĖ, LAEI
- Mano ūkis
Mažėjant užimtumui žemės ūkyje, kaimo gyventojams belieka imtis įvairesnės ūkinės veiklos, ieškoti alternatyvių pajamų šaltinių. Europos Sąjungos parama kaimo verslui – tai galimybė. O kokia yra realybė?
Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, per visus 3 paraiškų surinkimo etapus 2004–2005 metais įvairesnio žemės ūkio ir jam artimos ekonominės veiklos verslo panoro imtis tik 34 pareiškėjai. Kol kas sutartys pasirašytos su trimis paramos gavėjais, kurie plės gėlininkystės ūkį, gamins biokuro žaliavą ir teiks produkcijos transportavimo paslaugas pieno gamintojams. Palyginimui reikėtų žinoti, kad pretenduojančių į paramą kaimo turizmui yra 118. Kas trukdo imtis įvairesnės ūkinės veiklos kaime, kokios problemos iškyla asmenims, pretenduojantiems į finansinę fondų paramą, kurie ketina verstis alternatyvia žemės ūkiui ar netradicine žemės ūkio veikla?
Siekiant atsakyti į šį klausimą, 2005 m. Lietuvos agrarinės ekonomikos institute atliktas žvalgybinis tyrimas. Respondentų amžius – nuo 31 iki 77 metų, amžiaus vidurkis – 54 metai. Dauguma apklaustųjų valdo nuo 2 iki 13 ha ūkius. Respondentams reikėjo atsakyti, kokia netradicine žemės ūkio ar alternatyvia žemės ūkiui veikla jie verčiasi. Paaiškėjo, kad 72 proc. apklaustųjų plėtoja tradicinius ir netradicinius amatus. Kitokia veikla užsiima labai maža dalis apklaustųjų. Netradicinius žvėrelius, paukščius veisia ir parduoda 8 proc. respondentų, vaistažoles augina ar renka – 7 proc., paslaugas kaimo gyventojams teikia – 5 proc. Netradicinių vaisių ir daržovių auginimu užsiima 2 proc. apklaustųjų, tiek pat verčiasi gėlininkyste ir sportinių žirgų auginimu. Iš apklausos rezultatų sužinojome, kad 37 proc. respondentų šia veikla užsiima patys, penktadalis plėtoja verslą kartu su šeimos nariais. Mažiau negu pusei apklaustųjų talkina samdomi darbininkai.
Kaip ir buvo spėta, pagrindinė priežastis, paskatinusi respondentus verstis alternatyvia žemės ūkiui ar netradicine žemės ūkio veikla – tai galimybė gauti papildomų pajamų (taip atsakė 39 proc. apklaustųjų). Kitos reikšmingos priežastys – veiklos perimamumas iš kartos į kartą (16 proc.), noras išmėginti naują veiklą (18 proc.), nepakankamas užimtumas (9 proc.). Teikiamos Europos Sąjungos paramos ūkinės veiklos įvairinimui, kaip skatinančios priežasties, neįvardijo nė vienas respondentas. Vos 8 proc. apklaustųjų yra rengę projektus, siekdami gauti paramą veiklos pradžiai ar jos plėtrai (pavyzdžiui, vietinių užimtumo iniciatyvų projektai). Svarbiausia problema, siekiant Lietuvos ar ES finansinės paramos, – įgūdžių stoka rengiant projektus (32 proc.), ne mažiau opi nuosavų lėšų stokos problema, sudėtinga dokumentų surinkimo ir pildymo procedūra (po 18 proc.). Informacijos apie paramą stinga 11 proc. apklaustųjų. Dalis apklaustųjų nurodė, kad yra senyvo amžiaus ir netiki, jog gali gauti paramą.
Respondentų nuomone, gauti paramą iš įvairių fondų būtų lengviau, jeigu: informacijos netrūktų ir ji būtų aiški; reikėtų mažiau privačių lėšų; būtų mažiau dokumentacijos ir tikrintojų; nestigtų gebėjimų rašyti projektus; būtų teikiama pagalba rengiant projektus. Respondentai pabrėžė, kad smulkiajam verslui plėtoti reikia lankstesnių įstatymų, skundėsi, jog smulkiesiems verslininkams verslo planus parengti yra labai brangu, nors projekto vertė maža.
Alternatyvios, netradicinės veiklos produkciją verslininkai daugiausia realizuoja turguje, parodose, mugėse (atsakė 64 proc. apklaustųjų). Mažiau negu dešimtadalis apklausos dalyvių yra sudarę sutartis su nuolatiniais supirkėjais, kooperatyvai padeda realizuoti produkciją tik 2 proc. apklaustųjų, 11 proc. respondentų savo produkcija atsiskaito už paslaugas, dovanoja ir pan. Nepaisant ribotų realizacijos galimybių, respondentų plėtojama veikla yra jiems reikšminga, kadangi beveik pusės respondentų namų ūkio pajamų dalį sudaro pensijos ir socialinės išmokos, darbo užmokestis sudaro tik 23 proc. pajamų. Didesnė dalis respondentų nurodė, kad grynosios pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį sudaro 400–500 litų, penktadalio respondentų pajamos vienam namų ūkio nariui siekia 300–400 litų.
Kaimo verslininkai nėra beraščiai – dauguma jų žinių veiklai plėtoti semiasi iš specializuotos literatūros (25 proc.); perduodant žinias svarbus vaidmuo tenka kaimynams ir draugams (21 proc.). Kursų bei seminarų svarbą nurodė 18 proc., konsultantus – 12 proc. apklaustųjų. Mažiau negu dešimtadalis respondentų žinias gilina klausydamiesi ir žiūrėdami žemdirbiams skirtas radijo, televizijos laidas.
Informacijos stoka verslo aplinkoje respondentai nesiskundžia, tik 8 proc. jų įvardijo tai kaip priežastį, trukdančią vystyti verslą. Respondentai pernelyg nesiskundė ir sunkumais gauti banko paskolą (8 proc.) ar kvalifikuotų darbuotojų stoka (6 proc.). Respondentai nurodo, kad daug svarbesnės kliūtys yra menka vartotojų perkamoji galia (26 proc.), mokesčių našta (24 proc.), arši konkurencija realizuojant produkciją (20 proc.).
Kai kurie apklaustieji pateikė pastabų bei siūlymų dėl netradicinio žemės ūkio ir alternatyvios žemės ūkiui plėtros kaime. Štai keletas iš jų: „trūksta valstybės dėmesio, konkrečių pavyzdžių, kaip užsiimti šia veikla, nes praktiškai viskas yra kitaip negu valdininkų kabinetuose“, „trūksta specializuotų tautodailininkų parduotuvių ir pigesnių žaliavų“, „būtų gerai sumažinti žmonių nepasitikėjimą savimi“, „sudaryti geresnes sąlygas produkcijai parduoti“.
Nepaisant sunkumų, didesnė dalis (32 proc.) apklaustų verslininkų yra nusiteikę optimistiškai – jie tiki, kad per artimiausius 3 metus jų vystomos veiklos apimtys padidės. 6 proc. galvoja, kad apimtys nesikeis, penktadalis būgštauja, jog veiklą teks nutraukti.
