Visos šios medžiagos yra būtinos ir nė vienos negalima pamiršti, nes santykinis derliaus dydis visada bus lygus labiausiai trūkstamos medžiagos procentiniam kiekiui. Pavyzdžiui, rapsus patręšite visomis medžiagomis 100 proc., tik boro jie gaus 50 proc. reikiamo kiekio. Tuomet gausite tik apie 50 procentų įmanomo derliaus. Vadinasi, į šiukšlių dėžę išmetėte maždaug tiek pinigų, kiek kainavo pusė sunaudotų trąšų.

Vegetacijos metu skirtingais augimo tarpsniais auga skirtingos augalų dalys (šaknys, lapai, žiedynai ir t. t.), o kiekviena iš 12 medžiagų savo vaidmenį atlieka tam tikru momentu. Būtent tuo metu konkreti medžiaga būna labai reikalinga tam tikrai augalo daliai vystytis. Vėliau šios medžiagos reikia labai mažai, jos kiekis nebedaro jokios įtakos derliui ir neištaiso padarytų klaidų. Taigi, norint užauginti stiprų augalą, maisto medžiagos turi būti atiduodamos tinkamiausiu laiku.

Trys trąšų patekimo būdai

Reikia žinoti, kad į dirvą atiduodamos trąšos augalams tampa prieinamos ne iš karto. Augalai maisto medžiagas šaknimis iš dirvožemio įsisavina trimis būdais, kurie yra nevienodai greiti ir skirtingi atskiroms medžiagoms.

Pirmasis būdas, kai augalo šaknys pačios auga maisto medžiagų kryptimi. Tai palyginti lėtas procesas. Antrasis – kai vandenyje ištirpusios maisto medžiagos, kartu su vandens srove nuteka į šaknų zoną. Tai pakankamai greitas medžiagų paėmimas, tačiau neilgalaikis, nes maisto medžiagos su vandens srove taip pat ir išteka iš šaknų zonos. Ir trečiasis – kai maisto medžiagų dalelytės (tiksliau jonai) dirvožemyje pačios juda link augalo šaknų, kitaip tariant, difuzijos principu. Tai irgi labai lėtas medžiagų paėmimo būdas.

Lentelėje matome, kad didžioji dalis fosforo ir kalio į augalą patenka trečiuoju būdu, t. y. kad šios medžiagos iš pradžių turi ištirpti dirvožemio tirpale, tada pasklisti kuo arčiau šaknų zonos. Dėl dirvoje vykstančių cheminių procesų ir mikroorganizmų veiklos, nors ir esant pakankamai drėgmės, procesas gali užsitęsti nuo kelių iki keliolikos savaičių. Be to, šios dvi medžiagos labai menkai arba iš viso neišsiplauna į augalams neprieinamus gilius sluoksnius.
Įvertinus šiuos du faktus, galima daryti išvadą: fosforo ir kalio trąšas išberti į pasėlius reikia kuo anksčiau.

Dažniausiai Lietuvos ir užsienio mokslininkų rekomendacijose nurodoma, kad efektyviausiai fosforo ir kalio trąšos neturtinguose dirvožemiuose (ir žiemkenčiams, ir vasarojui) suveikia išbertos į dirvą rudenį. Arba galima mažiausiai pusę numatytos kalio normos išberti rudenį, likusią dalį – anksti pavasarį, o fosforo – 2/3 normos rudenį, likusią dalį – anksti pavasarį.

Azoto trąšų ypatumai

Su azotu yra šiek tiek kebliau. Lietuvoje prekiaujama azoto trąšomis, kurios turi tris azoto formas: tai amidinė NH2, amonio NH4 ir nitrato NO3 formos. Augalai per lapus gerai įsavina tik NH2 formą, o per šaknis gali įsavinti tik NH4 ir NO3 formas. Tačiau NH4 forma patekusi į dirvą nejuda, todėl augalai ją įsisavina tik tada, kai šaknys įauga į šios medžiagos buvimo vietą. Tai reiškia, kad augalai vegetacijos pradžioje NH4 formos azotą įsisavina labai menkai ir šiek tiek daugiau įsisavinti pradeda tik antroje vegetacijos pusėje, kai jau būna išsivysčiusi šaknų sistema.

Pagrindinis azotas augalams yra nitratinės NO3 formos. Į dirvą įterptos NH2 ir NH4 azoto formos augalams tampa prieinamos tik tuomet, kai pavirsta nitratine NO3 forma. Šis procesas, tiesiogiai priklausantis nuo dirvos temperatūros, vyksta tokiu greičiu.

Bėda, jei peržiemojusius žiemkenčius pavasarį pirmąjį kartą tręšėte azoto trąšomis, kuriose nėra nitratinio NO3 azoto. Išbertos trąšos gulės dirvoje 4–6 savaites, kol augalai galės jas paimti. Tai reikštų, kad žiemkenčiai lieka be pirmojo ankstyvojo tręšimo!

Kita problema yra ta, kad augalams prieinama nitratinė NO3 azoto forma yra labai judri. Gilyn į dirvą (pajuda 30 cm) nitratai nusiplauna, kai molinguose dirvožemiuose iškrenta 100 mm kritulių, priemoliuose – 60 mm, smėliuose – 30 mm. Vadinasi, norint augalus gerai aprūpinti azotu, reikia atsižvelgti į kritulių kiekį (nuo to priklauso nitratų išsiplovimas) ir dirvos temperatūrą (nuo to priklauso nitratų atsiradimas iš kitų azoto formų ir kokį jų kiekį augalai sunaudoja).

Tręšimo per lapus nauda

Augalai sugeba labai gerai įsisavinti maisto medžiagas per lapus. Juk būtent per lapus augalai sugeria vandenį ir tuo pačiu jame ištirpusias medžiagas. Tačiau per lapus augalui vis dėlto galima „įkišti“ ribotą medžiagų kiekį, ir nevienodai efektyviai augalas pasisavina skirtingus tų pačių medžiagų kiekius.

Svarbiausia maisto medžiagų paėmimo per lapus taisyklė yra ta, kad labai gerai įsisavinamos medžiagos, kurios neturi elektros krūvio. Šią taisyklę perskaičius iš kito galo išeitų, kad druskų tirpalai įsisavinami prastai (vandenyje visos druskos skyla į krūvius turinčias dalis). Dažnai druskų tirpalai įsisavinami tik iki 50 proc. Būtent todėl trąšos, skirtos tręšti per lapus, yra chelatizuotos. Chelatizacija – tai maisto medžiagų dalelių paruošimas taip, kad tirpale jos liktų be krūvio, o augalai jas galėtų įsisavinti iki 100 proc.

Tačiau išimtis yra azotas, tiksliau – karbamidas. Ištirpęs karbamidas nesidalija į jonus arba, kitaip tariant, nepasidalija į daleles su krūviais, todėl augalas labai gerai pasisavina palyginti dideles jo dozes (pavyzdžiui, ištirpusi salietra tirpale pasidalija į NO3- ir NH4+ daleles su krūviais, todėl augalai nepakenčia didelės salietros tirpalo koncentracijos).

Didžiausias tręšimo per lapus pliusas yra tas, kad visos ant augalo lapų patekusios medžiagos į augalo vidų patenka jau po kelių valandų ir iki pat šaknų galiukų jos pasklinda greičiau negu per 48 valandas. Vadinasi, nupurškus pasėlį, rezultatai gali būti pastebimi jau kitą dieną.

Tačiau šis metodas turi ir minusų – šitaip galima įtręšti tik ribotus maisto medžiagų kiekius – iki 1–2 kg/ha. Vienintelė išimtis – jau minėtas karbamidas, iš kurio azoto augalas gali įsisavinti labai daug (javai pakenčia vidutiniškai iki 15 procentų koncentraciją). Didesnė koncentracija gali augalus nudeginti. Nudegimus lengva atskirti nuo kitų pažeidimų: jie iš pradžių atsiranda lapų galiukuose. Pirmiausia lapų galiukai, o vėliau ir didesnė lapo dalis pagelsta ir žūsta.

 
Lašeliai – kuo mažesni

Labai didelę reikšmę tręšimui per lapus ir medžiagų pasisavinimui turi tinkamas lapų paviršiaus padengimas tirpalu. Tręšiant per lapus, reikia naudoti kuo daugiau vandens, o lašelių dydis neturėtų būti didesnis kaip 0,2 mm (didesni lašai kartu su trąšomis tiesiog nulaša ant žemės). Taip pat labai svarbu, kad tirpalu būtų padengtas kuo didesnis augalų paviršius ir kad šis tirpalas išliktų kuo ilgiau.

Kuo greičiau augalą dengiantis skystis išdžiūsta, tuo mažiau medžiagų pasisavinama. Todėl tikrai nerekomenduojama purkšti pasėlių trąšomis, esant aukštai oro temperatūrai ar smarkiai šviečiant saulei. Geriausia purkšti vakare, šiek tiek atvėsus orui, nuo tada, kai nusileidžia saulė, iki tol, kol iki saulėtekio lieka maždaug viena valanda. Tręšti pasėlius per lapus galima kartu su pesticidais, taip netgi rekomenduojama, kadangi pesticidų ir trąšų tirpalas lėčiau garuoja. Tiktai reikia atkreipti dėmesį į trąšų ar pesticidų instrukciją, ar galima juos maišyti. Nechelatizuotų arba ne visai chelatizuotų trąšų dažniausiai negalima maišyti su pesticidais.

Kaip parengti tręšimo planą

Pirmiausia, kiekvienas žemdirbys turi numatyti, kokio derliaus jis siekia: ar daug investuos, tikėdamasis didelio derliaus, ar vidutiniškai – vidutiniam derliui išauginti. Tai numatyti ir pasirinkti reikėtų, atsižvelgiant į galimą ekonominę naudą, kitaip tariant, – į hektaro pelningumą. Reikėtų pagal nurodytas rekomendacijas dideliam ir mažam derliui išauginti suskaičiuoti, kokios bus išlaidos (pagal įvairių firmų trąšų kainas ir kitus pasiūlymus) ir kokios bus gautos pajamos (tam reikėtų bent preliminariai numatyti būsimo derliaus supirkimo kainas, pasinaudojant žinomomis intervencinėmis supirkimo kainomis).

Paprastai investicijos dirvai įdirbti, sėjai ir derliui nuimti skiriamos beveik tokios pat, planuojant gauti ir mažą, ir didelį derlių. Jei gaunamas didesnis derlius, tai išlaidos praktiškai padidėja tik dėl to, kad reikia nuimti ir išvežti daugiau produkcijos. Tad reikėtų atsiminti, kad, planuojant išauginti mažą derlių, šios išlaidos sudaro labai didelę derliaus savikainos dalį.

Azoto ir sieros tręšimo normos nustatomos pagal norimo gauti derliaus dydį. Mangano, vario, cinko, boro, geležies ir molibdeno augalams reikia palyginti labai nedaug, o veikliosios medžiagos kainuoja gana brangiai, todėl šias medžiagas ištręšti labai tinka per lapus. Norint pasėlius tręšti tiksliomis fosforo, kalio, magnio ir kalcio normomis, yra būtini dirvožemio tyrimai. Pagal dirvožemio tyrimus parenkamos reikiamos tręšimo normos.

Iš nustatytų derliaus tręšimo normų dar reikia atimti medžiagų kiekį, kuris yra likęs su augalų liekanomis po priešsėlio.

Po priešsėlio likusios medžiagos yra organinės formos ir augalų naudojamos tik maždaug nuo vegetacijos vidurio.
Vokiečių literatūroje ir praktikoje labai populiari toliau išdėstyta tręšimo normos nustatymo metodika. Pagal dirvožemio tyrimus lentelėje pasirinkite tinkančią raidę A, B, C, D arba E, tuomet, renkantis trąšų normas, tereikės atsiminti dirvožemio turtingumo raidę.

Žieminių kviečių tręšimas

Azoto tręšimo norma žieminiams kviečiams nustatoma pagal norimą gauti derlių.

Grūdų ir šiaudų santykis yra apie 0,9. Taigi jei norima gauti 8 t/ha grūdų derlių, tai užauginama apie (8/0,9=8,9) 8,9 t/ha šiaudų. Vienai tonai grūdų reikia 2 proc. azoto, vienai tonai šiaudų reikia apie 0,7 proc. azoto. Šaknims reikia apie 30 kg/ha azoto.

Arba paprasčiau galima skaičiuoti taip: gauti vienai tonai grūdų (su šiaudais) derliaus reikia 25–35 kg/ha azoto. Papildomai reikia įvertinti galimą normos korekciją pagal kitus faktorius.

Azoto vaidmuo tam tikrais kviečių vegetacijos momentais skiriasi. Jei azoto trūksta nuo pirmojo lapelio pasirodymo tarpsnio (BBCH 10), tai jau turi įtakos tam, kad kviečiai išaugins mažiau šoninių ūglių (stiebų). Kad augalai būtų sveiki ir vešlūs, azoto turi netrūkti nuo pirmojo lapelio iki pat bamblėjimo pabaigos.

 
Nuo krūmijimosi pradžios azotas dalyvauja varpos formavimesi. Jei azoto stigs nuo krūmijimosi pradžios iki vamzdelėjimo pabaigos, varpos bus mažos, apatinės varpų grūdų eilės tuščios. Ypatingą reikšmę varpų pilnumui ar grūdų skaičiui varpose azotas turi nuo bamblėjimo pradžios iki vamzdelėjimo pabaigos. Grūdų stambumui arba 1 000 grūdų masei azotas įtakos pradeda turėti jau nuo bamblėjimo pabaigos (BBCH 39).

Kad kiekvienas į dirvą išbertas azoto kilogramas uždirbtų pinigų, reikia, kad visą vegetacijos periodą augalams jo netrūktų ir būtų ne per daug. Paveikslėlyje nubrėžta kreivė vaizduoja, kada ir kiek azoto augalas turi būti jau įsisavinęs: rudenį, iki krūmijimosi vidurio arba žiemojimo pradžios kviečiai įsisavina apie 20 proc. viso azoto kiekio. Jeigu tręšimo azotu pavyzdyje suskaičiavome, kad 8 t/ha derliaus reikės tręšti 230 kg/ha azoto, tai rudenį reikia patręšti tokia norma, kad iki žiemojimo augalas spėtų įsisavinti (20 proc. – 46 kg/ha). Pavasarį nuo vegetacijos pradžios iki bamblėjimo vidurio augalai turi spėti įsisavinti dar 30 proc. viso numatyto azoto kiekio. Tad pirmąjį kartą tręšdami turime atiduoti 69 kg/ha azoto. Nuo bamblėjimo vidurio iki plaukėjimo pradžios (kai pasirodo varpa) augalai įsisavina dar 30 proc. azoto. Įvertinant tai, kad, išbėrus azoto trąšas, augalai pradeda jas normaliai įsisavinti maždaug po 5–10 dienų, jau bamb­lėjimo pradžioje reikia pasėlį tręšti antrąjį kartą.

Trečiąjį kartą likusia 20 proc. norma tręšti reikėtų maždaug vamzdelėjimo–plaukėjimo pradžios tarpsniais. Auginant aukštos kokybės grūdus, trečiąjį tręšimą galima padalyti į du tręšimus: vamzdelėjimo pradžioje ir plaukėjimo pradžioje.

 
Visų tręšimų normas pagal pasėlio įvertinimą galima šiek tiek koreguoti, pavyzdžiui, jei augalai labai sunkiai peržiemojo, tai pirmąjį tręšimą didinti, tačiau normos turėtų likti tokios: pirmasis tręšimas 60–80 kg/ha, antrasis 60–90, trečiasis 50–80 kg/ha (jei tręšiama ir ketvirtąjį kartą, tuomet trečiojo tręšimo norma dalijama per pusę).
Jei žieminius kviečius tręšite azotu (karbamidu) per lapus, tai išpurkštą azoto kiekį reikia atimti iš beriamo į dirvą azoto kiekio. Žieminiai kviečiai yra labai atsparūs karbamido koncentracijai iki bamblėjimo tarpsnio pradžios. Tada galima naudoti net iki 20 proc. karbamido koncentraciją. Nuo bamblėjimo pradžios iki plaukėjimo pabaigos saugi koncentracija yra apie 10 proc., vėliau – iki 7 proc. Žydėjimo metu griežtai draudžiama purkšti pasėlį bet kokiomis trąšomis, kadangi net mažiausia koncentracija nudegina žiedus, o po žydėjimo, nuo pieninės iki vaškinės brandos, galima naudoti iki 7 proc. karbamido tirpalą. Tręšimas po žydėjimo pagerina grūdų kokybę, tačiau labai svarbu nenudeginti lapų, nes kiekvieną dieną po žydėjimo tik žali lapai pagamina apie 100–150 kg/ha derliaus.