23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/04
Prekybos liberalizavimo iššūkiai
  • Jolanta Droždz, LAEI
  • Mano ūkis

Pasaulio Prekybos Organizacija (PPO) yra viena svarbiausių tarptautinių organizacijų, sprendžianti tarptautinės prekybos problemas ir siekianti, kad šalių narių prekyba vyktų pagal tarpusavyje sutartas taisykles. PPO siekis – liberalizuoti prekybą, o tai kelia naujus iššūkius ES ūkininkams.

Vienas pagrindinių PPO tikslų – pasaulio prekybos liberalizavimas. Nuo 2013 metų siekiama atsisakyti eksporto subsidijų, peržiūrėti importo tarifus, atverti rinką trečiųjų šalių žemės ūkio produkcijai, paramą žemės ūkiui atsieti nuo gamybos. Siekiant šių tikslų, rengiami PPO derybų raundai. Jų metu stiprinama ir plečiama pasaulinė prekybos sistema.


Pagrindinės PPO funkcijos yra prekybinių derybų forumas, PPO sutarčių administravimas ir prekybinių ginčų sprendimas. PPO taip pat vykdo nacionalinių prekybos politikų monitoringą, teikia techninę pagalbą besivystančioms šalims, bendradarbiauja su kitomis tarptautinėmis organizacijomis.


Dėl gausybės narių PPO tenka suderinti daugybę nuomonių ir interesų, vyksta atkaklios derybos. Daugelis PPO šalių narių priklauso žemės ūkio derybinėms grupėms. Šios grupės susiformavo tarp šalių, turinčių panašius tikslus žemės ūkio srityje. Jos paprastai pateikia vieningą nuomonę derybose. Pagrindinės derybinės grupės yra šios:
• ES – derasi dėl 25 šalių narių interesų;
• JAV – dirba atskirai;
• Cairns – Australijos vadovaujama šalių grupė;
• G10 – ekonomiškai stiprios šalys;
• G20 – besivystančių šalių grupė;
• G33 – Strateginių produktų ir specialaus apsaugos priemonių mechanizmo sąjunga;
• G90 – Afrikos-Karibų jūros-Ramiojo vandenyno pakrančių šalys, mažiausiai išsivysčiusios šalys.


Iki šiol derybinės grupės tęsia diskusijas dėl 2001 m. lapkričio 9–14 d. Dohoje, Katare vykusios 4-osios PPO Ministrų konferencijos metu paskelbto derybų dokumento Dohos plėtros darbotvarkės (angl. Doha Development Agenda). PPO šalims narėms niekaip nepavyksta išspręsti iškilusių nesutarimų. Dohos plėtros darbotvarkėje keliamas tikslas – sukurti į rinką orientuotą, neiškreipiančią konkurencijos sąlygų prekybos sistemą. Buvo numatyta naujojo raundo derybose toliau svarstyti klausimus dėl: importo muitų sumažinimo; paslaugų rinkos liberalizavimo; prekybos taisyklių ir ginčų sprendimo taisyklių peržiūrėjimo; prekybos ir aplinkosaugos. Į PPO susitikimų darbotvarkę numatyta įrašyti ir naujus klausimus: prekybos liberalizavimą ir konkurenciją, investicijas, elektroninę komerciją.
Meksikoje 2003 m. vykusioje 5-ojoje PPO Ministrų konferencijoje nepavyko pasiekti sutarimo dėl nesuderinamų PPO šalių narių pozicijų. Šio susitikimo baigiamosios deklaracijos projekto tekstas dar labiau sustiprino priešiškumą tarp „Šiaurės“ (vadinamosios turtingos ir ekonomiškai išsivysčiusios šalys) ir „Pietų“ (vadinamosios neturtingos ir mažai išsivysčiusios šalys), ir derybos nutrūko.


Derybos buvo atnaujintos 2004 m. rugpjūčio 1 d., PPO Generalinei tarybai priėmus sprendimą dėl tolesnių PPO daugiašalio derybų raundo principų (angl. “July package” susitarimą). PPO Generalinės tarybos sprendime patvirtinti derybų dėl prekybos žemės ūkio ir ne žemės ūkio produktais palengvinimo (taisyklių dėl muitinės procedūrų supaprastinimo) ir prekybos paslaugomis principai. Šis PPO susitarimas neprieštarauja ES interesams žemės ūkio srityje ir visiškai atitinka dabartinės ES bendrosios žemės ūkio politikos gaires. Šioje srityje numatoma:
• laipsniškai atsisakyti eksporto subsidijų, prekybą iškreipiančių eksporto kreditų, taip pat pagalbos maistu ir kai kurių kitų taikomų priemonių;
• sumažinti konkurencijos sąlygas iškreipiančią vidaus paramą, paliekant išmokas socialiniams, kaimo plėtros ir aplinkosaugos tikslams;
• išskiriami jautriausi produktai, kuriems paliekama galimybė mažesniu laipsniu taikyti muitų tarifų mažinimą negu kitiems žemės ūkio produktams.


„July package“ susitarimas sukonkretina Dohos dokumentą, žemės ūkio derybose nustatant specialius tikslus ir siekiant juos įgyvendinti. Problemas, kurioms reikalingi politiniai sprendimai, numatyta svarstyti tolesniame derybų etape. Tačiau aptariami svarbūs veiksmai dėl visų trijų svarstomų klausimų sprendimo, t. y. įėjimo į rinką, eksporto konkurencijos ir nacionalinės šalies paramos. Ieškoma būdų įgyvendinti istorinį pasižadėjimą – pašalinti visas eksporto subsidijavimo formas iki to laiko, kol bus patvirtintas galutinis susitarimo dokumentas.


2005 m. spalio 28 d. ES pateikė PPO derybų partneriams naują pasiūlymą, kuriame nėra esminių pakeitimų dėl „Gintarinės dėžės“ priemonių, tačiau siūloma mažinti leistinos paramos ribą – de minimis. Nedidelė žemės ūkio sektoriui suteiktos pagalbos suma netraktuojama kaip rinką iškreipianti paramos priemonė ir siūloma dabartinę 5 proc. de minimis ribą, nustatytą išsivysčiusioms šalims, mažinti 80 proc. Tai reikštų, kad de minimis maksimali riba būtų tik 1 proc., skaičiuojamas nuo konkrečios pagamintos produkcijos vertės. JAV, kuri plačiai taiko de minimis nuostatą, yra siūliusi tik 50 proc. mažinimą (nustatant 2,5 proc. ribą).


Esminis ES siūlomas pakeitimas yra didesnis importo tarifų mažinimo laipsnis visose pakopose. Tarifų pakopos išlieka keturios, kaip ir pirminiame ES siūlyme.


ES siūlo importo tarifus vidutiniškai mažinti 46 proc. (nuo 22,8 proc. iki 12,2 proc.). Tačiau JAV ir besivystančių šalių grupė G20 su tuo nesutinka ir ragina ES daryti didesnes nuolaidas, o aukščiausios pakopos tarifus JAV reikalauja sumažinti 90 proc., o besivystančių šalių grupė siūlo tarifus mažinti 75 proc. Jeigu ir būtų susitarta dėl ES siūlomų dydžių, kai kurie ES žemės ūkio sektoriai, ypač jautienos, patirtų smūgį. To galima būtų išvengti, šiuos produktus priskiriant jautrių produktų kategorijai. Esminių diskusijų jautrių produktų klausimu kol kas nevyko, bet jautieną ir paukštieną bei vaisius ir daržoves ES išskyrė kaip prioritetinius produktus, siūlomus šiai kategorijai. JAV ir G20 šalių grupė teigia, kad ES reikalauja per ilgo sąrašo jautrių produktų ir priešinasi šiam ES siūlymui.


Esant tokiems nuomonių ir interesų skirtumams bei šalių tarpusavio prieštaravimams, prekybos liberalizavimo ateitis lieka neaiški. Derybos vyksta vangiai, kompromisai jose sunkiai skinasi kelią.


Vis dėlto ES radikaliai keičia žemės ūkio politiką, siūlo esminius poslinkius liberalizuojant rinką. Dideli pasikeitimai žemės ūkio rėmimo srityje kelia naujus iššūkius ES ūkininkams. ES ir JAV galėtų pakeisti savo siūlymus dėl žemės ūkio pasaulio prekybos derybose, jei pagrindinės besivystančios šalys pateiktų geresnių pasiūlymų atverti savo paslaugų ir pramoninių prekių rinkas.


Kita vertus, laisva prekyba gali suteikti ir naujų verslo galimybių, sąlygoti efektyvesnį išteklių paskirstymą. Tačiau gamintojų ir paslaugų tiekėjų prioritetai turės būti peržiūrėti iš esmės. Prekybos srautams vis daugiau įtakos turės prekių ir paslaugų kokybė, asortimentas, unikalumas. Prekybos liberalizavimo naudą pajus vartotojai, kurie turės didesnį pasirinkimą ir galės džiaugtis sumažėjusiomis kainomis, kurias nulems padidėjusi konkurencija.