Gluosnių priešsėlis buvo sėklai auginti aliejiniai ridikai. Vešlus, tankus aliejinių ridikų pasėlis labai gerai stelbė piktžoles. Rudenį, rugsėjo pradžioje, nuėmus jų sėklų derlių, piktžolių buvo labai nedaug, todėl laukas suartas 24–26 cm gyliu. Pavasarį, kai tik buvo galima įdirbti dirvą, balandžio 22 d. patręšta P60K80 mineralinių trąšų norma, sukultivuota kultivatoriumi su akėčiomis. Pirmą kartą kultivuota 10–15 cm gyliu, antrą kartą – ne mažiau kaip 22 cm gyliu.

Gluosnių gyvašakės pasodintos dvigubomis eilėmis, tarp kurių buvo 75 cm tarpas. Atstumas tarp dvigubų eilių – 1,5 m. Dviejose eilutėse tarpas tarp sodinukų buvo 65 cm, kitose dviejose – 50 cm. Kad gyvašakės būtų pasodintos tiksliai vienodais atstumais tarp eilučių ir eilutėse, pirmiausia pažymėtos tarpueilių vietos lauko galuose. Ant stiprios, apie 100 metrų ilgio kaproninės virvės kas 65 ir 50 cm užrištos spalvotos virvelių atžymos. Sodinant virvė ištiesiama ir ties atžymomis ranka į dirvą įsmeigiamos 18–20 cm ilgio gluosnių gyvašakės, paliekant apie 1 cm ilgį virš žemės paviršiaus. Taip gluosnius sodinti labai patogu ir paprasta, kai reikia apsodinti nedidelį plotą.

Tręšimas ir piktžolių naikinimas

Vieni gluosniai azoto trąšomis buvo visai netręšti. Kiti, kai gyvašakės visiškai prigijo, patręšti N30, N60 ir N90 azoto trąšų normomis. Piktžolės 1,5 m pločio tarpueiliuose pirmaisiais bandymo metais keturis kartus naikintos dirvą kultivuojant su mažagabaričiu traktoriumi TZK–4K–14. Pirmą kartą kultivuota, gyvašakėms dar nepradėjus leisti atžalų, praėjus savaitei po pasodinimo. Vienuose bandymų variantuose tarpuose tarp dvigubų eilių piktžolės buvo ravimos rankomis, kituose – purškiamos raundapu 4 l ha-1 (atskiedžiant 350 litrų vandens). Purkšta purkštuvu su apsauga. Purškimo metu nė lašo herbicido nepateko ant augalų, nes, apsisaugant nuo bet kokio poveikio purškimo metu, gluosniai buvo pridengti iš kartono specialiai padarytomis priedangomis (aišku, tai įmanoma padaryti tik nedideliuose plotuose).

Pastebėta, kad tuose laukeliuose, kuriuose apsaugai nuo piktžolių buvo panaudotas herbicidas, kai kurių gluosnių atžalų viršūnėlių lapai pradėjo gelsti. Nors augalai nežuvo, tačiau augo daug lėčiau. Galima daryti išvadą, kad priesmėlio dirvoje, kur dirvožemio absorbcinis imlumas nedidelis, esant drėgmės pertekliui, dalis herbicido pateko į jaunų augalų šaknų augimo zoną. Kadangi gluosnių šaknų siurbiamoji galia gana didelė, herbicidas galėjo iš dalies pakenkti augalams.

Lengvos mechaninės sudėties dirvose, kai drėgmės labai daug, naudoti herbicidus pirmaisiais gluosnių auginimo metais reikia itin apdairiai, jokiu būdu nepadidinti normos, o geriausia piktžoles naikinti mechaninėmis priemonėmis.

 
Dirvas reikia ruošti iš anksto

Gluosniams auginti žemdirbiai dažniausiai skiria mažiau produktyvius, apleistus, piktžolėtus laukus. Tokius laukus pirmiausia reikia paruošti – sunaikinti piktžoles, gerai įdirbti. Geriausia dirvas pradėti ruošti vasarą. Kai piktžolių ir augančių žolių labai gausu, reikia jas nupjauti, o joms vėl atžėlus ir sužaliavus, nupurkšti sisteminio veikimo herbicidais, kurie sunaikina visą augaliją. Dažniausiai purškiama herbicidu raundapu, panaudojant ne mažesnę kaip 5 l herbicido normą (su 400 litrų vandens) hektarui. Praėjus 2–3 savaitėms po herbicido panaudojimo, visa žalioji augalija pagelsta ir visiškai žūsta. Tokią dirvą suarus, naudinga būtų pasėti aliejinius ridikus arba sparčiai augančias baltąsias garstyčias, kurias rudenį reikia aparti trąšai. Viena vertus, tankūs kryžmažiedžių augalų pasėliai labai gerai stelbia piktžoles. Kitą vertus, rudenį juos aparus žaliajai trąšai, padidinamas organinių medžiagų kiekis ir dirvos tampa puresnės, pavasarį jas lengviau paruošti gluosniams sodinti.

Pirmaisiais metais labai svarbu apsaugoti pasėlį nuo piktžolių. Teko matyti atvejį, kai pirmaisiais po pasodinimo metais gluosnių tarpueiliuose piktžolės buvo pjaunamos mechanine rankine ­šienapjove. Tokiu būdu piktžolių nesunaikinsime. Geriausia, kai pirmaisiais metais sunaikinamos daugiametės piktžolės, dirva rudenį patręšiama kalio ir fosforo trąšomis ir giliai suariama.

Vokėje kelerius metus vykdomame kitame bandyme, kur gluosniai (Salix purpurea) auginami vytelėms (pynimui), labai piktžolėtas laukas (augo daugybė varpučių, usnių, dirvinių pienių) buvo paruoštas taip. Pirmaisiais bandymo įrengimo metais gegužės mėnesį nupurkštas herbicidu raundapu 4 l ha-1. Po dviejų savaičių, kai piktžolės visiškai pagelto ir pradėjo džiūti, dirva suarta ir pasėtas vikių–avižų mišinys. Rudenį, nuėmus žaliosios masės derlių, dirva patręšta kalio ir fosforo trąšomis, rugsėjo pabaigoje suarta 24 cm gyliu. Taip įdirbtoje dirvoje daugiamečių piktžolių beveik nebeliko. Pavasarį, žemę giliai sukultivavus, pasodinti gluosniai.

Pernai vykdomus lauko bandymus apžiūrėjo nemažai žemdirbių. Tai buvo puiki galimybė pamatyti įvairių veislių gluosnių augimo ir vystymosi skirtumus. Žemdirbiai įsitikino, kad, laikantis tinkamos agrotechnikos, pavasarį gyvašakėmis pasodinti gluosniai iki rudens užaugina iki trijų metrų aukščio atžalas.

 
Meteorologinės sąlygos gluosniams augti 2005 metais buvo labai palankios. Gegužės mėnesį oro temperatūra buvo artima daugiamečiam vidurkiui, o kritulių iškrito dviguba daugiametė norma. Gluosniai, pasodinti balandžio 27 dieną, labai gerai prigijo. Šilumos ir drėgmės pakako ir per visą vasarą, tik rugsėjo mėnesį kritulių iškrito perpus mažiau negu daugiametė norma.

Vidutiniškai prigijo 98,2 proc. pasodintų gyvašakių. Gluosnių veislė Tora prigijo geriausiai – net 99,7 proc. gyvašakių. Iš visų pasodintų 4 500 gluosnių gyvašakių neprigijo 73 vienetai, tai sudarė apie 1,8 proc. visų sodinių.
Tiriamų gluosnių veislių užaugusių ūglių ilgis visuose bandymo laukeliuose buvo matuojamas birželio ir spalio mėnesiais. Nustatyta, kad sparčiausiai augo Tordis veislės gluosnių ūgliai. Labai didelės įtakos jų augimui turėjo azoto trąšos. Spalio 20 d. azotu netręštų gluosnių vidutinis ūglių ilgis buvo 178 cm, patręšus azotu N60 – 216 cm, patręšus N90, ilgis padidėjo iki 251 cm, arba ūgliai buvo 73 cm ilgesni, palyginti su azotu netręštų augalų. Analogišką įtaką tręšimas azotu turėjo ir Tora veislės gluosniams. Rugpjūčio ir spalio mėnesiais vidutiniškai per 30 dienų atžalos užaugo apie 68 cm. Gluosniai ­Gudrun augo daug lėčiau.

Skirtingų veislių gluosnių gyvašakės pirmaisiais metais užaugino nevienodą atžalinių ūglių kiekį. Daugiausia jų – vidutiniškai 3,1 ūglio – turėjo Tordis veislės, mažiausiai – 2,1 ūglio – Gudrun veislės gluosniai. Tręšiant azoto trąšomis, Tordis veislės gluosnių ūglių kiekis padidėjo, o Tora nepakito.

Spalio mėnesį buvo nustatytas užaugusių gluosnių atžalų skersmuo. Paaiškėjo, kad labai didelės įtakos augimui turėjo azoto trąšos. Jeigu azotu netręštų Tora ir Tordis veislių gluosniai vidutiniškai buvo užauginę 13 mm skersmens atžalas, tai patręšus azotu – 17–18 mm. Gluosnių Gudrun ūgliai ne tik lėčiau augo, bet ir jų skersmuo buvo daug mažesnis. Gluosnių veislės skyrėsi ne tik ūglių augimo sparta, bet ir šakotumu. Gudrun veislės ūgliai buvo šakoti, o Tora ir Tordis veislių – tiesūs, ilgi ir nešakoti, labai tinkami sodinamajai medžiagai ruošti.

 
Žemės ūkio ministerija skiria didelį dėmesį biologinio kuro žaliavai auginti, tad reikia tikėtis, kad apleistų, piktžolėtų laukų vietose suvešės gluosniai. Žemdirbiams juos bus naudinga auginti, o kraštovaizdžiui tai suteiks daugiau žalumos.