Kopūstų ir morkų laikymo sąlygos panašios, o svogūnų ir bulvių – visiškai kitokios. Svogūnus reikia iš pradžių, kol išdžiūsta, laikyti šiltai, tada po truputį temperatūrą mažinti.

 
Naujajame sandėlyje telpa tik apie pusė viso ūkyje išauginamo derliaus. Būtinai reikėtų dar vieno 2 000 t talpos sandėlio. Morkūnai dabar sunerimę, kad, tikriausiai, gauti daugiau paramos iš ES jie nebegalės. Svarstant Kaimo plėtros strategiją 2007–2013 m., aiškėja nuostata, kad tie, kurie jau pasinaudojo ES parama (SAPARD ir struktūriniais fondais) ir įsisavino 700 000 Lt ES lėšų, daugiau remiami nebus.

„Jei patvirtins tą nutarimą, tai bus liūd­na. Nežinau, ar teisinga nuostata remti vidutiniokus – daržininkystėje vidutiniokui išsilaikyti sudėtinga. Juk mes jau padarėme didžiules investicijas ir būtina tęsti pradėtus darbus. Auginimo technologijas modernizavome, bet trūksta šiuolaikinės plovyklos, rūšiavimo, fasavimo linijos, – vardija Algimantas. – Vien tik fasavimo automatas kainuoja 200 tūkst. Lt. Visa morkų prekinio paruošimo linija kainuoja apie milijoną litų“.

„Ir derliaus nuėmimo kombainų reikia, – primena Vitalija. – Juk darbuotojų kasmet vis sunkiau surinkti“. Morkūnai suskaičiavę, kad ūkiui galutinai modernizuoti dar reikia 5–6 mln. Lt investicijų.

Pradžia – prieš devynerius metus

Vitalija ir Algimantas, abu kilę iš kaimo, abu baigę Lietuvos žemės ūkio universitetą (jis – hidromelioraciją, ji – žemėtvarką), dar dirbdami „valdiškus“ darbus, pradėjo auginti vasarinius kopūstus ir svogūnus laiškams. Plotus matuodavo ne hektarais, o arais, bet gautos pinigų sumos buvo pakankamai svarios. Išaugintą produkciją realizuodavo Vilniuje ir Rygoje, sugebėdavo susitarti tiekti tiesiai į valgyklas ir kavines. Turguje taip ir neteko stovėti. „Kažkaip stebėtinai gerai sekėsi, viską lengvai parduodavome“, – prisimena Algimantas.

Tos pirmosios sėkmės paskatinti ryžosi rimtai ūkininkauti, didinti plotus. Nė vienas nepaveldėjo iš tėvų žemės, tad prieš devynerius metus, 1997 m., įkūrė uždarąją akcinę bendrovę „Sodžiaus rytas“. Laikraštyje radę skelbimą apie parduodamą žemę, nusipirko pirmuosius 7,5 ha Trajoniškio kaime. „Pradėjome nuo nulio. Ėjome į banką, ėmėme pirmąją paskolą – 18 tūkst. Lt. Tai atrodė didžiulė suma, o dar palūkanų teko mokėti 28 procentus“, – tuometinius nuogąstavimus atsimena Vitalija pridurdama, kad dabar ūkininkavimo be paskolų neįsivaizduoja.

„Sodžiaus ryte“ nuolat dirba 25 žmonės, laikinai per darbo biržą įdarbinama dar apie 10 žmonių, o kai ateina derliaus nuėmimo metas, laukuose pluša per 100 papildomai priimtų žmonių. „Mums labai daug padeda Pasvalio darbo birža“, – tikina Morkūnai.

Norėtų plėsti plotus

Šiandien Morkūnai dirba 100 ha, iš jų per 90 ha augina daržoves. Didžiausius plotus užima kopūstų ir morkų pasėliai, daug mažiau auginama svogūnų, bulvių, burokėlių. „Daržovėms tų 100 ha gal ir pakaktų, bet atsiranda problemų dėl sėjomainos, – sako Algimantas. – Būtų labai gerai dar koks šimtas hektarų, kad žemė atsigautų: juose augintume augalus žaliajai trąšai. Bet rasti čia, mūsų rajone, bent lopinėlį laisvos žemės yra beviltiška“. Žemė čia labai gera, ir dėl jos yra didžiulė konkurencija. Be to, Morkūnai ieško tokių plotų, kurie būtų šalia jau dirbamų laukų. „Nusipirkome laistymo įrangą, išsikasėme tvenkinį, todėl plotai už dešimties ar dar daugiau kilometrų mums netinka“, – sako Vitalija ir pasidžiaugia, kad pavyko sukomplektuoti labai kompaktišką laukų masyvą.

 
Laistymo sistema, kainavusi 300 tūkst. Lt, išbandyta pernai vasarą. Pasak daržovių augintojų, nauda akivaizdi. Ypač svogūnams ir burokėliams laistymas pagelbėjo, nes pernykštė vasara buvo palyginti sausa. Ir ankstyvieji kopūstai daug gražesni užderėjo. Su morkomis buvo bėdų – kadangi čia žemė sunki, joms dygstant praėjęs stiprus lietus taip suplakė plutą, kad daugybė daigelių žuvo. Liko tik apie 30 procentų – tos, kurios jau buvo išlindusios iš žemės.
„Svarbu nepripilti per daug vandens. Jei per daug prilieji, šaknys nebegauna oro ir pradeda pūti. O jei gražiai laistai, tarsi lietutis lytų – visai kitas reikalas“, – laistymo subtilybes aiškina Algimantas, šiemet pasirengęs pirkti prietaisą dirvos drėgmei matuoti.

 
Kasmet – milijonas kopūstų daigų

Pagrindinius auginamų daržovių plotus užima kopūstai ir morkos. Kasmet Morkūnai išbando ir naujas veisles, sėja jų nedaug, apie pusę hektaro. „Nepasėsi juk 40 hektarų morkų su neišbandyta sėkla“, – sako Algimantas, neslėpdamas, kad pagrindinė morkų veislė – Nerac; kopūstų – Lennox, Galaxy.

Anksčiau kopūstų daigus (o jų reikia milijono) Morkūnai augindavo patys. Pernai pirmą kartą atsivežė iš Olandijos ir liko labai patenkinti. Nors iš furgono iškelti daigeliai atrodė gana varganai, bet pasodinti puikiai prigijo ir greitai pradėjo augti. Mat daigai specialiai užgrūdinami, pripratinami prie vėsesnio oro. Šiemet per bendrovę „Kėdainių šiltnamiai“ užsisakė 600 tūkst. kopūstų daigų iš Lenkijos. „Sudarėme sutartį ir laukiame atvykstant. Gal šiek tiek brangiau atsieis, bet patiems darbų labai sumažės. Gyvename Šiaurės Lietuvoje, tad pavasaris čia prasideda dviem savaitėmis vėliau negu pietiniuose šalies regionuose“, – aiškina Vitalija.

Vienais metais Morkūnai bandė daigus auginti išsinuomotuose šiltnamiuose Neveronyse: patys ten važiavo, sėjo, prižiūrėjo. Ir apskaičiavo, kad kainavo lygiai tiek, kiek dabar kainuos atsivežti iš Lenkijos. Algimantas sako, kad draugėn susirinkę daržininkai ne kartą svarstė, ar nereikėtų vienam kuriam specializuotis auginti vien tik daigus. Bet apskaičiavo, kad net jei ir visi šalies daržovių augintojai iš to vieno ūkininko pirktų daigus, vargu, ar jam apsimokėtų – tiesiog mūsų rinka per maža, o energetiniai resursai labai brangūs.

Didžioji dalis ūkyje naudojamos technikos pirkta iš Rokiškyje įsikūrusios firmos „Meteka“. Morkūnai su šia firma bendradarbiauja jau seniai ir ją laiko viena stipriausių, tiekiančių agregatus specializuotiems daržininkystės ūkiams. „Jei planuojame didesnį pirkinį, tai prašau, kad nuvežtų mane jo apžiūrėti tiesiai į gamyklą, vien iš nuotraukos nesutinku rinktis“, – šypsosi Algimantas, o žmona priduria, kad jis su kolegomis daržininkais pastaraisiais metais išnaršė daugybę technikos gamyklų ir parodų visoje Europoje.

Naujos pareigos – nauji darbai

Paskutinėmis vasario dienomis Algimantas buvo išrinktas Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos pirmininku. Naujos pareigos jo neišgąsdino, nors per daug ir nepradžiugino: problemų daug, nepavyksta taip greitai judėti į priekį, kaip norėtųsi. „Smagu, kad pagaliau asociacija išsikovojo, jog daržininkystės ir bulvininkystės ūkiams bus skiriama dvigubai didesnė beakcizio dyzelino norma – 240 l/ha. Trejus metus tą reikėjo įrodinėti. Juk vien derliaus iš laukų mes išvežame dešimt kartų daugiau negu javų augintojai. Anksčiau buvusios kuro normos užtekdavo tik pavasario darbams“, – sako Algimantas. Asociacijai pavyko pasiekti, kad būtų apribotas iš Lenkijos vežamų daržovių neva „savo poreikiams“ kiekis. Dabar tai yra 100 kg.

 
LDAA kreipėsi į Valstybinę augalų apsaugos tarnybą, kad būtų panaikintas pereinamasis laikotarpis dėl bulvių žiedinio puvinio kontrolės direktyvos įgyvendinimo ir kad būtų leista Lietuvai prekiauti sėklinėmis bei maistinėmis bulvėmis su kitomis ES šalimis. Tęsiasi kova dėl mažesnio pridėtinės vertės mokesčio. Pasak LDAA direktorės Zofijos Cironkienės, daugelyje ES valstybių PVM daržovėms ir bulvėms yra 5–7 proc., Lenkijoje tik 3 proc., o mūsų šalyje – 18 proc. „Paprasčiausiai neįmanoma konkuruoti, kai tokie mokesčių skirtumai“, – sako Z. Cironkienė. Aktyviai veikiančios asociacijos direktorė apgailestauja dėl vieno – kad net didieji daržovių augintojai nestoja į asociaciją, nors naudojasi visomis jos iškovotomis privilegijomis.