Pagal žalingumą spanguolių ligas galima būtų suskirstyti į dvi grupes: labai žalingos ir didelių nuostolių nedarančios. Pastarosios gali išplisti, esant palankioms ligų sukėlėjams vystytis sąlygoms. Net 30 stambiauogių spanguolių ligų sukėlėjų rūšių išaiškinta Baltarusijoje. Lietuvoje nustatyta 11 grybinių ligų sukėlėjų.

Ligos retai padaro didesnių nuostolių pirmaisiais auginimo metais, atrinkus sveikus sodmenis. Pirmamečiai augalai dažniau nukenčia nuo nepalankių auginimo sąlygų bei nekokybiškų sodmenų. Dažniausiai ligos išplinta senesnėse plantacijose. Todėl iš senesnių plantacijų dauginimui būtina atrinkti tik sveikus sodmenis. Mūsų sąlygomis pastaruoju metu žalingiausia spanguolių liga yra moniliozė, kurią sukelia mikromicetas Monilinia oxycocci. Šis ligos sukėlėjas pažeidžia dažniausiai stiebą, todėl nudžiūsta ir nulinksta augalo viršūnėlės. Pažeistose augalo vietose pastebimas baltas apnašas. Žiūrint mikroskopu, nustatyta, kad tai ligos sukėlėjo konidijos, kuriomis jis plinta ir užkrečia sveikus augalus. Botanikos instituto eksperimentinėje bazėje 1991 m. iš trylikos stambiauogių spanguolių veislių nuo šios ligos labiausiai nukentėjo veislė Washington (pažeista 10–20 proc. augalų).

Kita dažna spanguolių liga – pūslialigė, kurią sukelia paprastasis bruknėgrybis (Exobasidium vaccinii). Šis ligos sukėlėjas pažeidžia lapus, žiedkočius ir stiebus. Pažeistose vietose audiniai sustorėja: iš pradžių viena lapų pusė būna balkšvos spalvos, o antra – parausvėja. Jei pažeidžiamas stiebas ar žiedkočiai su žiedais, tai tokie augalai visai nedera. Jei nuo šios ligos nukenčia lapai, augalų derlius būna menkesnis ir prastesnės kokybės. Ant ne visai išsivysčiusių, mechaniškai sužalotų, persirpusių, dėl neaiškių priežasčių pakeitusių spalvą ir suminkštėjusių uogų dažniausiai susiformuoja pilkšvas ar žalsvai melsvas apnašas – tai pelėjūnų pažeidimai. Tokios uogos pasidaro negražios, greitai suvysta ir virsta mumijomis.

Tačiau uogas gali pažeisti ne tik pelėjūnų, bet ir pelėsių, galvenių, kekerų genties grybai; dažniausiai net ne vienas, bet keli parazitiniai grybai vienu metu. Pažeistų vietų paviršiuje susidaro apnašos, būdingos skirtingoms parazitinių grybų gentims: žalsvos, žalsvai rusvos, juosvos, pilkšvos. Jos būna kompaktiškos arba purios.

Baltarusijos mokslininkai nurodo, kad žalingiausias stambiauogių spanguolių grybines ligas sukelia Phomopsis vaccinii, Monilinia oxycocci, Godronia casssandrae, Gibbera myrtilli. Pirmieji du sukėlėjai plačiai paplitę natūraliose spanguolių augimvietėse. Phomopsis vaccinii pažeidžia jaunus ūglius. Ligos pradžioje augalų viršūnėlės pagelsta. Vėliau jos patamsėja ir paruduoja. Pažeistų ūglių lapeliai nenukrenta, bet sudžiūna. Ligai išplitus, ant stiebų susidaro pilkšvos dėmės su tamsiai rusvu apvadu.

Pastebėta ir stambiauogių spanguolių fuzariozė, kurią sukelia Fusarium genties mikromicetai, pažeidžiantys pašaknio zoną. Pradeda ruduoti ir džiūti atskiri statūs stiebai ir lapai, išmargindami žalią spanguolių kilimą. Vėliau gali susidaryti ištisi nurudusių lapų lopai. Nuo šios ligos purškiama 0,1 proc. dakonilo tirpalu.

Šiaurės Amerikoje, o ir mūsų šalyje, labai dažnas mikromicetas Godronia cassandrae, kuris pažeidžia sodines šilauoges. Nuo ligos sukėlėjo nukenčia ir vaivorai, augantys natūraliose augimvietėse. Baltarusijoje minėtas mikromicetas kenkia ir stambiauogėms spanguolėms. Atsižvelgiant į tai, kad jis yra labai agresyvus, baiminamasi, kad artimiausiais metais gali išplisti ir mūsų plantacijose. Ligos pažeisti stiebai būna dėmėti. Gali nukentėti lapai ir uogos.

Pagrindinė ir svarbiausia apsaugos nuo ligų priemonė yra sveikų sodmenų atranka, įveisiant naujas plantacijas. Vėliau būtina plantacijas kruopščiai prižiūrėti. Azoto trąšas reikėtų naudoti saikingai. Neigiamai veiks augalus ir per gausus jų laistymas.

Chemines apsaugos priemones patartina naudoti tik pirmoje augalų vegetacijos pusėje. Purkšti 0,1–0,15 proc. fundazolu arba panašiais preparatais galima tik iki birželio mėnesio vidurio. Vėliau rekomenduojama naudoti tik 0,5 proc. sodos tirpalą.

 
Apsauga nuo piktžolių

Apsauga nuo piktžolių gali būti vienas iš sunkiausių plantacijų priežiūros darbų. Tinkamas dirvos rūgštumas (pH 4,0–4,5) gali gerokai sumažinti piktžolėtomo problemą.

Įrengiant plantaciją viršutiniame dirvos sluoksnyje neturi būti augalijos, o smėliavimui naudojamas smėlis turi būti kasamas iš giliai. Ant vandens įsiurbimo angų turi būti uždedami filtrai, neleidžiantys sėkloms patekti į liejimo sistemą ir taip plisti plantacijoje.

Pirmuosius dvejus metus nereikėtų naudoti daug herbicidų – jie gali pakenkti ar net sunaikinti jaunus spanguolių augalus. Trečiaisiais metais jau galima naudoti gana plačią herbicidų skalę.

Spanguolių tręšimas

Spanguolės prisitaikiusios augti nederlinguose, rūgščiuose dirvožemiuose ir, lyginant su kitomis kultūromis, trąšoms yra nereiklios. Nepaisant to, dirva spanguolėms auginti tręšiama, kad būtų papildytos su derliumi išnešamų arba kitaip netenkamų maisto medžiagų atsargos. Naujos plantacijos turi būti tręšiamos tam, kad sparčiau augtų šaknys ir antžeminės dalys. Be to, tai yra viena iš piktžolių kontrolės priemonių. Pertręšti negalima, nes tai gali pažeisti augalus, sumažinti potencialų derlių, sudaryti geras sąlygas kenkėjams ir pabloginti vandens kokybę.

Priklausomai nuo vandens lygio, išsiplovimo ir dirvos kokybės, trąšų poreikis yra labai skirtingas. Dirvožemio organinės medžiagos sulaiko maisto medžiagas, taip sumažindamos papildomo tręšimo poreikį. Realios tręšimo rekomendacijos gali būti parengiamos tik remiantis plantacijos tyrimais.

 
Maisto medžiagų trūkumas paprastai nustatomas vizualiai arba padarius augalų cheminę analizę. Cheminių analizių rezultatų ribos, kurios rodo trąšų poreikį, įvairiuose regionuose yra skirtingos. Maisto medžiagų kiekis kinta ir augimo sezono metu. Pavyzdžiai tyrimams turi būti imami tuo pačiu metu, kad būtų gerai suprasti ir teisingai įvertinti. Rugpjūčio vidurys yra tinkamiausias laikas, kadangi maisto medžiagų koncentracija tuomet yra stabili. Kitu metu paimtų pavyzdžių analizių rezultatai turi būti vertinami atsargiai.

Pjaunamos 5–6 cm ilgio ūglių viršūnės, t. y. tik tų metų prieaugis. Nupjautos viršūnės išdžiovinamos. JAV Masačiusetso spanguolių eksperimentinės stoties duomenimis, spanguolių lapuose turėtų būti: azoto 0,95–1,05 proc. sausojo svorio, fosforo 0,11–0,14, kalio 0,40–0,65, kalcio 0,60–0,80, magnio 0,20–0,25 procento.

Dirvos pavyzdžiai agrocheminėms analizėms imami pavasarį arba rudenį iš 10–15 cm gylio. Spanguolynui skirtame dirvožemyje turėtų būti: fosforo 4–9, kalio 10–40, magnio 10–25, kalcio 20–80 mg/100 g dirvožemio; dirvos rūgštingumas pH 4,0–5,0. Kalcio kiekis dirvoje turėtų būti ne daugiau kaip du kartus didesnis už kalio ir magnio kiekių sumą.

Svarbiausi elementai

Azotas (N) yra vienas svarbiausių elementų, skatinantis augimą ir užtikrinantis stabilų derlių. Jis dažniausiai įterpiamas amonio trąšų forma, kadangi tokią jo formą augalai lengviausiai įsisavina. Netinkamas įterpimo laikas arba pertręšimas skatina per greitą vegetatyvinį augimą, uogų puvimą, vėlyvą nokimą ir padidina riziką, kad augalams gali pakenkti rudeninės šalnos. Ribojant azoto trąšas ir vegetatyvinį augimą, skatinamas derėjimas.
Azoto trąšas patartina išberti per keletą kartų. Taip augalai maisto medžiagomis aprūpinami pastoviai ir tolygiai. Išbėrimo laikas turi būti parenkamas, atsižvelgiant į augalų vystymosi fazes, tuomet paskatinamas maksimalaus derliaus formavimasis. Turint dirvos ir augalų tyrimų duomenis, galima nustatyti, kokios medžiagos būtinos optimaliam derliui gauti. Kai kurios iš šių medžiagų, pvz., boras, gali būti toksiškos net ir nedidelėmis koncentracijomis.

Pirmaisiais metais reikėtų išberti po 5,5 kg N/ha kas antrą savaitę iki rugpjūčio vidurio. Kitais metais, jei uogienojai silpnai auga, tręšti reikėtų pradėti gegužės viduryje. Derančiame spanguolyne nerekomenduojama išberti daugiau kaip 45 kg/ha azoto, net jei analizės ar išvaizda rodo azoto trūkumą. Tik tokia azoto norma (iki 45 kg/ha) gali būti veiksmingai įsavinta derančiuose plotuose. Jei augalai išaugina tvirtus šliaužiančius ūglius (ne trumpesnius kaip 30 cm), tręšti azoto trąšomis nereikia, kadangi azoto perteklius mažina augalų atsparumą ligoms ir žiemos šalčiams.
Durpynuose įrengtoms plantacijoms azoto trąšų reikia mažiau dėl durpių skaidymosi proceso ir mažesnio išsiplovimo. Smėlio dirvožemiuose įrengtoms plantacijoms azoto reikia daugiau. Augintojams labai svarbu pastebėti trąšų trūkumo ar pertekliaus požymius ir laiku imtis reikiamų priemonių.

Derantis spanguolynas tręšiamas pagal poreikį, kuris nustatomas iš spanguolių lapų tyrimo duomenų ir iš bendros uogyno išvaizdos. Apie azoto trąšų reikalingumą galima spręsti iš stačių ūglių ilgio ir skaičiaus ploto vienete. Stačių ūglių ilgis virš uogų prisisegimo turėtų būti 3–5 cm, o jų kiekis susiformavusio (4–5 metų) uogyno 1 kvadratiniame metre – nuo 1 iki 2,5 tūkstančių. Jei spanguolių stiebai ploni, reti, lapai gelsvi – azoto trūksta.

Didžiausia metinė fosforo ir kalio (veikliosios medžiagos) norma hektarui spanguolyno – 90 kg. Rekomenduojamas azoto, fosforo ir kalio santykis 1:2:1 arba 1:2:2. Be to, svarbu žinoti, kad spanguolėms geriau tinka amonio sulfatas negu nitratinės azoto trąšos, nes didina dirvožemio rūgštingumą. Iš fosforo trąšų spanguolynuose naudotinas superfosfatas, iš kalio – kalio sulfatas, kalimagnezija.

Daugiausia naudos duoda per kelis kartus išberiamos ar išpurškiamos trąšos ar jų skiediniai. Pirmąkart spanguolės tręšiamos pavasarį, kai brinksta pumpurai (balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje), išberiant apie 30 proc. trąšų, antrą kartą – žydėjimo metu (birželio pabaigoje), išberiant apie 40 proc. trąšų kiekio. Paskutinį kartą tręšiama augant uogoms ir formuojantis kitų metų žiedpumpuriams (liepos pabaigoje). Vėliau trąšų nebereikėtų berti iki pat pavasario.

Spanguolėms reikia ir mikroelementų – vario, boro, mangano. Tačiau jie naudojami tik įsitikinus jų reikalingumu. Geriausia mikroelementų tirpalu nupurkšti spanguolyną pasibaigus žydėjimui. Reikia prisiminti, kad spanguolės gerai įsisavina trąšas tik tuomet, kai dirva pakankamai drėgna. Todėl, išbėrus trąšas į sausą dirvą, reikia palaistyti arba tręšti po lietaus. Be to, trąšų poveikis išryškėja tik po kurio laiko, todėl nereikia skubėti tręšti pakartotinai. Trąšų normas, kaip vaistus ligoniui, reikia nustatyti atskirai kiekvienam spanguolynui ir kas keleri metai patikslinti.