Rinkos ekonomikos santykių formavimasis sukėlė daug finansų valdymo problemų Lietuvos ir kitų buvusių Sovietų Sąjungos šalių įmonėms. Gamintojo rinkai keičiantis į vartotojo rinką, įmonės, siekdamos išsilaikyti konkurencinėje kovoje, turi drąsiai diegti technologines ir vadybines inovacijas, o tai didina riziką. Ekonomikos reformą ypač skausmingai išgyveno Lietuvos žemės ūkis ir žemės ūkio produktų perdirbimo pramonė.

Žemės ūkio įmonės valdo biologinį turtą, kurį veikia menkai kontroliuojami rizikos veiksniai: gamtos ir klimato sąlygos, kenkėjai, ligos ir kt. Dėl šių specifinių rizikos veiksnių įmonių investicijų faktiniai rezultatai neatitinka laukiamų rezultatų. Investicijų rizikos valdymas tampa aktualus, nes verslininkai turi gebėti prognozuoti įvykius, įvertinti galimą riziką ir neperžengti leistinų jos ribų.

Investicijų pobūdis priklauso nuo verslo subjekto keliamų strateginių tikslų, o investicijos dažniausiai siejamos su eksploatuojamų gamybos priemonių atnaujinimu; technologinių naujovių diegimu, siekiant pagerinti produkto kokybę, sumažinti išlaidas, padidinti gamybos apimtis jau susiformavusioms ir naujoms rinkoms; naujo produkto sukūrimu, gamyba bei realizavimu. Pasirenkant verslo strategiją svarbu žinoti, kad jos įgyvendinimo sėkmė priklauso ne vien nuo investavimo, bet ir nuo finansavimo sprendimų. Investicijų ekonominį efektyvumą lemia ne tik ateityje sukuriami pinigų srautai, bet ir finansavimo šaltinių kaina. Mažindami ją, verslo subjektai prisiima didesnę finansinę riziką.

Finansavimo sprendimų tiesioginė įtaka investicijų ekonominiam efektyvumui labai akivaizdi, kai investicijos vertinamos pinigų laiko verte grindžiamais metodais. Šie metodai kartu su moderniausiomis finansų valdymo teorijomis mūsų šalį pasiekė jau prieš penkiolika metų, tačiau jų pritaikymo galimybės šalies žemės ūkio sektoriaus subjektams iki šiol labai ribotos. Pagrindinė prob­lema – kapitalo, ypač nuosavo, kainos nustatymas.

Žemės ūkio verslo subjektas (bendrovė, kooperatyvas, ūkininkas) naujoms investicijoms finansuoti gali pasitelkti vidinius finansavimo šaltinius, pavyzdžiui, nepaskirstytąjį pelną, pinigus, kuriuos gavo iš ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų, arba pardavęs nereikalingą ilgalaikį turtą. Pinigų, reikalingų verslo pradžiai arba plėtotei, žemės ūkio subjektas gali gauti ir iš išorės: įnešęs santaupas, gavęs pajinius įnašus ar išleidęs akcijas.

Nusprendus naudoti nuosavą kapitalą investicijoms finansuoti, labai dažnai klaidingai manoma, kad kainuoja tik skolinti pinigai, nes už juos reikia mokėti palūkanas. Finansuojant investiciją nuosavu kapitalu, atsisakoma pelno, kuris būtų gautas investavus pinigus į banką, kitą verslą ar vertybinius popierius. Alternatyvių investicijų pelningumas pagal prarastos naudos principą tampa nuosavo kapitalo kaina. Investuojamų savų pinigų kaina priklauso nuo investicijų rizikos laipsnio ir investuotojo požiūrio į riziką.

Tarkime, ūkininkas turi tris investavimo galimybes: padėti ilgalaikį terminuotą indėlį banke, auginti braškes, auginti ankstyvuosius agurkus šiltnamyje. Jeigu iš patirties būtų žinoma, kad palūkanų norma už indėlį banke per ilgą laiką kinta ±2,5 proc., o laukiama palūkanų norma – 2 proc., tuomet, pasirinkus šią investavimo galimybę, nuosavi pinigai kainuotų 2 proc. Jeigu laukiama grąža iš agurkų auginimo gali sumažėti arba padidėti apie 25 proc., o iš braškių auginimo – 50 proc., tuomet braškių auginimas būtų beveik du kartus rizikingesnis verslas negu agurkų auginimas.

Ilgalaikio banko indėlio palūkanų norma, gaunama esant labai mažai, pavyzdžiui, 2,5 proc., rizikai, – 2 proc. Atsižvelgdamas į tai, kad rizika auginant agurkus yra 10 kartų didesnė negu investuojant pinigus į banką, savininkas iš pastarojo verslo turėtų uždirbti dvigubai daugiau, t. y. 20 proc. Investavus į braškių auginimą, grąža būtų 2 kartus didesnė negu investavus į agurkų auginimą dėl dvigubai didesnės rizikos – 40 proc.! Savininko investuojamų pinigų į ankstyvųjų agurkų auginimą arba nuosavo kapitalo kaina siektų 20 proc., o į braškių auginimą – 40 proc. Jeigu minėtų investicijų grąža būtų mažesnė nei minimaliai iš jų norėtų uždirbti ūkininkas, tuomet jis atsisakytų įgyvendinti investiciją.

Gali kilti klausimas, iš kur toks pelningumas žemės ūkio versle? Abejonės pagrįstos. Jeigu žemės ūkio verslo subjektų pelningumas būtų toks didelis, jie negautų jokios paramos, mokėtų pelno mokestį valstybei. Žemės ūkio investicijų grąža yra labai maža ir neatitinka patiriamos rizikos. Štai kodėl žemės ūkio investicijoms finansuoti yra skiriamos dotacijos ir subsidijos.

Užsienio šalyse nuosavo kapitalo kainai nustatyti taikomi įvairūs modernūs metodai, tačiau dauguma jų tinka akcinėms bendrovėms, kurių akcijomis prekiaujama viešai. Kaip nustatyti nuosavo kapitalo kainą Lietuvos žemdirbiui? Jeigu jis užsiima tam tikru verslu keletą metų ir nori jį plėsti, tuomet galėtų apsiskaičiuoti vidutinį pelningumą ir jo kintamumą per 3–5 metus. Vidutinis pelningumas apskaičiuojamas kaip grynojo pelno ir nuosavo kapitalo santykis. Taip sužinomas vidutinis laukiamas pelningumas ir rizika. Jeigu, nepaisant rizikos, jį tenkina toks pelningumas (neturi geresnių investavimo alternatyvų), tuomet apskaičiuotasis pelningumas taps nuosavų pinigų, investuojamų į šio verslo plėtrą, kaina. Jei ne (ūkininkas neinvestuos arba norės iš šios investicijos uždirbti daugiau) – padidės ir nuosavo kapitalo kaina.

Šiek tiek sudėtingiau yra nustatyti nuosavo kapitalo kainą, kai planuojama užsiimti kitu verslu arba kai nėra ūkininkavimo patirties. Tuomet gali pagelbėti oficialūs statistiniai duomenys. Deja, apie žemės ūkio sektoriaus verslo subjektų veik­los pelningumą Lietuvos statistikos departamentas duomenų kol kas nekaupia. Tačiau nėra padėties be išeities – informacija apie ūkininkavimo sėkmes ir nesėkmes galima pasidalyti su konkurentais.

Rengiant verslo planą, dažnai net nesusimąstoma apie tai, kiek kainuoja savi pinigai. Nacionalinė mokėjimo agentūra, administruojanti paramos teikimą žemdirbiams, reikalauja, kad žemės ūkio investicijų projektai kasmet užtikrintų ne mažesnę kaip 6,5 proc. vidinę grąžos normą. Tam, kad investicijų projektas būtų efektyvus, t.y. tenkintų visų finansuotojų lūkesčius, kapitalo kaina turi būti mažesnė arba lygi 6,5 proc.

Paprastai investicijos finansuojamos iš trijų finansavimo šaltinių: nuosavo kapitalo, skolinto kapitalo (dažniausiai paskolų arba lizingo) ir valstybės dotacijų. Skolinto kapitalo kaina – metinė paskolos arba lizingo palūkanų norma. Bankai ir lizingo bendrovės, nustatydamos palūkanų normą, atsižvelgia į riziką. Nuosavo kapitalo kaina – savininkų minimaliai reikalaujamas pelningumas iš konkrečių investicijų finansavimo, atsižvelgiant į riziką. Kuo didesnė rizika, tuo kreditoriai ir savininkai turi uždirbti daugiau. Bet kuriuo atveju savininkas turi uždirbti daugiau negu kreditorius, nes daugiau rizikuoja. Kodėl? Pirma, bankui nesvarbu, ar finansinius metus užbaigsite pelningai, ar nuostolingai. Palūkanas turėsite sumokėti laiku, pagal sutartyje numatytą grafiką. Antra, bankas pinigus paskolina tik konkrečiam baigtiniam laikui. Žemdirbys juos įdeda į verslą visam laikui.

Kiek kainuoja valstybės pinigai? Sakysit, nieko? Taip nėra. Valstybė, skirdama dotacijas žemdirbiams, taip pat laukia tam tikro socialinio ekonominio efekto. Valstybė ir ūkininkas skiriasi tuo,  kad valstybė naudoja visuomenės pinigus, o žemdirbys – savo asmeninius. Tačiau nei vieni, nei kiti pinigai negali būti naudojami neefektyviai. Dotacijų kaina atspindi jos savininko – valstybės minimaliai reikalaujamą pelningumą, skiriant pinigus investicijoms finansuoti.
Tarkime, kad valstybė remia investicijas į pieno gamybą. Planuojama investicijų vertė 1,5 mln. Lt. Šias investicijas numatoma finansuoti taip: ūkininkas skiria 200 000 Lt, lizingo bendrovė parduoda kreditan įrangą, kurios vertė 550 000 Lt, o likusią dalį (750 000 Lt) dotuoja valstybė savo ir ES struktūrinių fondų lėšomis. Lizingo metinė palūkanų norma – 6 proc., ūkininko siekiamas minimalus metinis pelningumas – 10 proc. Kiek kainuoja valstybės dotacija? Norint tai sužinoti, reikia pritaikyti vidutinės svertinės kapitalo kainos, atspindinčios visų finansuotojų vidutinį laukiamą pelningumą, formulę.

Dotacijos kaina, nepriklausomai nuo minimalios reikalaujamos IRR reikšmės, gali būti apskaičiuojama transformuojant ankstesnę formulę.

Įrašę į antrąją formulę prieš tai pateiktus duomenis, galime apskaičiuoti dotacijų kainą:
Jeigu valstybė neteiktų paramos investicijoms į pieno ūkį, finansavimas ūkininkui taptų gerokai brangesnis, nes vietoje paramos turėtų naudoti savus pinigus (8,5 proc. vietoj 6,5 proc.).

Kažin, ar kuris ūkininkas, kad ir turėdamas milijoną, išdrįstų visus pinigus investuoti į žemės ūkio verslą?
Štai ir atsakymas į dažnai pasigirstančius nusiskundimus dėl reikalavimų, kuriuos ES ir jos paramą administruojančios institucijos kelia ją gaunantiems ūkininkams, bendrovėms ar kooperatyvams. Kodėl paramą gaunantis žemdirbys privalo pirkti kombainą, pagamintą Vakarų valstybėse – daug brangesnį negu Ukrainoje ar Baltarusijoje? Pirma, tokiu būdu yra remiamos ES šalių įmonės, kurios, parduodamos daugiau, sumoka daugiau mokesčių. Iš mokesčių yra formuojami ES struktūriniai fondai. Antra, geresnės kokybės technika leidžia pagaminti geresnės kokybės žemės ūkio produkciją ir užtikrina didesnes žemdirbių bei valstybės pajamas. Valstybė, patikėdama žemdirbiui visuomenės sukauptus pinigus, nori būti tikra, kad jie bus panaudoti efektyviai – todėl ir kontroliuoja, keldama daug reikalavimų.