Bepigu lengvų, neužmirkstančių dirvų šeimininkams – pertraukei akėčiomis lygų gražaus arimo paviršių ir sėk. Kur kas sudėtingiau pavasarį verstis sunkesnėse, nevienodai džiūstančiose, įvairios sandaros žemėse, kai arimų būklė keičiasi vos ne kas valandą. Kad ir kokie užkluptų orai, tenka spręsti daugialypį technologinį uždavinį: sudaryti kuo palankesnes sąlygas sėkloms dygti, taupiai naudojant darbą ir degalus, purenti dirvas tinkamiausiu metu, saugant jas nuo suslėgimo, struktūros gadinimo ir perdžiūvimo.

Pažangios žemdirbystės ūkiuose sėklų guoliavietės kokybė yra pagrindinis sėjos meto rūpestis. Siekiant, kad pasėlis per 3–4 dienas tolygiai sudygtų, sėkla terpiama vienodame, augalams tinkamiausiame gylyje ant standaus, kapiliarais drėkinamo pagrindo užžeriant smulkiagrumste žeme, o kai per sausa – dar ir privoluojat. Geriausia taip padaryti pasiseka, supurenus normaliai drėgną paviršinį armens sluoksnį vienu kombinuoto kultivatoriaus ar akėčių važiavimu. Nejudintą armenį geriausia trupinti pleištinėmis (ne peilinėmis) darbinėmis dalimis, o sausus grumstus – smūginiu būdu (trupinamaisiais volais ar rotorių pirštais). Neverta trupinti kietų grumstų, žarstant juos kultivatorių noragėliais ar akėtvirbaliais išpurentoje dirvoje. Todėl tenka didinti judėjimo greitį, o kartu didėja (kvadratu!) padargo traukos pasipriešinimas, noragėlių dilimas ir degalų sąnaudos. Kultivatorių keliami dirvožemio fontanai – tai neracionalaus energijos naudojimo pavyzdys.

Dėl dirvosaugos tikslų žemės negalima dirbti (kartu ir slėgti) giliau negu leidžia jos fizinė branda ir drėgnis. Dvigubi traktorių ratai mažina paviršinio įdirbamo sluoksnio suslėgimą, tačiau neapsaugo gilesnio armens ir podirvio, kurie gerokai ilgiau lieka per drėgni. Deja, dažnai giliai suslėgtos dirvos pavasarį purenti nėra kada. Ji taip ir lieka kliūtimi vandeniui, orui ir augalų šaknims per visą vegetaciją.

Ruošiant priemolio dirvas sėjai „ant drėgnio ribos“, jų mechaninė struktūra nukenčia ne tik nuo ratų slėgio, bet ir nuo naudojamų lėkštinių, frezinių, peilinių padargų, plokščiapjūvių noragėlių, o jei per drėgna – ir nuo verstuvinių purentuvų. Pjūvio, trinties paviršiai šiais padargais slegiami ir trinami, o drėgni – glaistomi, dėl to dirvoje pagausėja kietų grumstų ir dulkinių dalelių, didinančių liekamąjį armens tankį. Apgaulingai gali atrodyti „visagalių“ rotorinių kultivatorių energingai smulkinama molinga dirva: dėl smūginės deformacijos drėgnų grumstelių tankis gali padidėti net keletą kartų. Nors tokia dirva lyg ir atrodo supurenta, smulkiagrumstė, tačiau augalų šaknelės 1,6–2,4 g/cm3 tankio grumstelių neįveikia ir neįstengia paimti iš jų maisto medžiagų.

Dirvos mechanikos neapgausi – neleidžia energijos tvermės dėsnis. Traktorių ir padargų mechaninis poveikis į dirvą niekur nedingsta. Energijos sąnaudų ir dirvosaugos atžvilgiu geriausia, kai purentuvų veikiama dirva trupa kuo vienodžiau: pagal struktūros trupinių paviršių, nesusidarant stambesniems grumstams ir dulkių dalelėms. Deja, dirva naudingai trupinama, naudojant ne daugiau kaip pusė traktoriaus galios. Netinkamai sukomplektavus kultivavimo agregatus, kai darbinės dalys, purenimo režimas ir darbo greitis neatitinka dirvos savybių, arba kai dirva per šlapia, naudingam poveikiui tenka ne daugiau kaip trečdalis žemei suteikiamos energijos. Likusi didžioji jos dalis sunaudojama podirviui ir armeniui slėgti, grumstams, dirvos trupiniams kietinti, dirvožemiui pernešti ir deformuoti, pagaliau trinties jėgoms nugalėti. Dar blogiau, kad, atsiradus galingesniems traktoriams ir padidėjus žemės dirbimo technikos pajėgumams, žemdirbiai turėdami daugiau lėšų vis dažniau siekia įsigyti pernelyg galingus, sunkius, intensyvaus purenimo agregatus, pavyzdžiui, rotorinius kultivatorius. Jų energetinis efektyvumas dar labiau sumažėja, o žala dirvai padidėja, jei ji per giliai purenama, be reikalo smulkinama ir slegiama. Užtat nereikia sukti galvos: molis ar smėlis, šlapia ar sausa – viskas įveikiama vienu užmoju. Tik kokia kaina?

Kultivavimas kultivavimui nelygu

Optimalaus drėgnio nejudintą armenį geriausiai trupina spyruokliniai ­kultivatorių dantys ir akėtvirbaliai, sunaudodami mažiausiai energijos, tausodami dirvožemio struktūrą, patys nusivalydami nuo augalų liekanų. Kuo lengvesnė žemė ir kuo sekliau purenama, tuo spyruokliniai purentuvai turi būti elastingesni. Be to, kuo sekliau jie sminga ir kuo sunkesnis priemolis, tuo purentuvų brėžiai turi būti tankesni. Todėl sėklų guoliavietės kultivatoriais ir akėčiomis dirva purenama kas 3–6 cm, universaliais 4–5 eilių kultivatoriais – kas 7–10 cm. Giliau įdirbant lengvą dirvą, pakanka purenti trieiliu kultivatoriumi kas 10–13 cm brėžiais.

Prieš sėją sekliai kultivuojant arimus, kad neiškiltų į paviršių drėgnesnė žemė, pravartu naudoti tiesiakočius spyruoklinius purentuvus arba bent tokius padargus, kurių purenamoji koto dalis tiesesnė, mažiau lenkta. Kad pavyktų vienu kombinuoto agregato važiavimu paruošti dirvą sėjai, arimai turi būti lygūs, nevagoti, negūbriuoti. Sijinių lygintuvų ir vagas užžeriančių lėkščių laikai jau praeityje. Dirvos struktūra kur kas mažiau nukenčia, kai paviršius lyginamas spyruoklinėmis purenamosiomis plokštėmis, kurios įrengtos geruose kombinuotuose kultivatoriuose. Jei to nepakanka, greitai perdžiūstančius arimų gūbrius prieš kultivavimą pravartu išlyginti dantytosiomis valkėmis (kurių europinėje technikos rinkoje, deja, nebeliko) arba virbalinėmis akėčiomis. Juk sausi grumstai, subraukti į lomeles ir atsidūrę po sėklomis, sausą pavasarį yra viena iš svarbiausių netolygaus pasėlių dygimo priežasčių.

Nelygiuose, iš anksto nesukultivuotuose, neakėtuose arimuose tikslaus purenimo sėklų guoliavietės kultivatoriai (vadinamieji „germinatoriai“) nepasiteisina. Tai aukštos technologinės kultūros priemolio laukų padargai – dygimo sąlygoms jautrių augalų augintojų įrankiai. Tačiau jie sunkiai įveikia kietus molio grumstus, o lengvose žemėse verčiau apsieiti be jų, pakaks tik akėčių.

Net ir tankiai išdėstyti kultivatorių dantys palieka nelygų paviršių, į kurį įterpti sėklą pleištinėmis sėjamosiomis vienodame gylyje sunku (ypač kai tenka sėti išilgai brėžių). Efektyvi priemonė grumstams trupinti ir galutinai išlyginti dirvą – kultivatorių ardeliniai voleliai. Tačiau jie ne visada tinka: purioje žemėje voleliai „skęsta“, drėg­nokame priemolyje – kemšasi, varputėtoje dirvoje – įspaudžia iš­šu­kuotus šakniastiebius. Neveltui skandinaviškuose kultivatoriuose ardeliniai voleliai komplektuojami kartu su spyruokliniais akėtvirbaliais. Kai dirva drėgnesnė arba biri, kai gausiau piktžolių, akėtvirbaliai veiksmingesni už volelius.

Sausą pavasarį kultivatorių ardeliniai voleliai per silpni molingoms, kietagrumstėms, akmenuotoms dirvoms įdirbti. Be sunkiųjų trupinamųjų volų čia neapsieisi. Jie efektyviau ir našiau baigia įdirbti dirvas, negu dar kartą panaudoti kombinuotieji kultivatoriai. Sunkūs žiediniai volai nepakeičiami ir lengvose žemėse, kai giliau voluojant siekiama „pakelti“ iki sėklų (bet ne iki paviršiaus) dirvos drėgmę.

Sėklų guoliavietės ruošimo ir sėjos rūpesčių kur kas mažiau, jei naudojamos universalios ražieninės sėjamosios, ypač turinčios dirvos dirbimo darbines dalis. Gaila, kad šios mašinos pavasarį arimams dažnai būna per sunkios, joms reikia gerai išlygintų dirvų. Netolygiai džiūstančiuose laukuose, sunku pasiekti pakankamą ražieninių sėjamųjų išdirbį, kad sėjos darbų savikaina neviršytų įprastų kaštų.

Veiksnių gausa, į kurią tenka atsižvelgti pasirenkant ir naudojant pavasarinio dirvų ruošimo padargus, liudija, kad ne esminės gamybos permainos, o ištisa technologinių „smulkmenų“ grandinė lemia technikos ekonominį, energetinį ir ekologinį efektyvumą konkrečiomis dirvų sąlygomis. Tokiu būdu įmanoma siekti technologijos racionalumo ir tikslumo – esminės konkurencingos gamybos sąlygos.