Užsieninė pramoninė kiaulininkystė iš posovietinių šalių giliausiai šaknis suleido Lenkijoje. Danų gigantas „Poldanor“ kasmet Lenkijoje užaugina apie 400 tūkst. kiaulių.

Ir danų „Poldanor“, ir amerikiečių „Smithfield Foods“ (plėtojančios veiklą Rytų Europoje ir kitose šalyse) gamybos atliekų atsikrato panašiu būdu. Šalia kiaulidžių įrengiami srutų rezervuarai, amerikiečių vadinami lagūnomis. Tai didžiulės skysto mėšlo talpyklos, iš kurių sklinda amoniakas, kiti cheminiai junginiai. Iš šių talpyklų srutos vežamos į laukus ir išlaistomos. Įrengti rezervuarus pagal visus reikalavimus, t. y. taip, kad poveikis aplinkai būtų minimalus, brangiai kainuoja. Apie 30 gamintojų ir „Poldanor“ akcininkų už aplinkosaugos reikalavimų pažeidimus Danijoje buvo nubausti. Todėl nuo 1990 metų jie pradėjo ieškoti, kur iškelti verslą.

Danų kiaulininkystės gigantai pasirinko strategiją keliauti į Rytus, kur aplinkosaugos reikalavimai liberalesni, ne tokie griežti. Neatsitiktinai vienas didžiausių Europoje skysto mėšlo rezervuarų (prilygsta futbolo aikštei) yra Lenkijoje, netoli Baltijos jūros, kur bendra Lenkijos ir Danijos įmonė „Poldanor“ augina 200 tūkst. kiaulių.

Lenkijai įstojus į Europos Sąjungą (ES), „Poldanor“ ir amerikiečių „Smithfield“ susiduria su problemomis, kadangi aplinkosaugos reikala­vimai ir jų vykdymo kontrolė griežtėja. Dabar šios įmonės žvalgosi toliau – į ES dar neįstojusią Rumuniją, už jos horizonte – Ukraina, Baltarusija, Rusija.

Invaziją lydi skandalai

Kai praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Lietuvos žiniasklaida rašė apie gyventojų priešinimąsi danų kiaulių augintojų siekiui statyti kiaulių fermą Raseinių rajone, netoli Nemakščių, Danijos ir Lenkijos žinia­sklaidos dėmesio centre atsidūrė „Poldanor“. Tai įvyko po dokumentinio filmo „Kiaulių karalystė Rytuose“, kurį parodė viena Danijos televizijų, premjeros. Jame pasakojama apie danų gamintojų invaziją į Vidurio ir Rytų Europą, daugiausia dėmesio skiriant Lenkijai.

Per 10 metų „Poldanor“, remiama Danijos vyriausybės bei šios šalies užsienio reikalų ministerijai pavaldaus Investicijų fondo Vidurio ir Rytų Europai, sukūrė Lenkijoje imperiją, kuriai priklauso kiaulininkystės kompleksai, skerdyklos, mėsos perdirbimo įmonės, technikos parkas, pašarų gamybos cechai, biojėgainė. Danai valdo 20 kompleksų, 16 tūkst. ha žemės, įmonėse dirba 1 500 darbuotojų.

Lietuvoje danų veiklos mastai kuklesni. Viena, į Lietuvą jie atėjo vėliau, antra, mūsų šalies rinka nepalyginti mažesnė. Tačiau veiklos scenarijai identiški: iš ­pradžių perka apleistas fermas, po to prašo išnuomoti žemę, kad turėtų kur laistyti srutas. Lietuvos ir Danijos bendrovė „Saerimner“ ir jos dukterinės įmonės „Sofita“, „Oltas“, „Dastina“, „Piglita“, „Sajas“ iš viso planuoja Lietuvoje įrengti 15 kiaulininkystės kompleksų. Pasvalio, Pakruojo ir Ignalinos rajonuose kompleksai jau veikia. Kelmės ir Raseinių rajonuose nupirktos senos fermos, tačiau kiaulidžių įrengimui priešinasi gyventojai.

2005 metų pavasarį ir vasarą Lietuvos žiniasklaida rašė apie ydingą „Saerimner“ praktiką laistyti srutas laukuose per pačius karščius. Smarvė buvo juntama ir už kelių kilometrų. Tai sukėlė Pakruojo rajono gyventojų nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą danų kiaulių auginimo technologijomis, paskatino kitų rajonų gyventojus būti budresnius.

2004–2005 metų sandūroje Lenkijoje ir Danijoje kilo triukšmas dėl „Poldanor“ atvirų srutų rezervuarų. Danijos atstovė Europos Parlamente Margareta Auken (Margrete Auken) atkreipė dėmesį į nuotrauką viename laikraštyje, kuriame buvo rašoma apie „Poldanor“ veiklą Lenkijoje. Nuotraukoje – srutas iš atviros lagūnos pumpuojantis traktorius. Pasidarė aišku, kad danų kiaulių augintojai Lenkijoje nepaiso aplinkosaugos reikalavimų, teršia aplinką, o tai ateityje gali sukelti ekologinę katastrofą. Danijos parlamente dėl šios situacijos teko aiškintis žemės ūkio, užsienio reikalų ir aplinkos ministrams.

Šių metų vasario mėnesį Danijos televizijos parodytas filmas atskleidė, kad „Poldanor“ metai iš metų kiaulėms į pašarus terpė antibiotikus ir augimą skatinančias priemones, o kiaulieną siuntė į Daniją, kur ji buvo tiekiama parduotuvėms. Danų mokesčių mokėtojai sužinojo, kad jų lėšomis įsteigta įmonė tiekia į tėvynę mėsą, išaugintą naudojant metodus, kurie Danijoje seniai uždrausti.

ES draudžia kiaulių auginimui naudoti antibiotikus ir stimuliatorius, tik kai kuriuos jų naujosioms ES narėms leido naudoti iki 2005 metų pabaigos. Tad nors danų gamintojai teigia nepažeidę Lenkijos įstatymų, Danijos įstatymams jie nusižengė, nesilaikė įsipareigojimų, kuriuos prisiima kiekvienas gamintojas, gaunantis Investicijų fondo Vidurio ir Rytų Europai paramą. Nepriklausoma Olandijos laboratorija patvirtino, kad kiaulių pašaruose aptikta antibiotinio stimuliatoriaus avilamicino. „Poldanor“ fermų šaldytuvuose rasta chinolonų, dar pavojingesnių ­preparatų nei augimo stimuliatoriai (jie paprastai naudojami gydyti labai sunkiai sergančius gyvulius; jų yra preparate Enroxil).

Šie pavyzdžiai tik sustiprina mūsų ūkininkų nuogąstavimus, kad danų kiaulienos gamintojai kitose šalyse neskuba taikyti geros ūkininkavimo praktikos. Verslui rūpi pelnas, o investicijos Rytų Europoje – tai aukso gysla. Todėl kiaulienos gamintojai kuria šiame regione dukterinių įmonių tinklą, kuriam jau priklauso „Ukraine Invest“ (Ukrainos vyriausybė pasišovė šiais metais kartu su danais pastatyti šalyje apie 70 kiaulininkystės kompleksų), „Slovakia Invest“, „Moravia Invest“.

Kiaulininkystės gigantų akcininkų sąrašuose minimos Danijos politinio elito narių pavardės. Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad tarp jų buvo ir Europos Komisijos žemės ūkio komisarės danės Marian Fišer Boel (Mariann Fischer Boel) sutuoktinis, kuris, kilus skandalui, pardavė danų įsteigtos kiaulininkystės įmonės Rusijoje akcijas. Minimas ir dabartinis Danijos gynybos ministras Sorenas Gade (Soren Gade), kuris irgi buvo kiaulininkystės įmonės Rusijoje akcininku. Spauda rašo, kad Danijos plėtros ministrės sutuoktinis Jorgenas Tornes (Jorgen Tornaes) kompleksui Rusijoje gavo 26 mln. kronų paskolą iš Investicijų fondo Vidurio ir Rytų Europai, o pernai jis buvo nubaustas už tai, kad įdarbino savo fermoje (Danijoje) nelegalius darbininkus iš Baltijos šalių.

Dar šį pavasarį Danijos parlamente turėtų prasidėti debatai dėl „Poldanor“  bei Investicijų fondo Vidurio ir Rytų Europai veiklos, remiant kiaulininkystės įmones.

Danijos kiaulių augintojai aiškina, kad nepasitenkinimas jų veikla kilo po to, kai 2004 metais didžiausia daniškos kiaulienos eksportuotoja „Danish Crown“ nupirko beveik ketvirtadalį Lenkijos kiaulienos giganto „Sokoùow“ akcijų ir pranešė, kad perkelia gamybą į šią šalį. Keturi tūkstančiai darbininkų paskelbė streiką, o po to profsąjungos „iššovė iš ekologinės patrankos“ – kaip pavyzdį pateikė „Poldanor“ veiklą.

Ekonominė nauda – ne vienintelis matas

Lietuva nesusidūrė su tokiomis problemomis kaip Lenkija. Viskas vyksta lėčiau. Gyventojai piktinasi, protestuoja, skundžiasi valdžiai, teismams. Vyriausybė buvo sudariusi darbo grupę problemoms nagrinėti, o Seimo kontrolierių įstaiga atsakė, kad investuotojų ir gyventojų nesutarimai – savivaldybių reikalas. Pakruojo savivaldybė sutinka, kad rajone būtų statoma net 11 danų kiaulininkystės kompleksų, o Raseinių, kilus triukšmui, – delsia. Apie danų kiaulių auginimo technologijas, neigiamas jų ūkininkavimo pasekmes diskutuojama ir ten, kur danai dar neįžengė, pavyzdžiui, Šilalėje.

Įvairiuose rajonuose danų kiaulininkystės kompleksų priešininkai pateikia tuos pačius argumentus, iš kurių svarbiausi – neigiamas poveikis aplinkai ir žmogaus sveikatai, diskomfortas, grėsmė smulkiam ir vidutiniam verslui. Apibendrinę argumentus matome, kad danams pirmiausia rūpi ekonominė nauda (būtų keista, jei investuojant rūpėtų kiti dalykai), tačiau investuotojai privalo atsižvelgti ir į socialinius veiklos padarinius, poveikį aplinkai. Todėl kai šalys kalba skirtingų argumentų kalba, susikalbėti sunku.

Besiorganizuojanti kampanija prieš danų kiaulininkystės kompleksus išryškino keletą svarbių aspektų. Vienas jų – abejonės kai kurių ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertintojų sąžiningumu ir kompetencija. Vertintojų ataskaitos palankios užsakovams, ataskaitų rengėjų atsakomybė nenumatyta. Kol visuomenė svarsto ataskaitas, vertintojai jas taiso, laikas eina.

Dar lapkričio mėnesį Vyriausybės sudaryta darbo grupė, turėjusi suderinti danų numatomas investicijas su reikalavimu išsaugoti neužterštą dirvožemį, švarius gruntinius vandenis ir apsaugoti nuo fermų smarvės, pateikė savo pasiūlymus. Aplinkos ministerija turėjo parengti nutarimo projektą, kuriame fermoms būtų nustatytos sanitarinės zonos, o reikalavimai atitiktų ES senbuvėse galiojančias normas (pagal jas išpilamo skysto amoniako kiekis negali viršyti 158 kg/ha). Statant didelius kiaulidžių kompleksus, turės būti atliktas kvapų poveikio aplinkai tyrimas. Praėjo keturi mėnesiai, o nutarimo projekto nėra, nes Aplinkos ir Sveikatos ministerijos dar rengia priemonių planą, kuriame turėtų būti numatytas ir šis nutarimas.

Susidūrę su pasipriešinimu Lietuvoje, „Saerimner“ vadovai prakalbo apie verslo perkėlimą į Rusiją. Tai visiškai atitinka danų kiaulių augintojų strategiją. Dar pernai rudenį „Saerimner“ vadovai su Lietuvos verslininkų delegacija lankėsi Novgorode ir domėjosi galimybėmis ten plėsti verslą. Tą patį daro ir „Poldanor“.

Užsienio investuotojų gynėjai aiškina, kad šalies valdžia neturėtų kištis į panašaus pobūdžio gyventojų ir verslo nesutarimus, tam užtenka savivaldybių kompetencijos. Tačiau žemės ūkis yra valstybės palaikoma veikla, todėl tai, kas vyksta šiame sektoriuje, negali kirstis su strateginiais šalies plėtros tikslais, tarp kurių – tolygi ir tausojanti aplinką regionų plėtra. Ar planai statyti 11 kiaulininkystės kompleksų viename rajone atitinka šį principą?
Lietuvos valdžia nėra pareiškusi pozicijos dėl danų kiaulienos gamintojų veik­los mūsų krašte,  Lenkijos valdžia – irgi. Kol kas Danija apie tai kalba daugiau.