Yra žinomos kelios paršų susirgimo edemlige teorijos. Vieni mokslininkai teigia, kad pagrindinė ligos priežastis – bakterijų toksinai, kurie rezorbuojasi iš virškinimo trakto, greitai dauginantis hemolitiniams ir toksiniams žarnyno lazdelės štamams. Kiti mokslininkai mano, kad edemligė išsivysto dėl žarnyno vibriono sukeltos toksikozės. Daug duomenų specialistai pateikia ir apie augančių paršų alergiją pašarams, dėl kurios atsiranda pabrinkimo ligos požymių.

Apibendrinant Rusijos ir Europos mokslininkų atliktus tyrimus, galima teigti, kad paršai suserga edemlige dėl žarnyno disbakteriozės sukeltos intoksikacijos. Žarnyno bakterijų sudėtis pasikeičia, kai gyvuliai gauna per didelį kiekį vienarūšių ir per daug baltymingų pašarų. Paprastai taip šeriama prieš atjunkant paršelius arba tuoj po atjunkymo. Būtent šiais periodais gyvuliai dažniausiai ir suserga pabrinkimo liga.

Peršėrus kiaules labai baltymingais pašarais, sutrinka žarnyno mikrofloros veikla ir susidaro palankios sąlygos vystytis beta-hemolitinėms koli bakterijoms. Žarnyno disbakteriozei atsirasti įtakos turi ir tai, kad atjunkomi paršai nebegauna pieno, o su juo ir pienarūgščių bakterijų. Be to, trūkstant racione mineralinių medžiagų ir vitaminų, mažėja organizmo atsparumas, nusilpsta žarnyno mikroorganizmai ir padidėja jautrumas pašarams. Paršai greičiau suserga pabrinkimo liga, kai yra auginami nesilaikant sanitarinių-higieninių auginimo sąlygų.

Daugelis specialistų pagrindinėmis paršų pabrinkimo ligos priežastimis įvardija staigią žarnyno bakterijų sukeltą intoksikaciją ir pašarų toksinus. Dėl mik­robų intoksikacijos išsivysto širdies ir kraujagyslių nepakankamumas, kraujyje mažėja albuminų koncentracija, organizme pradeda trūkti skysčių, patinsta audiniai. Dėl galvos patinimų sutrinka nervų sistemos veikla (ištinka traukuliai, išsivysto ataksija, parezė, sumažėja jautrumas).

Susirgusių edemlige paršų žarnyne vyksta bakterinė histidino dekarboksilazė, padidėja fermento histaminazės aktyvumas, dėl to žarnyne susikaupia histaminas. Dėl jo pertekliaus organizme sutrinka nervinė reguliacija, širdies ir kraujagyslių sistemos veikla, sumažėja raumenų tonusas. Histaminas ypač veikia kvėpavimo sistemą, dėl to atsiranda astmos priepuolių.

Ligos požymiai

Ūmaus susirgimo metu kūno temperatūra pakyla iki 41o C. Sergančių paršų akių vokai patinsta ir paraudonuoja, susiaurėja regėjimo plyšys, išnyksta apetitas. Retkarčiais paršai vemia, viduriuoja. Smarkiai padidėja odos jautrumas. Sergantys paršai dažniau vaikšto ratu, gulėdami judina galūnes, bijo šviesos, kai kada ištinka kūno ir galvos raumenų traukuliai. Be to, padažnėja širdies darbas iki 2 000 k/min., tačiau pulsas būna retas. Kvėpavimas taip pat pasunkėja iki 40 k/min. Gyvulį mirtis ištinka, praėjus 6–24 val. po ligos požymių atsiradimo.

Jei ligos eiga žaibiška, audinių pakitimų neaptinkama. Sergant ūmia ligos forma, patinsta ne tik akių vokai, bet ir poodinis audinys, papilvė, sąnarių sritis. Išskrodus kritusį nuo edemligės paršą, pilvo ertmėje galima matyti susikaupusį pageltusį eksudatą, skrandis būna perpildytas pašaro mase. Skrandžio ir žarnų gleivinėje pastebimas hemoraginis gleivinės uždegimas. Kepenys perpildytos krauju, kepenų spalva nevienoda. Limfiniai mazgai padidėję ir patinę, skerspjūvyje – mozaikiški. Minkštieji smegenų dangalai patinę.

Paršų edemligė nustatoma, atliekant ligos požymių ir patologinių pokyčių analizę. Labai svarbūs mikroskopiniai tyrimai, kuriais galima nustatyti beta-hemolitines žarnų lazdeles, kad edemligė nebūtų sumaišyta su Aujeskio liga, kuriai būdingi nerviniai sutrikimai.

Gydymas ir profilaktika

Labai svarbu susirgusius paršus pradėti gydyti vos tik pasirodo pirmieji ligos požymiai (pakyla kūno temperatūra, išnyksta apetitas, patinsta aplink galvą ir papilvėje). Sergantys gyvuliai perkeliami į atskirus gardus ir laikomi nedidelėmis grupėmis. Gardai turi būti minkštai pakreikti. Gyvuliams suteikiama visiška ramybė.

Rekomenduojama sergančių paršų iki 12 val. visiškai nešerti, o vandens neriboti. Patartina daryti gilias klizmas, kad išsituštintų virškinimo traktas ir neliktų endotoksinų bei mikrobinės kilmės histamino. Į raumenis leidžiami antihistamininiai preparatai. Su pašarais duodama 5–10 proc. kalcio chlorido. Į raumenis galima leisti kalcio gliukonatą. Kad sumažėtų toksinių medžiagų išsiskyrimas iš organizmo, naudojami šlapimą varantieji preparatai. Siekiant atstatyti normalią žarnyno mik­robinę veiklą ir nuslopinti antihistamino poveikį, sergantiems paršams duodama acidofilinių bakterijų preparatų. Sutrikus širdies ir kraujagyslių sistemai, naudojami širdies veiklą stimuliuojantys preparatai.